Istorijos puslapiai: „Raudonasis žaibo karas“

Iš aprašymo atrodo, jog tikrai idomi ir vertinga perskaityti knyga. Spėju, kad dabartinis Rusijos užsienio reikalų ministras ją įvertintų, kaip istorijos klastojimą, o jos autorių apkaltintų kurstant nesantaiką tarp valstybių. Norėčiau perskaityti šią knygą, kad galėčiau istoriniais argumentais atremtį pasisakymus tų, kurie teigia, kad Baltijos šalys nebuvo okupuotos SSRS.

"pop" knygų faktai neretai tokie pat patikimi, kaip cituoti ką nors iš geltonosios spaudos. Tad jei tikiesi kad perskaitysi vieną knygą ir staiga sužinosi "tikrąją istoriją" bei aprodysi išprusimą... na pagalvok dar geriau.

Nesukėlė susidomėjimo. Nepamačiau nieko, kuo skirtųsi nuo šimtų kitų tokio pobūdžio knygų. Gaila, kad objektyvios literatūros praktiškai rast neįmanoma - arba visiškai prostalinistinė, arba visiškai antistalinistinė... Žodžiu, vien šlamštas. P.S. Žiū, Arns tuo pat metu tą patį parašė... O šiaip tavo, Tomai, žinutė rimtai nuskambėjo kaip pradinuko.

Tamsta toks protingas, o aplink vien tik durniai! :D Teisingai - neskaityk knygų, dar savo protą sugadinsi ;)

Jei bandysi atremti šizikų pasisakymus, tai teks nusileisti iki jų lygio ir tada jie tave sudoros savo kompetencija. ;)

Taip ir darau, nes kitaip sugadinčiau protą.

o iš kur toks esi tikras, kad tu vienas teisus, o visi kiti klystantys?

Na jei žmogus internete sako, kad yra teisus, reiškia jis teisus ir amen. Geriau nesiginčyk, Arns.

Šiaip didžioji istorijos dalis yra paremta ne faktais, o faktų interpretavimu. Ir kuo ta istorija senesnė, tuo mažiau faktų ir tuo daugiau interpretacijų.

Taip, nes 'faktų' knygos vadinamos enciklopedijomis. Joks rimtas istorikas neleis knygos be interpretavimo, į tą interpretavimą neįtraukęs galybės detalių ir smulkmenų. Joks rimtas istorikas savo nuomonės, kuri pagrindžiama faktais, nepamirš argumentuoti nuorodomis į pirminius šaltinius (t.y., laikų, apie kuriuos kalbama, dokumentus, liudijimus, nuotraukas, archyvus ir t.t.). Tokios nuorodos beveik visada gali būti patikrintos, jei tik yra noro ir laiko. O jei laiko nėra, tai gali pasitikėti, kad kažkas kitas (tūkstančiai kitų skaitytojų, iš kurių nemažai istorija besidominčių ir turinčių priešingą nuomonę) bus perskaitęs knygą ir susidomėjęs jos pateikiamais šaltiniais, kuriuos patikrinęs ir jų neradęs, viešai tai paskelbs. Nereikia čia per daug į sąmokslo teorijas įsijausti.

Niekaip. Juk sakiau, kad rast neįmanoma. Objektyviai galėtų tik daržovė parašyt, t. y. žmogus be nuomonės, bet tada koks tikslas tokiam rašyti darbą? Taigi, ieškom kiek galima objektyvesnių. Bet šita knyga ir į tokias nepretenduoja, nes jau vien iš anotacijos akivaizdu, kad čia iš "Soviet story" serijos. Dar šiek tiek papildant atsakymą, tai joks autorius nerašo sausų faktų knygų, nes jų niekas neskaitytų. Žmonėms reikia interpretacijų, kažkokios ugnelės, skandalo, kabliuko ar dar ko, o ne tuščių faktų.

Pasimetęs realybėje esi ir nežinai ko nori. Reik ir susitaikyt su savimi toks koks esi ir išmokt priimt realybę tokią kokia ji yra. Ir tada nekankins tokios paaugliškos dilemos. Ir nebebus pasaulis vien juoda-balta. Ir gal netgi suprasi, kad kiek žmonių, tiek nuomonių ir kad jos, kad ir kokios būtų skirtingos, vis tik kiekviena turi savo krislą tiesos. Ir gal netgi išsivaduosi nuo to švento dolbano karo komnizmas vs kapitalizmas.

ir naujumas. Kuo iš mažesnio kiekio šaltinių buriamas ilgesnis tekstas, tuo daugiau tarpų užpildoma ne faktais grįsta nuomone, o laisva faktus, įvykius siejančių pamąstymų tarpine medžiaga. Kuo daugiau naujau atrastų dokumentų panaudojama, tuo labiau galima pradėti kalbėti apie ką nors sensacingo. 4) Atskirti faktus nuo pasakojimų. Pasakojimai, žmonių atsiminimai labai įtaigus ir tiesioginis liudijimas įvykių, tačiau jie labai netikslūs ir be sentimentalios reikšmės, galimi panaudoti tik kalbant apie tai su kuo jis pats susidūrė. Su analogiškais įvykiais sieti itin atsargiai, juolab kad papasakotų faktų niekas apart žmogaus negali patvirtinti. 1 ir 2 pvz visiškai skirtingų operų. Pirmu atveju tai apčiuopiamasis darbas, nes niekados neturi daug tikrų "faktų", nes yra daug kliūčių: slapti dokumentai, neviešinami dokumentai, pamesti dokumentai, neužrašyti svarbūs įvykiai, pamesti/prarasti dokumentai, trūkstamos dalys dokumentų... Taigi, istorijos atveju niekas nerašo absoliučios tiesos, nes ne tik kad neturi visos galimos turėti medžiagos, bet ir dažnai kuo globalesnis įvykis, tuo mažiau šansų kad turėsi galimybę pamatyti visą bent jau dabar turimą medžiagą (tiek dėl dešimčių tūkstančių kilometrų medžiagos, tiek dėl svetimų kalbų, tiek dėl elementaraus žmogiškojo laiko stokos ir t.t.). Antruoju atveju tu jau pasakoji savo versiją, kuri yra paverčiama dokumentu. Policija užprotokolavusi įvykį parašo savo versiją. Abi besipešusios pusės pateikia savo versijas, kurios tampa dokumentais. Jei reikia, ekspertai apžiūrėję įvykio, abi besipešusias puses parašo savo faktais grįstus dokumentus. Taigi, teisme, remiantis visais turimais faktais atkuriama gana tiksli įvykių grandinė, kur trūkstamos dalys tampa sekundės/minutės. Jų užpildymas ar net palikimas nedaro didelės žalos įvykio suvokimui. Taip kad aš minėjau, istorikas žaidžia su keliskart didesnėmis skylėmis ir ne problema naudoti demagogija pasitelkus vieną popierėlį, tačiau kai iš jo vieno padaromos ištisos knygos, tai jau geriausias ženklas kad kažkas čia įtartino. Kuo skaitant knygą labiau jaučiamas stumimas link vienos kurios pusės, tuo atidžiau sekti kuo grindžiamas šis veiksmas, simpatijomis ar faktais. Žvelgti į faktus, jų pateikimo kontekstus, nes iškirpti ir pernešti faktą nesudėtinga, tačiau natūraliai ir besąlygiškai įtaisyti kur kas sudėtingiau.

Pamąstykime ar turime teisę jausmu vertinti knygą dėl to, kad ji galimai jausmu parašyta? Gal pirma perskaitom, o tada sakom gera ji ar bloga?

Kokio objektyvumo jums reikia? Eikit enciklopediją paskaityti, tik ne sovietimę. Faktai visiems gerai žinomi. Dvi blogio imperijos pasidalino kitas tautas. Man daug įdomiau kuo žmonės tuo metu gyveno. Kokios mintys buvo jų galvose, kaip jie kalbėjo. Nes tik tai padeda suvokti tą siaubą ir nužmogėjimą. Ir tada faktų nereikia.

Šiaip, kam įdomu, siūlau paskaityti Bidermann "Mirtiname mūšyje". Vokiečių karininko parašyta prisiminimų knyga išgyvenusio visą rytų frontą. Įdomiai aprašomas eilinių vokiečių suvokimas apie esantį karą.