Kūrybininkas, technologijų žurnalistas, radijo ir TV laidų inovacijų temomis vedėjas, mokslo populiarintojas, skaitmeninio turinio kūrėjas, roko grupės „Abudu“ narys – visi šie apibūdinimai tinka Lukui Keraičiui, visada į pasaulį žvelgusiam smalsiomis akimis. Vis dažniau tos akys krypsta į dirbtinio intelekto naujoves – Luką itin intriguoja tai, kaip DI technologijos atsiduria pačiose netikėčiausiose srityse, ypač kūryboje. Savo mintimis apie šią ir kitas technologijas jis nuo šiol dalinsis ir naujose pareigose.

Kaip pats apibūdintum, kas esi? Ar yra viena veikla, pomėgis, kuris tave geriausiai apibrėžia?

Skirtingas gijas derinu dar nuo mokyklos laikų, įpratau. Tikriausiai sąžininga sakyti, kad man būdingas didelis smalsumas, o visa kita yra tik to padariniai. Profesiškai esu komunikacijos žmogus, darbai ir interesai nuolat keičiasi, bet daugiausia žaidžiu šioje srityje.

Jaučiuosi esantis kūrėjas – nenustygstu vietoje, noriu įgyvendinti savo idėjas. O daugybė mano apibūdinimų greičiausiai kyla iš to, kad nesu įsikibęs savo identiteto, jaučiuosi nuolat besikeičiantis ir to nesibaidau. Nors aplinkiniam pasauliui tikriausiai būtų paprasčiau, jei galėtų mane įvardinti vienu žodžiu ir aiškiai žinotų mano vietą – bet tai jau jo problema, man gerai, kaip yra.

Užaugai su karta, kurią formavo technologijos. Ar jos tave lydėjo visą gyvenimą, ar mokslo temomis susidomėjai vėliau?

O taip, užaugau kartu su internetu. Man tai išties buvo vartai į pasaulį – būdas rasti bendraminčių, pamatyti įvairias mąstymo ir gyvenimo alternatyvas. Savotiškai gražu, kad mes buvome su kompiuterija kartu beauganti karta, ir mūsų tėvai galėjo mus pamokyti visko, bet susikurti emeilą mes mokėme juos.

Interneto pasaulis man pasirodė svaiginantis ir turtingas – tiek idėjų, bendruomenių, įdomybių stalčių. Gėriau tai į save, norėjosi dalintis ir su kitais. Taip gimė radijo laida „Skaitmeniniai horizontai“, kurioje trejus metus kas savaitę su įkvepiančiais žmonėmis kalbėjome apie ateitį, mokslinius pasiekimus, technologines naujoves. Radijo formatas stipriai įtraukė.

Ilgą laiką buvo tiesiog įdomu sekti tendencijas, kuo gyvena pasaulis. Moksle ir technologijose vyko tiek antakius keliančių reikalų, kad baigdamas studijas nusprendžiau išbandyti save tam tikro tarpininko vaidmenyse – aš einu pasidomėti, pakrapštyti, o grįžęs jums papasakosiu. Nežinojau, kur tai nuves, bet bent jau neatrodė nuobodu. Ir vis dar nenuobodu!

Kas tave labiausiai įkvepia, ir kas neramina, kai kalbame apie žmogaus ir technologijų santykį?

Nuolat įkvepia šviesūs ir smalsūs žmonės – tokie, kuriems blizga akys, kuriems galvoje sukasi gausybė minčių ir idėjų, o delnus niežti jas įgyvendinti. Tokie, kurie patys brėžia savo gyvenimo linijas, sugeba užduoti išties naujus klausimus. O geras klausimas yra vertas daugiau nei vidutinis atsakymas.

Kalbant apie žmogaus ir technologijų santykį mane neramina žmonijos trumparegiškumas. Tai, kas mums naudinga trumpuoju laikotarpiu, gali būti pražūtinga ilguoju laikotarpiu. Pasvajokime, kaip atrodytų pasaulis, jei plastiko kūrėjai ir tų kūrinių naudotojai būtų kiek giliau apmąstę, kur dėsime visas tas šiaip jau puikios naujos medžiagos sukuriamas šiukšles?

Neramina vadinama „pagreičio visuomenė“, kuomet visi skubame ir lekiame – nežinia ko, nežinia kur. Tuomet mūsų santykiai ir mintys tampa labiau paviršutiniški. Technologijos – mūsų įrankiai – nėra tik mūsų buitį palengvinantys daiktai – jie formuoja mus, mūsų įpročius. Kai medijų filosofas Marshallas McLuhanas sakė, kad medijos yra mūsų tęsinys, jis buvo labai įžvalgus. Savo telefone turėdami kalendorių su priminimais, sumažiname darbo krūvį už atmintį atsakingai smegenų daliai. Toli gražu nesu prieš, tačiau ar neturėtume į tai žiūrėti su tam tikru atsargumu?

Norėčiau, kad būtume kritiškesni patys sau, sistemoms, kuriose veikiame. Nes šių dienų iššūkiai – klimato krizė, didelis vartotojiškumas, žmonių emocinė sveikata ir kiti – itin kompleksiški. Kaip komunikacijos žmogus matau, kokią paklausą turi apvirškintos, sutrumpintos, perdėtai supaprastintos žinutės. Mano diagnozė pasauliui – gydytojas nori paskirti dietą, bet mes prašome duoti piliulių. Tai mane išties neramina.

Kokios technologijų srities temos tave domina labiausiai? Kaip jomis susidomėjai?

Vaikystėje man patiko fizika ir istorija. Atsimenu save palindusį po stalu ir tyliai bambantį ant dulkėtos stalinio kompiuterio laidų makalynės – įsivaizdavau, kad kai užaugsiu, elektrą perduosim gudriau, nereikės tiek rozečių. Deja! 

Šiuo metu mano, kaip tikriausiai ir daugelio mintyse, sukasi dirbtinis intelektas, ypatingai – kurti (generuoti) gebantis dirbtinis intelektas. Staiga jis įsiveržė į tas žmogiškas sritis, kuriose jo nesitikėjom – DI gali generuoti paveikslėlius, vaizdo įrašus, poeziją, programuoti, kurti garsus. Tai yra šis tas išties naujo.

Tapydamas dailininkas realizuoja save, tačiau dabar galime įsivaizduoti, kad teptukas ima ir paklausia savo šeimininko – o gal aš padarysiu už tave? Ir kai kuriais atvejais nutapo ne ką mažiau dailiai. Savirealizacija juk yra Maslov poreikių piramidės viršuje. Tad kuo gi mums užsiimti? 

Tai įdomūs klausimai apmąstymui, tačiau dar smalsiau stebėti, kas keičiasi dabar ir mėginti nuspėti, kaip atrodys ateitis. Nors gali skambėti beprotiškai, jau galiu įsivaizduoti, kaip ateityje kursime muziką neliesdami instrumentų – tiesiog galvodami. Naktiniame klube didžėjus galvos apie spalvas, skaitytą knygą, jaus emocijas ir visa tai akimirksniu persiduos į garso kolonėles. Tokį pasvajojimą įkvėpė neseniai mokslininkų atliktas eksperimentas, kurio metu iš tiriamojo smegenų bangų signalų pavyko atkurti „Pink Floyd“ muziką.

Tavo gyvenime svarbi ir muzika – kada ir kaip ją atradai? Kaip tas pomėgis tapo vienu tavo užsiėmimų? Kaip tavo gyvenime mokslas ir muzika vienas kitą papildo?

Kalbant apie muziką – draugai tikrai žino, kokia ji man svarbi. Pirmiausia tiesiog esu aistringas klausytojas. Paauglystėje organizuodavau vakarėlius, kolekcionavau mėgstamas dainas ir albumus. Mokykloje su draugais pabarškindavom instrumentais, tai išaugo į grupę „Abudu“. Kurti muziką, dalintis ja su kitais – ypač triukšmingo koncerto metu, kartu su kitais – išskirtinė patirtis. Pirštu užgaunu bosinės gitaros stygą ir matau kaip tūkstantis žmonių ritmingai pašoka. Sunku visa tai paaiškinti, o tikriausiai ir nereikia. Bet nuostabu, kad yra tiek daug būdų mums patirti vieniems kitus.

Muzikoje daug improvizacijos, kaip ir laidų vedime. Technologijose daug mažų, bet svarbių detalių, kaip ir muzikos atlikime. Mokslinės hipotezės dažnai kyla iš smalsumo, intuicijos, ne vien iš objektyvių stebėjimų. Tad muzika bei mokslas ir vienas kitą papildo, ir leidžia tarp jų pailsėti. Tarpdiscipliniškumas manęs jau kurį laiką nestebina, mano aplinkoje to tikrai daug. Visi esame skirtingi, įvairūs – tai labai gražu, reikia tai švęsti. Tiesa, laboratorijoje reikia tikrai daugiau atidumo ir kruopštumo nei roko koncerte.

Neseniai tapai „Tele2“ inovacijų ekspertu – kas šioje pozicijoje atrodo įdomiausia, kelia didžiausią iššūkį?

Tai man yra proga dar atidžiau stebėti technologijų pasaulį, turėti, su kuo galiu pasidalinti savo atradimais. Yra temų ir idėjų, kurios iki šiol netilpdavo į kitas mano veiklas – tikiuosi pavyks jas įgyvendinti su „Tele2“. Be to, dabar turėsiu progą prisiliesti prie daug daugiau įrenginių. Atsiverčiantis telefonas, naujas išmanus laikrodis, naujos technologijos ausinės – galėsiu greičiau tai išbandyti ir dar kitiems papasakoti.

Dirbant tiek  darbų, kaip tu, atrodo, riba tarp darbo ir poilsio gali išsitrinti. Kaip atrodo tavo laisvalaikis? 

Neslėpsiu – darbo ir poilsio balansas yra nuolatinis iššūkis. Ilsėtis moku, dabar mokausi tiesiog stipriai nepavargti. Mano veiklos yra tam tikras gyvenimo būdas, jis man patinka. Tikrai nenuobodu – neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Laisvą laiką leidžiu gamtoje, judėdamas, sportuodamas, tai atsveria sėdėjimus prie kompiuterių ir tekstų darbo metu. Vasarą maudausi ežere kiekviena proga. Tad laisvalaikis – proga grąžinti prarastą balansą.

Galbūt vėstantiems ir tamsėjantiems rudens vakarams parekomenduotum kažkokių su populiariuoju mokslu susijusių knygų, tinklalaidžių, filmų?

Stipriai įsiminė filmas apie Apollo misijas „For All Mankind“ (1989). Kokie žaismingi astronautų dialogai, koks poetiškas žvilgsnis į mūsų planetą! Norintiems magiškesnės patirties rekomenduočiau nepraleisti prancūziškos retro animacijos „La planète sauvage“ (1973) su svaiginančiu garso takeliu. Patiko Gintaro Varno spektaklis „Puikus naujas pasaulis“ Jaunimo teatre, nenuvylė scenografija.

Itin įžvalgi ir mažiau stereotipiškai apie pasaulį mąstyti paskatino Hans Roslingo knyga „Faktų galia“. Atpalaiduojančiai paprasta, su daug įtraukiančių grafikų ir paveikslėlių yra „Pegaso“ kolekcija technologijų, mokslo, filosofijos temomis. Mėgstantiems ir istoriją rekomenduočiau knygą „A History of the World in 100 Objects“, jos autorius, Britų muziejaus direktorius Neilas MacGregoras istorijas yra įgarsinęs ir BBC tinklalaidėje. 

Ir visiems technologijų sekėjams rekomenduočiau nepamiršti kartas nuo karto atsiversti geros poezijos.

Komentarai ()