Mirtis: Už ką turėtume jai dėkoti?

Aš asmeniškai tai senokai susitaikęs su tuo, kad anksčiau ar vėliau teks mirti. Žinoma, norėtusi sulaukti senatvės, kai galėtum ramia dūšia numirti - tiek nugyvenęs, tiek gyvenimę matęs, užauginęs vaikus ir t.t.

1) You can't win. 2) You can't break even. 3) You can't leave the game. — The Laws of Thermodynamics summarized.

5 dalykai, kurių žmonės labiausiai gailisi prieš mirtį http://www.15min.lt/naujiena/laisvalaik ... -61-240015

Gali taikytis nesitaikes vistiek mirti nesinori. Vien del tos nezinomybes kas bus po to, tamsa? (retoriskai) Kad ir gulesi lovoje sulaukes kad ir 100 metu vistiek nenoriesi mirti (duok dieve kad dar ir sveiko proto tuo metu busim..). As noreciau nugyventi ilgai ne vien del seimos, bet noriu pamatyti kaip vystytusi civilizacija, mokslas ir t.t.

Gimstant irgi ėjot į tokią pat nežinomybę

Baisus nebent pats mirties procesas. Geriausia būtų mirti miegant, mano nuomone. Po mirties nieko nebus. Virsi dulkėm ir tiek.

Mirtis - tai naturalus procesas.

Ar nuo to geriau? Kažkaip nė vieno komentaro, kuriame būtų nagrinėjama rašinio tema. Ką mirtis davė, duoda ir dar duos civilizacijai ar panašiai...

Man tai čia kažkoks bandymas save paguost Kaip rimce44 sakė, tai yra natūralus procesas ir turim su tuo susitaikyti, bet tai nėra kažkas smagaus, senatvė, ligos, visa tai žmonėms sukelia LABAI daug kančių, ir kai gyventi buna nebemiela, mirčiai galim padėkot tik už tai, kad iš tų kančių išvaduoja. Kas dėl civilizacijos, tai mirtis leidžia progresuot, nes nuolatos vyksta du procesai: tai natūrali atranka, kuri leidžia prisitaikyti, ir kartų karas, kuris generuoja naujas idėjas. Kitaip sakant, jei nebūtų mirties, tai mes nebūtumėm tokie, kokie esam dabar.

Va sita tai uzskaitau pilnai suvokiu ir elgiuosi taip, kad nesigaileciau senatvej palei tuos 5 punktus, tik deja protas neleidiza pasireiksti 3 punktui pilnai (jausmams)

IMO, gyvenimo prasmės ieškojimas yra negalėjimas susitaikyti su mintimi, kad individas nėra svarbus. Užslėptas narcisizmas. Kiekvienas nori turėti kažkokią misiją, duotą dievo/dievų/likimo, pateisinti savo egzistenciją, pašerti ego. Kaip materialistas į prasmę gyventi, numirti ir išnykti žiūriu kaip į laiko praleidimą žaidžiant strateginius žaidimus: prasmės juos lošti ir švaistyti laiko kaip ir nėra. Žaidimo pabaiga bet kuriuo atveju reiškia, kad įdėtos pastangos nueina perniek. Galu gale naudos - nulis, bet vistiek žaidžiu. Nes kūrimo ir destrukcijos procesai yra malonūs.

True story dauguma nesupranta, kad jų vidinis aš tera smegenų sukurta fikcija, skirta palaikyti darnai tarp skirtingų dalių. Kitaip sakant, bandom kabintis už to, kas ir taip neegzistuoja.

Atsakyma uzskaitau nors esu visai kitokios nuomones.