Ketvirtadalis Lietuvos gyventojų dirba nuotoliu nuolat arba iš dalies, beveik 20 proc. šalies gyventojų tokią galimybę turi, bet ja nesinaudoja, likusi dalis dirbti nuotoliu negali dėl darbo pobūdžio arba šiuo metu nedirba visai. Bene ketvirtadalis negalinčių dirbti nuotoliu sutiktų nusirėžti dalį atlyginimo mainais į galimybę dirbti nuotoliniu būdu. Tokie duomenys paaiškėjo pasaulio žmogiškųjų išteklių valdymo platformos „Deel“ užsakymu atlikus reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą.

„Nuotolinis ar hibridinis darbas tapo šių dienų realybe, apie tai kartotis net neverta, bet iki šiol turime mažai realių duomenų, kiek iš tikrųjų žmonių taip dirba. Ne visos organizacijos garsiai apie tai kalba, o tos, kurios laikosi politikos neleisti dirbti nuotoliu, nors darbo pobūdis tai leidžia, nelinkusios komunikuoti šia tema viešai. Priežastis suprantama – tokios įmonės neretai sulaukia kritikos viešumoje, nes dauguma apklausų aiškiai rodo, kad šiuolaikiniai darbuotojai itin vertina lankstumą. Nusprendėme pažiūrėti, kokia gi situacija Lietuvoje“, – komentuoja „Deel“ plėtros vadovė Baltijos, Vidurio ir Rytų Europos regione.

Nuotoliu dažniau dirba jaunimas, dirbantys sau ir biurų darbuotojai

Mūsų šalyje galimybę dirbti tik nuotoliu turi ir ja visada naudojasi 5 proc. gyventojų. Daugiausia tokių – tarp 18–29 metų darbuotojų, Alytaus, Klaipėdos ir Vilniaus apskričių gyventojų. Apklausa taip pat parodė, kad didesnė dalis tik nuotoliu dirbančių žmonių yra patys sau darbdaviai.

Apie penktadalį (19 proc.) gyventojų dirba nuotoliu iš dalies. Taip dirbančių daugiausia tarp 40–49 metų ir 18–29 metų gyventojų. Mažiausiai – tarp vyresnių nei 60 metų apklaustųjų. Tokį darbo modelį labiausiai pamėgę vilniečiai (34 proc.). Didžioji šių žmonių dalis yra biuro darbuotojai, kiek daugiau nei trečdalis – vadovai.

Maždaug tiek pat (18 proc.) apklaustųjų dirbti nuotoliu galimybę turi, bet ja nesinaudoja. Žvelgiant į gyvenamąją vietą, dažniau tai – Klaipėdos ir Tauragės apskričių gyventojai. Taip dažniausiai atsakė vyresni žmonės (40–59 metų) ir vadovai.

„Štai čia norėtųsi atkreipti vadovų dėmesį. Jei įmonėje priimta politika, kad dirbti nuotoliu leidžiama, vadovai irgi turėtų rodyti pavyzdį. Suprantu, situacija situacijai nelygi, kartais tikrai kur kas paprasčiau organizuoti darbus gyvai, bet visgi tuomet būtina turėti visiems vienodai suprantamas taisykles – vadovo negebėjimas vadovauti nuotoliu neturėtų būti prievarta darbuotojams lankytis biure, jai jau yra sutartos nuotolinio ar hibridinio darbo taisyklės“, – pabrėžia L. Laas.

37 proc. apklaustųjų sakė neturintys galimybės dirbti nuotoliu, nes neleidžia darbo pobūdis. Dažniausiai tai – 50–59 metų gyventojai, taip pat kvalifikuoti ar nekvalifikuoti specialistai ir darbininkai.

Mažiausia dalis (3 proc.) tokių, kurie atsakė nedirbantys nuotoliu ne dėl to, kad patys nenori, bet dėl to, kad darbdavys nesuteikia tokių galimybių, nors darbo pobūdis tikrai leidžia. „Tokie rezultatai patvirtina, kad Lietuvos įmonės supranta lankstumo vertę, bet visgi net ir maža dalis rodo, kad galimybe pritraukti ir išlaikyti šiuolaikinius talentus, kuriems būtinas lankstumas, pasinaudoja ne visi“, – sako L. Laas.

Dar 19 proc. apklaustųjų teigė šiuo metu nedirbantys visai. Didžiąją dalį jų sudaro studentai ir pensininkai.

Moterys labiau linkusios dirbti nuotoliu, net jei uždirbtų mažiau

Apklausoje pažvelgta ir į darbuotojų gaunamas pajamas, priklausomai nuo darbo modelio. Didžiausias gaunamas asmenines pajamas (1 500 eurų ir daugiau, atskaičiavus mokesčius) nurodė žmonės, kurie iš dalies dirba nuotoliu. Iš tų, kurie atsakė dirbantys tik nuotoliu, irgi didesnė dalis nurodė gaunanti 1 500 eurų ir didesnes pajamas. Mažiausias asmenines pajamas teigė gaunantys tie darbuotojai, kurie neturi galimybės dirbti nuotoliu dėl darbo pobūdžio.

Atsakiusių, kad nedirba nuotoliu, pasiteirauta, ar jie sutiktų dirbti už mažesnį atlyginimą, jeigu jiems būtų suteikta galimybė dirbti tokiu būdu. Didžioji dalis (75 proc.) respondentų pasakė, kad ne. Didesnė dalis jų – vyrai, vyresni nei 60 metų gyventojai, nekvalifikuoti darbininkai, uždirbantieji mažesnes asmenines pajamas (iki 350 eurų) arba 750–1 000 bei 1 250–1 500 eurų, atskaičiavus mokesčius. Rečiausiai atsakymą „ne“ rinkosi 18–29 metų darbuotojai.

Už galimybę dirbti nuotoliu iki dešimtadalio nusirėžti dabartinį atlyginimą sutiktų 16 proc. dirbančiųjų. Daugiausia jų – moterys, 18–29 metų darbuotojai, dirbantys biure arba pardavimų srityje, dažniau tai – nevedę ar netekėję asmenys, gaunantys arba 350–700 eurų, arba 1 000–1 250 eurų asmenines pajamas.

Gauti 10–15 proc. mažesnį atlygį mainais už galimybę dirbti nuotoliu sutiktų 5 proc. dirbančiųjų. Dažniau tai – vadovai arba kvalifikuoti darbininkai.

„Apklausa tik dar kartą patvirtino pasaulines tendencijas – žmonės, turėdami galimybę dirbti nuotoliu, ja būtinai naudojasi. Žinoma, labiau to nori ir siekia jaunesni darbuotojai, kurie ir yra mūsų ateitis. Reikia pripažinti, jog atlyginimas, kad ir kaip būtų, yra itin reikšmingas, bet tai, kad nemaža dalis netgi sutiktų dalį jo paaukoti dėl lankstumo, irgi reikšmingas signalas darbdaviams. Neturiu omeny, kad signalas mažinti atlygį, bet suteikti daugiau lankstumo, jei darbuotojas to pageidauja, abipusiškai sutariant sąlygas. Aišku, būtina pabrėžti, kad vien tik suteikti darbuotojams lankstaus darbo grafiko ar galimybės dirbti iš jiems patogios vietos nepakanka. Įvairūs tyrimai rodo, kad nuotoliniai darbuotojai nenori jaustis palikti patys sau ir tikisi įmonės palaikymo“, – komentuoja L. Laas.

Reprezentatyvią 18–74 metų Lietuvos gyventojų apklausą internetu atliko tyrimų bendrovė „Norstat LT“, rugsėjo 14–20 d. ji apklausė 1 000 Lietuvos gyventojų.

Komentarai ()