Lietuvoje įsitvirtinusi vadinamoji daiktiškumo praktika per Kalėdas ateityje gali skaudžiai atsiliepti kai kurioms Lietuvos šeimoms. Taip mano Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės psichologė Nijolė Daugienė.

Psichologijos akademijos dėstytoja interviu portalui tikina, kad nemaža dalis atsakomybės dėl masinės psichozės kalėdiniu laikotarpiu tenka žiniasklaidai.

- Prieš Kalėdas jaučiama savotiška pirkimo karštinė. Akys raibsta nuo akcijų, žmonės plačiau atveria pinigines. Ar pirkimo mada prieš Kalėdas būdinga lietuviškajai kultūrai? O gal ją perėmėme iš Vakarų?

- Išgirdus žodį Kalėdos, kiekvienam mums kyla įvairios asociacijos. Šis žodis turėtų kelti geras asociacijas – gražu, balta, Kalėdų senelis, dovanos. Tačiau kartu tai ir stresas, bėgimas, lėkimas, nesusipratimai. Nors Kalėdos mums visiems yra labai graži šventė, tačiau turime sutikti, kad kartu tai ir didelis rūpestis. Ir tai būdinga tiek šiandieninei mūsų lietuviškajai kultūrai, tiek vakarietiškai.

Kalėdos bent jau mano kartos žmonėms sovietiniais laikais buvo tarsi pavogtos. Visi jas šventė slapta. Tada mums buvo leidžiama švęsti tik Naujuosius metus. Kalėdos buvo darbo diena. Jos buvo pavogtos, sudarkytos, todėl sovietinei epochai pasibaigus, mes buvome tarsi iš kalėjimo ištrūkę. Visi džiaugėmės daiktų gausa, jų įvairove ir puolėme pirkti spalvotus įpakavimus, kalėdines dovanas. Ir tai yra tarsi kompensacija dėl ankstesnio stygiaus, nes anksčiau mes neturėjom nieko.

Ar taip visada buvo Lietuvoje? Jei mes pakalbinsime savo močiutes arba senelius, sužinosime, kad tokie pirkimai prieš Kalėdas kaip dabar tikrai buvo ne visada. Tarkime, mano močiutė sakė, kad anksčiau nebuvo tų dovanų vajaus. Na nebent vaikams (buvo dovanojamas – red.past.) koks saldainis ar sausainukas. Tada nebuvo tiek blizgučių, buvo daugiau dvasingumo, susikaupimo, tikrumo prie vaišių stalo. Nenoriu pasakyti, kad tada šeimos buvo laimingesnės - ir tada buvo visko, tačiau, ko gero, tada buvo mažiau pakaitalų tikriems dalykams. Tų pakaitalų, kurių mes dabar prisiperkame per daug.

- Dauguma lietuvių yra įpratę skųstis, kad neturi pinigų. Tačiau žvelgiant į kasmet skelbiamus tyrimus, kiek vidutinio lietuvio šeima išleidžia Kalėdoms kyla įvairių minčių. Kokias vadinamojo kalėdinio pirkimo bumo grėsmes įžvelgiate?

- Grėsmių esama įvairių. Būna įvairiausių istorijų. Pavyzdžiui, žmogus, galvodamas, kad visiems artimiesiems turi nupirkti atitinkamos kainos dovanas, pastebi, kad jam stinga pinigų. Tada jis ima trumpalaikius vartojimo kreditus. Tai yra tiesioginė grėsmė šeimos biudžetui – paskui žmogus sumoka žvėriškas palūkanas. Taigi kartais žmonės pasiduoda tai masinei psichozei ir taip išsikasa sau duobę.

- Apie visuomenės susvetimėjimą, didžiulį materializmą yra nuolat kalbama ir žiniasklaidoje, tačiau atrodo, kad tai neduoda jokio rezultato - žmonės dėl brangesnių pirkinių prieš Kalėdas yra tarsi pamišę. Kas daugumai žmonių, kurie šiaip jau yra racionalios būtybės, neleidžia ištrūkti iš šios, jūsų žodžiais tariant, masinės psichozės?

- Pirmiausia čia reikėtų kalbėti apie reklamą. Ji čia puikiai dirba. Spalvos, blizgučiai, apšvietimas – viskas tiesiog kviečia, stveria žmones už rankų ir ragina pirkti tuos įvairiausius spalvingus daiktus ir daiktelius.

Aišku, ta pati žiniasklaida nuolat skelbia – va štai jau artėja Kalėdos. Pranešama, kad tarsi artėtų koks taifūnas, kad mes visi nesuspėsim kažko padaryti. Aš manau, kad tai žmonės tarsi įtraukia į tą perkančių žmonių srautą ir jeigu bandysi priešintis, būsi kažkoks ne toks. Pavyzdžiui, turbūt kiekvienais metais žiniasklaidoje yra plačiai aptarinėjamas bankų organizuojamas tyrimas: kiek vidutinio lietuvio šeima išleidžia pinigų Kalėdoms. Ir ten skaičiai nėra maži. Ir jeigu – o siaube! – žmogus pamato, kad jis išleidžia ženkliai mažiau pinigėlių negu skelbia tyrimas, žmogus pasijunta tarsi koks šykštuolis ar netikėlis, ir aišku tada skuba atverti piniginę.

Pagaliau yra marketingas. Tai didžiulis besisukantis pardavimų mechanizmas, kuris yra paremtas mokslu ir dideliais ištekliais, įdedama daug energijos, kad mums įbruktų nereikalingus daiktus, ypač Kalėdų metu. Todėl galvoju, kad tas šurmulys, skambančios išpuoštos vitrinos nuteikia šventiškai, bet iš kitos pusės, jeigu norėsi tykių jaukių Kalėdų ar jaukaus jų laukimo, vargu, ar pavyks atsilaikyti tam bendram tempui.

- Mūsų visuomenėje per Kalėdas yra įprasta dovanoti brangesnes dovanas. Kaip toks materializmas keičia požiūrį į žmogų ir jo vertę?

- Nemanau, kad brangios dovanos pačios savaime yra blogis. Jeigu šeima turi tam finansines galimybes, kodėl gi ne?

Tačiau problema atsiranda, kai daiktai pakeičia žmonių santykius, kai daiktais kompensuojamas laikas ir dėmesys, kuris turėtų būti skirtas savo artimiesiems. Pavyzdžiui, jauni tėvai vyksta slidinėti ir nenori imti savo dviejų jau prakutusių vaikų kartu, nes su vaikais - o tai natūralu - bus papildomų rūpesčių. Tėvai nori poilsiauti kartu su draugais.

Kas tada vyksta? Vaikai Kalėdoms gauna brangias dovanas, pavyzdžiui, naujus išmaniuosius telefonus ar kompiuterius - ir problema išspręsta. Vaikai tarsi patenkinti ir lieka pas močiutę.

Taigi atrodytų problemos nelieka ir visi patenkinti. Tačiau visa tai turi savo kainą, kurią mes pamatome vėliau. Jeigu tokia daiktiškumo praktika yra giliai įsišaknijusi, tai tas susvetimėjimas ar santykių atšalimas, pagaliau artimo ryšio stoka su savo vaikais ar artimaisiais labai greitai duos apie save žinoti. Iš kitos pusės tokių vaikų kokia nors pasakų knyga jau nenudžiuginsi. Kuo toliau, tuo didesnių dovanų jie laukia. Jie laukia dovanų kaip kompensacijos, pavyzdžiui, už tėvų nebuvimą. Tokiu atveju tai jau yra problema.

- Ko gero, tokia situacija ateityje atsilieps tėvų ir vaikų santykiams?

- Taip, nes iš tikrųjų Kalėdos yra svarbus pavyzdys. Žmonėms dažnai iš vaikystės tai yra ryškus įspūdis, kaip mano šeimoje buvo švenčiamos Kalėdos. Vaikas atmintyje tarsi įsirašo pamoką: Kalėdos yra švenčiamos taip. Ko tėvai moko, tą vaikai išmoksta.

- Psichologinėje literatūroje teko skaityti, kad negalėdamas artimiesiems nupirkti brangių dovanų, žmogus ima jausti skausmą. Šventės tampa tarsi savotiška kančia. Kaip paaiškintumėte šį fenomeną?

- Dažnai tenka apie tai girdėti. Jeigu žmogus jaučia skausmą, kad negali artimajam nupirkti brangios dovanos, toks žmogus pirmiausia turėtų suvokti, ką konkrečiai jis jaučia. Greičiausiai žmogus jaučia ne tik skausmą, bet ir baimę, liūdesį. Toks žmogus turėtų pamąstyti apie savo vertybių sistemą, apie tai, kas jam yra svarbu santykiuose su kitais žmonėmis, apie savo aspiracijas, siekius ir galimybes – kiek jis gali sau leisti. Ir aišku apie vidinius tikėjimus. Tikrai verta žmogui susimąstyti: ar tikrai, jeigu jis neįteiks vertingos dovanos, jo nebemylės, jo nevertins ar netgi atstums. Ir aišku yra žmonių, kuriems uždavus šį klausimą, jie atsako: taip, manęs nebevertins.

Kaip tai atsitinka? Dažnai tai būna praeities sąlygoti tikėjimai. Tie tikėjimai atėję iš kažkada – gal iš vaikystės ar iš kokių nors kitų skausmingų patirčių. Tie tikėjimai lyg kokie praeities vaiduokliai gąsdina žmogų.

Aišku tarp žmonių būna ir netikrų santykių, kurie pastatyti ant brangių daiktų aukuro ir iš tikrųjų dėl kokios nevykusios dovanos gali susvyruoti. Bet tada vėl kyla klausimas: ką man reiškia tas žmogus, kuris mane myli už dovanas? Ką aš jam reiškiu ir ko verti mūsų santykiai? Taigi kyla daug klausimų, į kuriuos žmogus turėtų pats paieškoti atsakymų.

- Prieš šventes ir šventiniu laikotarpiu, kaip jau minėjote, padaugėja streso ir įtampos. Kokias pasekmes žmogaus sveikatai turi skubėjimas ir stresas?

- Stresas pirmiausia atsiliepia dviem svarbiais žmogaus sveikatos aspektas. Stresas daro įtaką žmogaus širdies darbo sistemai. Dažnai dėl streso sušlubuoja širdis. Ir aišku stresas turi įtakos psichinei žmogaus sveikatai plačiąja prasme.

Skubėjimas ir stresas pirmiausia nužudo džiaugsmą, laimės pojūtį, gebėjimą įsiklausyti į save ir kitus ar netgi galimybę susitikti kitą žmogų ir nuoširdžiai pabendrauti.

Paklausykim, ką dažnas mūsų sakom po Kalėdų. Dažnas žmogus skundžiasi, kad po Kalėdų jaučiasi pavargęs ir persivalgęs. Prieš šventes ir švenčių laikotarpiu žmogus turėjo daug nerimo, daug streso. Dėl streso kyla žmogaus noras daugiau valgyti ir jis persivalgo.

Retas kuris žmogus po Kalėdų sako, kad jis yra džiugus, pakylėtas ir linksmas. Taigi Kalėdos yra sunkus darbas.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Grynas.lt

Autoriai: Vytautas Beniušis

Komentarai (0)