Kuo Užupis primena Atėnus ir kodėl visiems, kas ieško laisvės, verta tapti jo piliečiais

Užupio respublikos interneto svetainėje pažymima: „Užupio žmonės padovanojo Užupio Respubliką Vilniui, Lietuvai ir visam pasauliui. Respublika — vietos bendruomenės, kultūrinio, meninio, pilietinio ir visuomeninio judėjimo kūrinys, visą laiką kintančio, besivystančio ir gerėjančio, dauginančio jo šlovę Europoje ir ne tik“. Ir viršuje: Independent since 1st of April, 1998.

— Nepriklausomi nuo ko? — klausius Tomo Čepaičio, eseisto, poeto, vertėjo ir Respublikos užsienio reikalų ministro, per 26 metus paskyrusio daugiau nei tūkstantį Užupio pasiuntinių.

— Nuo biurokratų, nuo mažų neapgalvotų Lietuvos vyriausybės sprendimų, nuo pasaulinės standartizacijos, nuo savo pačių stabarėjimo. Žmonės dėkoja man: girdi, ėjom siaubingai nusiminę per Vilnių ir staiga ženklas — Respublika Užupis. Kartą kažkas sapne regėjo vietą, kur galima prisiglausti, nusiraminti pagaliau, — ir štai ji, ta vieta.

Jau 26 metus nekintanti Respublikos vyriausybė iš pradžių posėdžiaudavo prie Vilniaus rastame ir Užupin atvarytame dviaukščiame omnibuse. Tuo metu pats Užupis iš skurdaus nepalankaus rajono pamažėl evoliucionavo į romantiškus, tegul ir depresyvius griuvėsius, kuriuose, būriavosi, gėrė, piešė ir plokštelių klausė dailininkai, režisieriai, poetai. Ir tarp jų — būsima Respublikos vyriausybė.

„Čionai kas vakarą, kasdien susirinkdavo žmonės palaikyti atmosferą — ne pilką ir nuobodžią, kaip įprasta Lietuvoje, o džiugiai liūdną ir kūrybingą“.

Dešimto dešimtmečio gale laikas buvo apokaliptiškas — kaip, galbūt, dabar, prisimena Tomas: „Lyg ir nieko baisaus nevyko, tačiau tvyrojo gresiančio potvynio nuojauta, ir sapnai tokie sapnavosi — tuomet sapnus užrašinėjau. Mano Vėjo pasiuntinys Vaclovas K. savo kieme statė laivą (turiu daug ne konkrečių vietų, o jausmų, būsenų, veiklų, daiktų, žvėrių pasiuntinių: saldainių, Jeruzalės šunų, apkabinimų, suolelių ir taip toliau — svarbiausia, kad žmogui tai patiktų; tai išmintinga diplomatiniu požiūriu, ir man mažiau darbo). Paskui, beje, iš tiesų pastatė jachtą ir išplaukė kažkur į Australiją“.

Į Užupį pirmą kartą patekau nelinksmą 2022-ųjų kovą. Išvykimo dieną sėdėdamas greta storo geležinio katino, kuris, jei tikėti lentele, padeda nugalėti baimes, statulos, pagalvojau: tai pirma vieta per mano 40 ir dar kažkiek metų, kur norisi pasilikti.

Po dešimties straipsnių apie Užupį, daugiausiai parašytų turistams, iškyla kažkokio saldaininio miestuko tabokinėje įvaizdis: laisvi dailininkai, grafičiai, katinai, didžiulė angelo skulptūra centrinėje aikštėje, meduoliniai namukai, po tiltu svečius sutinkanti undinė. Tačiau Užupyje nėra dekoratyvumo. Manau, paslaptis ta, kad tokiu, koks yra dabar, jį padarę žmonės ir piliečiai (7–8 tūkstančiai žmonių) tiki: tai normaliam gyvenimui tinkama vieta.

Kas gi nutiko 1998-ųjų balandžio 1 d.?

„Naktį iš kovo 31-osios į balandžio 1-ą mes pakeitėme visus ženklus ant namų. Pakabinome lenteles NATO, „Harrods“ ir taip toliau. Žmonės užmigo Užupyje, o pabudo įvykių centre, Wall streete ar UNESCO. Iš kino studijos paėmėme kostiumus. Pavyzdžiui, aš vilkėjau popo kostiumą — kitoje upės pusėje stovinčios cerkvės šventikas mane išvydo ir baisiai išsigando, kad atsiuntė jį pakeisti. Skambino į patriarchatą, o aš vaikščiojau po rajoną, laiminau visus. Kai kas vaidino vietines prostitutes — čia 1890-ais, o ir po 100 metų buvo didelė jų pramonė. Kai kas buvo banditais“.

Antikos demokratija susidarė, nes poliai buvo maži ir agoroje, pagrindinėje aikštėje, tilpo visi piliečiai. Tikėtina, Užupis — tokio polio pavyzdys, sugebėjęs susiformuoti nauju ir itin neramiu metu. Tai ne fėjų šalis, kur iškrenti iš tikrovės — tai vieta, kur tikrovė tampa pakenčiama ir jautiesi saugomas. Gal saugo Vilnelė ir mažutėlį rajoną su pasauliu jungiančių 11 tiltų. Gal angelas ir katinai. Gal Pagrindinis Respublikos įstatymas, pabaigiamas raginimu „Nenugalėk. Nesigink. Nepasiduok“.

Katinas — vienas iš dešimčių vietinių linksmų, liūdnų ir keistų skulptūrų bei bareljefų. Liūdnas, pavyzdžiui, — bareljefas „Vivulskio milinė“ Užupio 5: 1918 m. skulptorius Antanas Vivulskis įstojo į Vilniaus savigyną, atidavė milinę sergančiam draugui sargyboje, peršalo ir mirė. Už 50 metrų, ant vietinio meno inkubatoriaus kiemelyje ištemptų virvių džiūsta geležiniai pantalonai ir korsetas. Pagrindinė rajono skulptūra — Užupio angelas.

Angelų — tiesa, kitos vados ir kito skulptoriaus, — yra ir kituose rajonuose: buvęs Vilniaus meras ir vienas iš Užupio atgimimo organizatorių Artūras Zuokas sugalvojo pavadinti Vilnių „žemai skraidančių angelų miestu“. Tačiau užupiškis — didžiausias. Laiku skulptūros užbaigti nespėjo, todėl pirmus metus ant postamento stovėjo didžiulis kiaušinis. Angelo atidarymo video (beje, paklausykite Užupio himno — tai išties labai gražu), pasirodžiusio šimto baltų balionų apsuptyje, iš karto leidžia suprasti daug svarbių dalykų: kaip atrodo Užupio valdžia ir kokie jos santykiai su gyventojais.

Užupis — mikronacija. Skamba juokingai, tačiau dabartinių didžiulių ir dažnai kariaujančių valstybių kontekste visai protingai. Vikipedija rašo, kad mikronacija, — bendrų idėjų, interesų, nuosavos subkultūros vienijamų žmonių bendruomenė. Užupis yra ir Arktinėje mikronacijų sąjungoje, Arktyje yra jos kelių tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorija: „Aš ten pingviną paskyriau gubernatoriaus pavaduotoju, o gubernatoriumi — savo pasiuntinį Linčiopinge. Su humoru jam nelabai, bet jis sutiko“.

Norint tapti Užupio piliečiu, reikia garsiai paskelbt savo norą, ir netgi Užupyje gyventi nebūtina. ID kortelę respublikos svetainėje siūloma nusipiešti pačiam, tačiau galima ir įsigyti už 4 EurUžius (21€).

Padorios mikronacijos turi vėliavą, himną, valiutą, pašto ženklus, konstituciją. Užupis irgi turi. Respublikos vėliavoje – delnas su skyle per vidurį. Ranka — nes lieka tik draugystė, skylė —nes visa kita praeina, paaiškina Tomas: „Apibrėžėme kažkieno ranką — nepamenu kieno. Kitų vėliavos variantų ir nebuvo.

Užupio konstitucija — turbūt žinomiausias Respublikos komponentas. Veidrodino metalo plokštės su jos tekstu dešimtimis kalbų kabo pačioje Paupio gatvės pradžioje.

Ją per tris valandas 1998-ųjų birželį parašė Tomas Čepaitis ir Respublikos prezidentas, režisierius ir bardas Romas Lileikis.

„Romas atėjo pas mane maudytis, pas jį vandens nebuvo — tai išreiškia Užupio atmosferą. Pasodinau išgerti arbatos, o jis sako: neseniai mes paskelbėme nepriklausomybę (o aš jau ir užmiršau!), ko gero, reikia konstituciją parašyti, kokia gi respublika be konstitucijos. Mes sėdom ir parašėm, pačioje pradžioje kaip tik ir kalbame apie teisę į karštą vandenį. Vieną punktą jis rašo, kitą aš — linksmas užsiėmimas. Paskui sėdom ant laiptų, alaus išgėrėm ir nusprendėm, kad viena nevykusio gyvenimo diena ne veltui praėjo. Pas mane ji kažkur mėtosi, mano ranka parašyta. Suplyšo, aš ją suklijavau. Reikia surasti. Aš paskui du metus Amerikoje praleidau, grįžau, pamačiau, kad kažkokia konstitucija kabo. Įsižiūrėjau — mūsų! Man paskui pardoė filmą, kaip mūsų draugai verslininkai neša tą plokštę kaip faraoną ant neštuvų“.

Mes kalbamės su Tomu knygyne prie Vilniaus stoties. Jis pardavinėja knygas ir dar užsiima biblioterapija — parenka žmonėms tai, kas juos nuramintų. Jam pilasi skambučiai: „Košmaras! Užuot posėdžiavęs parlamente, klausausi visokiausių priekaištų. Aš su vyriausybe visą laiką špilkuojuosi — jie nesugalvoja nieko naujo, sukūrė standartą ir pagal jį gyvena“.

Klausiu Tomo, ar pasitaikė klaidų plokštėse?

„Islandijos plokštėje dėl neišbaigto kodo (graviravimo mašina dalį islandiškų raidžių pakeitė lietuviškomis). Nesmagiai buvo: plokštę atidengė buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jón Baldvin Hannibalsson, kuriam 1991 m. einant pareigas, Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Jis, kaip byloja legenda, išgelbėjo visas Baltijos šalis. Niekas nenorėjo jų pripažinti, nenorėjo pyktis su Gorbačiovu. O Jónas visiems įkyrėjo, skambino vidury nakties. Ir viskas pavyko. Ir štai jis atidengia plokštę. Žinoma, iš karto pastebėjo klaidas, paniuro, bet visgi perskaitė konstituciją islandiškai. Gražiai skambėjo! O plokštę paskui pakeitėme savo sąskaita“.

Pinigus naujoms plokštėms su konstitucija duoda arba šalių pasiuntinybės (turėti konstituciją savo kalba ant Užupio sienos prestižiška — tai garsi istorija), arba surenka vietinės bendruomenės, o pasiuntinybės finansuoja iškilmingą atidengimą. Pastatoma scena, ant arklio atjoja žvalgybos šefas, vienas iš Užupio įkūrėjų, 20 metų buvęs Vilniaus rotušės ceremonmeisteriu. Groja muzikantai, reikiama kalba skaitoma konstitucija, paskui vyksta furšetas: „Kai kabinome vokišką plokštę, surengė pretzelių lietų, skraidė vokiškas dirižablis; prancūzai sraigėmis vaišino, kazachai — kumysu“.

Tomui tie atidarymai (gal tik išskyrus furšetą) nepatinka: pernelyg iškilminga, pavyzdžiui, džainui netinka. Indijos džaino kultūra itin artima užupietiškai, paaiškina užsienio reikalų ministras: ji niekada nieko nepuolė ir nesirengia, džainai nešioja marlės kaukes, kad netyčia uodo neužmuštų. „Reikėtų vaikščioti basiems ir niekam nekliudyti, nieko nepertverti. Kartais Užupis įsiterpia kaip didelės jėgos veikiantis asmuo — ir pavyksta kaip reikia. Pavyzdžiui, į tibetietiškos plokštės atidengimą atvyko ne Dalai lama, o jo padėjėjas vienuolis iš Barselonos. Jis atsistojo prie plokštės — ir prie jo kaip mat išsirikiavo vietinių gyventojų eilė. Visi pasakojo jam savo gyvenimus, verkė. Jis paskui mus pagyrė, pažvelgė po vėliava (gal klaidas patikrino) ir greitai išvyko atgal. Tai buvo labai užupietiškas atidarymas“.

„Mūsų realios kovos metodas — nieko neklausti. Įprastai žmonės greitai pamiršta ir nepastebi, — pažymi Tomas. — Dabar noriu ant vieno tilto padaryti atminimo plokštę Užupio kultūros ministrui ir mūsų draugui Ulfui Hallanui, kuris pas mus į svečius pusę Norvegijos suvežė — chorus, orkestrus. „Ulf“ norvegiškai vilkas, jis buvo pasiuntinys tarp vilkų ir sakė, kad nuo tada, kai tapo pasiuntiniu, vilkai nesugraužė nė vieno užupiečio. Mes jo pelenus išbėrėme į upę nuo to tilto. Bet pritvirtinę plokštę ant turėklų, pažeistume mažiausiai du įstatymus“. Todėl nusprendėme pritvirtinti plokštę po tiltu.

Dabar klausimas, iš kokios medžiagos padaryti. „Kad nenudžiautų. Vagia viską, čia juk Užupis. Buvo atvejis: italas skulptorius, mano pasiuntinys viename miestelyje, padarė didelę „P“ raidę kaimyninio Paupio rajono atgimimui. Ten stovėjo gan depresyvi gamykla, pamaniau — gerai būtų vietoje tos gamyklos ką nors simpatiško padaryti. Taip ir pavyko (dabar Paupys — brangus skandinaviško stiliaus neaukštos statybos rajonas, vieno kambario buto kaina ten artėjo prie 200 000 €), o štai raidę per du mėnesius pavogė. Skambinu į policiją. Kas nutiko? — Iš mūsų raidę pavogė! Labai užupietiška istorija. Ji buvo iš veidrodinio metalo, joje gatvė atsispindėjo. Vagys tikriausiai savo atvaizdais susižavėjo. Nežinau, kaip konstitucijos lig šiol nenudžiovė. Ji priklijuota, gal nulupti sudėtinga“.

Priešais sieną su konstitucijomis nugriuvo pastato siena — ar ją remontuos? „Vargu, tai juk Užupis. Nugriuvo — teguli. Tegul pas save parlamentą suremontuoja, o prie mūsų sienų nelenda. Tokia filosofija, toks charakteris: eik į savo krantą, o prie mūsų nelįsk, mūsų savas gyvenimas“.

Šis charakteris susiklostė atsiradus respublikai, ar jau toks buvo?

„Buvo, tai mes ir kiti dailininkai-poetai juo užsikrėtėme. Prieš 20 metų tame buvo ir įžeisto orumo: niekas namų neremontavo, gyvenimas buvo sunkus ir skurdus. Į Užupį siuntė buvusius kalinius, kaip anglai — katorgininkus į Australiją. Tai buvo depresyvus uždaras rajonas su savo vidiniu gyvenimu, savo mafija. Nuo vaikystės, jaunystės pamenu savadarbius kontrolės postus ant tilti. Aš ten savas buvau, ten draugų turėjau. Vietiniai iš kitų miestiečių išsiskyrė azartiškumu — plaukiojo Vilnele, pavyzdžiui, ant KAMAZų padangų. Du mano draugai šioje seklioje upėje netgi paskendo girti. Ir bendraj Užupyje savižudybių buvo keleriopai daugiau, nei bendrai Lietuvoje“.

Čia gyveno gan keistos asmenybės, tokie pikta lemiantys dabitos, tęsia Tomas: besišypsantis šlubis su lazdele, neįgalus, visą laiką sėdėjęs ant kampo ir šaukęs aukštu balsu, sovietų generolai, lenkų grafienės. Stambi graikė, visiems sakiusi „kalimera“, amžinia silke kvepiančios žuvų pardavėjos žydės, didžiulis afganas Bolšakovas. „Jis man sakydavo „duok pinigų vaistams“ (išgerti), o aš jam — „o tu man ridikėlį atnešk“. Banditai čia savotiški buvo: užsiiminėjo savo tamsiais reikalais ir tuo pat metu sodino daržus, augino ridikėlius, morkas, senutės geras kopūstienes virė. Buvo kirpykla, vietiniai kirpyklon ožį atvedė barzdos skusti, prigrasino meistrui: nenuskusi — pakutensim tave. Kažkaip ratas nuo kalnelio į mėsos parduotuvę įriedėjo — tai mėsininkas ir jį sukapojo.

„Buvo pas mus šerifas, kuris paskui pavogė lėšas, skirtas Užupio „kūrybinės industrijos plėtrai“, ir nurūko Silicio slėnin — ten irgi ne kvailiai gyvena, be pinigų jį paliko. Bet jis turėjo gerų projektų — pavyzdžiui, buvo senas geltonas Volkswagenas, kuriame nežinia kaip tilpdavo 5–6 žmonės. Jis vietiniams ir visiems norintiems leisdavo pasivažinėti ir pabūti šerifais. Tai labai puikiai veikė: vienas reikalas, kai banditas vagia morkas, pinigines, pjauna ką nors — o čia šerifas atkakliai važinėja, savus gainioja („tu ką darai, nešdinkis iš čia“)“.

Senbuvių jau nesimato. Kai kurie atvažiuoja, vaikšto po rajoną, prisimena, kuris kuriam bute gyveno. Daugelis iš tiesų pamena visus visų butų gyventojus — rajonas nedidelis. „Tačiau nekilnojamojo turto vystytojai nesnaudė, laukė momento. Kainos kilo, su Respublika mes jiems netyčia reklamą padarėme“, — sako Tomas. 2015 m. Paupyje priešais Užupį pradėta griauti gamykla — ir tapo aišku, kad jei taip, tai, vadinasi, ir Užupį restauruos. Per pastaruosius 10 metų jis tapo prestižiniu madingu rajonu su labai brangiu nekilnojamuoju turtu. Kavinės, parduotuvėlė ant kiekvieno kampo. Užupis veikia kaip katalizatorius, vietos aura gimdo prekių ženklus kaip žemė-motina, sako Tomas: daugelis Vilniaus kavinių, aludžių ir parduotuvėlių tinklų prasidėjo čia — ir pačiame Užupyje, galbūt, jau ir užsidarė.

Tomą turistų antplūdis ir bendrai dabartinio Užupio spindesys nelabai džiugina:

„Aš už depresyviai-laimingą atmosferą, natūralų džiaugsmą per ašaras. O ne kaip dabar, kai tau už pinigus sako: džiaukis. Kai tau įsako būti laisvu. O aš beboriu, kad man įsakinėtų! Palikite visus ramybėje ir visi bus laisvi. Štai Užupį paliko ramybėje, pamiršo apie jį, niekas juo nesirūpino, — ir jis tapo laisvas. O dabar pradėjo rūpintis, o tai gi kaip su vaiku — galima perkūtoti, permaitinti. Aš tikiu, kad Užupis ilgainiui taps toks kaip anksčiau, ir Paupys taip pat — namai jau sensta. Ir viskas grįš“.

Šiandien balandžio 1-oji, ir labai tikiuosi būti paskirtas Užupio pasiuntiniu arba tarp ausuotųjų kragų, arba tarp korgių.

Juokinga? Taiau juk visi matome, ką išdarinėja žmonės rimtais veidais. O laisvė ir taika — tai linksma.

Trumpą Užupio istoriją galima išvysti čia — 21 nepriklausomybės metai per 21 minutę. Ten yra ir žaliai nudažyta upelė, ir gigantiškų medinių kiaušinių ridenimas gatvėmis, kasmetinė baltų staltiesių diena, ir Dalai lamos ir Romos popiežiaus vizitai.

Dmitrijus Kosinovas
republic.ru