Kai pasaulinė finansų krizė daugeliui šalių buvo katastrofa, Kinijai ji buvo daugiau ne iššūkis, o galimybė.

Taip, Azijos gigantą taip pat palietė sunkmetis, šalies BVP taip pat smuko, tačiau dalis Kinijos ekonomikos vis tiek liko stipri.

Palaikoma savo didžiulių užsienio valiutų atsargų Kinija pirmoji paskelbė apie masinį skatinimo planą, turintį sustiprinti vidaus ekonomiką ir leisti imtis natūralių resursų, pirmiausia naftos ir metalų, pirkimo. Privatus Kinijos sektorius taip pat nusprendė kalti geležį kol ji dar karšta ir ėmė supirkinėti pasaulines įmones.

Laikai buvo sunkūs. Kompanijoms, ypač Vakarų įmonėms, buvo sunku išlaikyti galvą virš vandens: jų verslai menko kartu su klientų perkamąja galia, bankai paskolų nebedalino.

Tokios kompanijos buvo puikus laimikis stiprėjančiai Kinijai, kuri pradėjo be didelės konkurencijos supirkinėti didelius užsienio įmonių paketus.

Tiesą sakant, reikėtų paminėti, kad Kinijos pirkimo pradžia nebuvo ekonomikos krizė: pirkimo procesai vyko visą dešimtmetį. Pagyvėjimą lėmė pasikeitusi politika. Pavyzdžiui, JAV nusprendė leisti kinams investuoti į savo smulkiuosius ir vidutinius bankus. Iki šiol JAV nepalankiai žiūrėjo į Kinijos valdžios valdomas kompanijas. 2005 m. Kinijos nacionalinė užsienio naftos korporacijos investicijos, siekusios 18,5 mlrd. JAV dolerių, nepasiekė JAV naftos kompanijos „Unocal“ dėl to, kad tokį sandėrį užprotestavo amerikiečiai teisininkai. Vis dėlto sunkmetis situaciją pakoregavo.

JAV jau pripažino, kad norint iš krizės išbristi visiškai užsienio investicijos yra būtinos. Tuo metu Kinija, turinti 2 trilijonus JAV dolerių užsienio valiutų atsargų, tik to ir laukė.

Kinija jau dabar turi įspūdingai daug įtakos Europos, JAV, Kanados, Pietų Amerikos, Australijos, Afrikos, Singapūro ir Japonijos kompanijose. Tačiau kinai nori tą įtaką ir toliau stiprinti.

Kone kasdien žiniasklaidoje mirga pranešimai, kad viena ar kita kinų kompanija paskelbė perkanti nemažą užsienio kompanijos akcijų dalį. Krizės piko metu, kai JAV doleris buvo pačiose žemumose, Kinijos investicijų korporacija (China Investment Corp Ltd), valdoma šalies valdžios, davė 5 mlrd. JAV dolerių pasaulio prekybos bankui „Morgan Stanley“. Tuo metu privati kinų kompanija „Citic Securities“ investavo 1 mlrd. JAV dolerių į Niujorke įsikūrusį investicinį tarptautinį banką „Bear Stearns“. Už 1,8 mlrd. JAV dolerių kinai įsigijo automobilių gamyklą "Volvo". Tačiau šie pavyzdžiai nėra patys didžiausi Kinijos pirkiniai, kaip „Lenovo“ ir „IBM“ susitarimas, tačiau tai tik parodo, kad kinai domisi ir dideliais ir mažais sandoriais.

Taigi, Kinija pamažu tampa naujuoju pasaulio centru, kuriame ne tik kaupiasi pinigai, bet ir galioja savo gyvenimo ir verslo taisyklės. Apie jas kai ką išmano ir Lietuvos verslininkai, savu kailiu išbandę kinų darbo įpročius.

Bendradarbiavimo su kinais ypatumai

Apie bendradarbiavimo su kinų gamintojais sunkumus ir privalumus pasakoja „Apranga Group“ komercijos direktorė Irma Marcinkienė.

„Aprangos“ grupė pirmus kontaktus su Kinija užmezgė daugiau nei prieš dešimtmetį: tuomet sparčiai keitėsi tiek Lietuvos drabužių rinka, tiek pirkėjų prioritetai, vis aktualesnė darėsi kaina, kaip faktorius lemiantis pirkėjų apsisprendimą pirkti, dar svarbiau buvo išlaikyti patrauklų kainos ir kokybės santykį, todėl reikėjo ieškoti skubiai galimybių kaip patenkinti pirkėjų poreikius. Reikėtų paneigti stereotipą, jog Kinijoje gamintas produktas yra tik prastos kokybės. Visiška netiesa. Anaiptol, Kinija sparčiai tobulėjanti ir labai aukštų technologinių pajėgumų šalis, galinti pasiūlyti nuo pigiausio iki brangiausio produkto. Todėl didžioji dauguma drabužių gamintojų nuo ekonominio iki verslo lygmens daugiau ar mažiau dirba su Kinijos gamintojais dėl daugumos priežasčių: didelių technologinių bei gamybinių pajėgumų, itin didelio kinų lankstumo ir, svarbiausia, santykinai mažos darbo jėgos kainos.

Tiesa šiuo metu Kinija kaip šalis išgyvena ekonominį pakilimą, sparčiai didėja vidinė paklausa, atitinkamai kyla darbuotojų darbo užmokestis, kinai vis dažniau reikalauja geresnių socialinių garantijų, o tai lemia augančias gamybos kainas Kinijoje. Todėl dalis įmonių ieško alternatyvų Kinijai ir grįžta su užsakymais į Rytų Europos šalis. Mes taip, turėdami galimybę pirkti analogiškos kokybės prekę Kinijoje ir gretimose, kaimyninėse valstybėse ar Lietuvoje, esame linkę rinktis antrąjį variantą dėl mažesnių laiko sąnaudų: tiek gaminant, tiek transportuojant produktą. Deja, kol kas Kinija konkurencinėje kovoje dažnai laimi, būtent dėl lankstumo.

Tam, kad suprastume ir perprastume Kinijos galimybes bei specifiką reikia ne vieno sezono įdirbio, tik tuomet galimi sėkmingi rezultatai. Mums Kinija yra galimybė pagaminti reikiamą prekę tiesiogiai, be tarpininkų, ir taip garantuoti pirkėjui geriausią kainą bei kainos ir kokybės santykį. Kinai itin stiprūs trikotažo, laisvalaikio kelnių bei striukių ir sintetinių, pūkinių paltų gamyboje. Todėl būtent šias asortimentines grupes „Aprangos“ tinklas dažnai gamina Kinijoje. Tuo tarpu kostiumai, siūtiniai paltai, kurie reikalauja daug sudėtingų operacijų gamybos procese bei profesionalių konstruktorių darbo, nėra jų stiprioji pusė . Šiam asortimentui renkamės tiekėjus iš Europos šalių, kad ir Lietuvos, Estijos, Lenkijos.

Žinoma, maža kaina paprastai turi savo minusų mums kaip užsakovams: dideli gamybos minimumai, ilgas transportavimo kelias, sudėtingi atsiskaitymo terminai, didelės sąnaudos kokybės kontrolei, ilgos geriausio tiekėjo paieškos reikiamam produktui.

Visų pirma, tam, kad galėtumei dirbti Kinijoje ir gauti gerą kainą, turi pirkti nemažus kaip Baltijos šalims vieno modelio ir spalvos kiekius, o tai reiškia turi valdyti didelį prekybos tinklą, kuriame paskirstysi produktą. Kinai labai geri „kopijuotojai“, tačiau silpni europietiško produkto kūrėjai. Todėl žinias (know how): ką norėtume pagaminti ir kaip turėtų atrodyti galutinis produktas, atsinešame mes patys. Niekada negali būti tikras, jog tavo produkto kinai nepagamins ir kitam užsakovui. Šią savybę galima išnaudoti ir kaip privalumą, matome ką gamina garsūs prekiniai ženklai ir turime galimybę tą patį pagaminti bei pasiūlyti Lietuvos pirkėjui. Tačiau, reikia nusiteikti, jei pasiryžai dirbti Kinijoje, turi būti inovatyvus, kiekvieną sezoną žengti į priekį, ir žinoti, jog tad tai ką jie kopijuos, jau bus praeitis ir vakar diena. Dar vienas gamybos Kinijoje minusas: ilgas transportavimo kelias.

Kaina Kinijoje už tą patį produktą gali skirtis kelis kartus: tarkime ta pati striukė gali kainuoti ir 50, ir 200 litų. Galutinė kaina, kurią pavyksta suderėti priklauso nuo daugelio veiksnių: santykių su tiekėjais ilgalaikiškumo ir derybinių įgūdžių, o taip pat gamybos apimčių, kurias gali garantuoti. Taigi, gera kaina Kinijoje ir gera produkto kokybė – tai ilgas ir sunkus kelias, kurį gali nueiti tik stipriausi.

Kinai iš tiesų kruopštūs, labai daug dirba ir yra itin lankstūs, labai įsiklauso į visu užsakovo pageidavimus ir visuomet pateikia keletą alternatyvų. Tačiau komunikacija su jais yra gana sudėtinga dėl lingvistinės specifikos. Todėl itin patogu, jei yra tarpininkas galintis kalbėti kinų kalba ir gerai mokantis anglų kalbą. Jei bendraujama tiesiogiai, geriausia tai daryti raštu ir su labai aiškiomis tiksliomis instrukcijomis.

Tam, kad gautume mums reikalingos kokybės produktą, turime investuoti labai daug laiko: visų pirma deryboms dėl kainos ir kiekių, mums reikalingos kokybės derinimo (t.y. audinių ar verpalų sudėties ir kokybės parinkimo iš siūlomų opcijų), detalioms instrukcijoms ir , svarbiausia, kontrolei.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Pinigų karta

Komentarai (11)