2023 m. kovą pasirodė naujas įtempto siužeto mokslinės fantastikos filmas „65“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Adamas Driveris, pažįstamas iš „Star Wars“ sagos.

Jei grįšite į tuos laikus, kai Žemėje vaikščiojo dinozaurai, jums gali prireikti šiek tiek laiko, kol suprastumėte, kad patekote į kitą laiką. Klajojantis tiranozauras, žinoma, būtų akivaizdus įrodymas, tačiau to meto miškai, salpos ir kiti kraštovaizdžiai nebūtų tokie svetimi, kad iškart sukeltų įtarimą. Galų gale, mes vis dar gyvename toje pačioje planetoje kaip ir mūsų mėgiami dinozaurai, o dinozaurų pasaulis nebuvo toks, kaip dažnai matome filmuose.

Beveik kiekviename filme apie dinozaurus bandoma atlikti triuką, kaip mus suartinti su baisiais driežais. Kartais padarai gyvena prarastame pasaulyje – plynaukštėje ar saloje, kur roplių amžius niekada nesibaigė.

„Juros periodo parkas“ išpopuliarino kitą metodą: genetinį išradimą, dinozaurų grąžinimą į pasaulį, kurį jie tariamai valdė. Kelionės laiku yra dar vienas mėgstamiausias dalykas, perkeliant „žvynuotas žvaigždes“ į dabartį arba sugrąžinant žmones į praeitį.

Šių metų kovą kino teatruose pasirodęs naujausias mokslinės fantastikos filmas „65“, siužetą pasuka šiek tiek kitaip – atrodo, kad žmonės dreifuoja tiek erdvėje, tiek laike, kol sudužus erdvėlaiviui atsiduria kreidos periodo Žemėje.

Pirmas dalykas – filmo pavadinimas „65“ yra klaidingas. 2012 m. Tarptautinė stratigrafijos komisija, nustatanti Žemės laiko skales, patikslino, kad kreidos periodo pabaiga yra maždaug prieš 66 milijonus metų, o ne 65,5 mln. metų, kaip buvo manoma anksčiau. Jei aplankytumėte Žemę maždaug prieš 65 milijonus metų, tuo metu, vadinamu paleocenu, rastumėte tankius miškus, kuriuose po asteroido smūgio išgyvenusių žinduolių palikuonys pradėtų užvaldyti Žemę. Triceratopsai būtų išnykę jau milijoną metų.

Bet kada tikslumas sustabdė Holivudą? Filme „65“ sekami lakūno (Adam Driver) ir vaiko (Ariana Greenblatt) kova, kai jie braunasi per kreidos periodo miškus ir pro senovinius geizerius, kai juos persekioja tiranozaurai, į velociaraptorius panašūs mėsėdžiai ir kiti priešistoriniai siaubūnai.

Filmas kelia klausimą, kaip ir ar žmonės galėtų išgyventi pirmykščiame miške, kuriame gyvena padarai, galintys mus praryti dviem kąsniais. Prieš pradėdami pasivaikščioti po vėlyvojo kreidos mišką ar keliaudami į kino teatrą, turėtumėte sužinoti keletą dalykų.

Mes turime gana neišsamų vaizdą apie vėlyvojo kreidos periodo pasaulį. Taip yra todėl, kad fosilijos ir geologiniai įrašai yra netolygūs, kai kuriose vietose išlikę, bet kitose ne. Didžioji dalis to, ką tyrinėjo paleontologai, atkeliauja iš vietų, kur susikaupė nuosėdos, pavyzdžiui, smėlis vandenynuose ar dumblas, nešamas upelių.

Vis dėlto visos atskiros dalys padeda nubrėžti didesnį vaizdą. „Jei keliautojas laiku pasiklystų kreidos periode dabartinėje Šiaurės Amerikoje, jis pamatytų vešlius atogrąžų miškus, dengiančius žemumas ir per juos tekančius daugybę upelių iš netoliese esančių kalnų“, – sako Vigo universiteto (Ispanija) paleontologas Alfio Alessandro Chiarenza.

„Vėlyvojo kreidos periodo Žemė būtų pažįstamo ir nepažįstamo mišinys“, – sako Kanados Karališkojo Tyrrello muziejaus paleontologas Calebas Brownas. Nepaisant įspūdžio, kad vėlyvasis kreidos periodas buvo „dinozaurų amžiaus“ viršūnė, didieji ropliai nebūtinai buvo šalia kas antro medžio. „Ikoniniai dinozaurai kraštovaizdyje būtų reti, – sako Brownas, – todėl greičiausiai pamatytumėte daugiau vėžlių, varlių, paukščių ir driežų, kol sutiktumėte stulbinantį ankilozaurą ar tiranozaurą“.

Netgi pačios Žemės išsidėstymas atrodytų kaip pakeista to, ką dabar žinome, versija. Tai, ką galų gale pavadintume Šiaurės Amerika, Afrika, Australija ir Antarktida, turėtų atpažįstamus kontūrus. Vis dėlto prieš 66 milijonus metų egzistavo daugybė reikšmingų skirtumų.

Indija buvo salų žemynas, esantis netoli priešistorinio Madagaskaro, o Australija vis dar buvo susijungusi su Antarktida. Amerikos nesijungtų Panamos sąsmauka dar dešimtis milijonų metų, o dabartinė Europa iš esmės buvo seklios jūros užtvindytas salynas.

Pasaulis buvo šiltesnis nei dabar – vidutinė vasaros temperatūra siekė apie +27 °C, tačiau ties ašigaliais vėl pradėjęs kauptis ledas. Žemė vis dar buvo šiltnamio efektą patiriantis pasaulis, kurio atmosferoje buvo didelis anglies dioksido kiekis, bet santykinai mažesnis deguonies kiekis nei šiandien. Laiku keliaujantis žmogus galėtų kvėpuoti be sunkumų, net neturėdamas specialių oro maišelių, leidžiančių dinozaurams kvėpuoti efektyviau nei bet kuriam žinduoliui.

Tiranozauro buvimas filme „65“ rodo, kad istorija vystosi dabartinėje Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje, vienoje iš kreidos periodo pasaulio sričių, kurią mes gana gerai pažįstame. Žemumos, kuriose sėlino tiranozauras, galėjo būti panašios į šiuolaikinės Meksikos įlankos pakrantės dalis, o tarp pelkėtų buveinių augtų spygliuočių miškai, kuriuose aptiktumėte senovės gluosnių, magnolijų ir sasafrasų giminaičius.

Vis dėlto pievų nerastumėte. Didžiulės, žolėmis apaugusios lygumos išplito tik po maždaug 36 milijonų metų, todėl didžioji dalis vėlyvojo kreidos periodo apatinio miško ardo augalų buvo paparčiai, cikūnai ir panašūs augalai. Dėl šios priežasties daugelis prodiuserių kompanijų dažnai filmuoja savo priešistorinius filmus tokiose vietose kaip Britų Kolumbija (Kanada), kur samanoti sekvojų miškai bent jau prilygsta kreidos periodui.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()