Praeitą savaitę buvo pradėtas Vilniaus apygardos prokuratūros ikiteisminis tyrimas dėl kūdikių gimdymo ne gydymo įstaigose. Baudžiamojon atsakomybėn įtrauktos keturios Lietuvos Respublikos pilietės, kurios užsiiminėjo nelegalia veikla – J. I. Š., D. J., B. K. ir G. K. Tiriama daugiau kaip 400 tokių veikų. Viena iš kaltinamųjų, prisistatanti B.K pateikė žiniasklaidai viešą atsaką į šiuos kaltinimus:

„Esu gydytoja akušerė ginekologė. Gimdykloje dirbu 10 metų. Sėkmingai priėmiau apie 2000 gimdymų. Turiu visą reikiamą kompetenciją atpažinti gimdymo komplikacijas ir jas šiuolaikinėmis priemonėmis spręsti. Gerbiu savo pacientes ir visada stengiuosi suteikti sąžiningą informaciją apie esamą situaciją, galimus jos sprendimo būdus, jų pasekmes. Padedu joms įgyvendinti sąmoningai pasirinktą kelią, gydymo taktiką, net jei ji nesutampa su mano nuomone. Neterorizuoju savo pacientų įvairiais gąsdinimais (juk akušerijoje yra kuo pagąsdinti), tiesiog lieku šalia, kad atpažinčiau, kada situacija taps iš tiesų grėsminga. Kartais pacientės rizika pasiteisina ir ji su sveikutėliu kūdikiu išvyksta į namus laiminga, išvengusi intervencijų ir vaistų, kartais pasitvirtina mano įtarimai ir tada šeima išvyksta laiminga, dėkinga ir įsitikinusi, kad suteikta pagalba buvo būtina.

Nesu atlikusi nė vieno nėštumo nutraukimo, nes nuo paauglystės man didžiausia humanizmo vertybė yra pagarba žmogaus gyvybei.

Dabar esu įtariamoji gimdymų namuose byloje, nes, paklusdama Hipokrato priesaikai ir savo sąžinei, nedrįsau palikti šeimų, apsisprendusių gimdyti namuose vienų – tam, kad įvertinčiau paprasčiausius dalykus: ar teisingai užrišta virkštelė, koks kraujavimo intensyvumas ir t. t. Svarbiausia – ar nereikalinga stacionarinė pagalba.

Man nesuvokiama šios bylos esminė logika. Per gimdymą mažesni ar didesni „kūno sužalojimai“ įvyksta apie 70 procentų moterų. Kai tai įvyksta gimdant ligoninėje, traktuojama, jog tai normalu, juk „visko pasitaiko“. Jei tai įvyksta gimdant namuose, tai jau „kūno sužalojimas“, už kurį, net nesiskundžiant „nukentėjusiajam“, valstybė gali kelti baudžiamąją bylą.

Šalyse, kur gimdymas namuose ir pagalba pagimdžiusiajai nėra nusikaltimas, akušerės didžiąją dalį šių „kūno sužalojimų“ išsprendžia namuose be jokių komplikacijų. Esant poreikiui, moteris ar naujagimis siunčiami į ligoninę, kur jiems geranoriškai suteikiama reikalinga pagalba. Niekada namuose neatliekamos intervencijos, kurioms reikalingas anesteziologas, chirurgų, instrumentatorių komanda, kraujo perpylimas.

Nėra pasaulyje ligoninių, kur nemirtų sveiki, išnešioti naujagimiai. Manau, kad niekada ir nebus. Gyvybė – tai ne tik gydytojų nuopelnas, bet ir Dievo dovana. Lietuvoje šis mirtingumas yra maždaug 1 iš 1000 naujagimių (atmetus neišnešiotus ir apsigimusius naujagimių skaičių)*. Kalbama, kad gimdymų namuose byloje tiriamas ir naujagimio mirties atvejis. Tačiau tai gali būti netikslūs duomenys, nes niekas nežino, kiek iš tikrųjų Lietuvoje naujagimių planuotai, o ne atsitiktinai ar turint žmogžudiškų minčių gimė namuose. Ir kol Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnai trumparegiškai atsisakys diskutuoti, įnešti čia skaidrumo ir tvarkos, tol gimdymas namuose Lietuvoje bus regimas kaip paslaptingas, melagingas, baimės ir nesupratimo iki begalybės pučiamas „tamsiosios pusės“ burbulą.

Manau, kad jau per daug šeimų Lietuvoje pagimdė laimingai namuose, įkvėpė laisvės oro, kad tai pavyktų užgniaužti Ministerijos kategoriškumu ar netgi teisinėmis represijomis.

Sunku prisiminti tą dieną, kai buvau iškviesta apklausai. Su manimi elgėsi kaip su ypač sunkiu nusikaltėliu: nieko neperspėję, apie 18 val., po darbo, atvyko trys tyrėjai ir liepė pasikviesti advokatą. Kaip vasarą po darbo valandų Vilniuje galima greitai rasti patikimą advokatą, kai net neįsivaizduoji, kaip skamba kaltinimai, ar tu jau suimtas, ar ne? Teko kviestis draugų skubiai pasiūlytą advokatą, kuris galėjo atvažiuoti po poros valandų. Tyrėjai buvo nusiteikę laukti mano advokato kad ir iki ryto. Visą dieną buvau nevalgiusi, ir nors tyrėja pasakė, kad aš nesuimta, bet išeiti iš policijos komisariato nusipirkti duonos irgi negalėjau. Tiesa, pavaišino puikia mėtų arbata. Kol atvyko advokatas, labai geranoriškai skatino prisipažinti, kad greičiau atlikčiau bausmę, nes šiaip ar taip jau rytoj jie gali sustabdyti mano gydytojos licenziją. Nesupratau, ką aš turiu prisipažinti, nes aš juk nieko neslėpiau: apie pagimdžiusiai namuose moteriai suteiktas paslaugas įrašiau į jos ambulatorinę kortelę. Suprantu, kad tokioms paslaugoms Lietuvoje nėra licenzijos, bet juk moteriai pagalbos reikėjo tądien, žinojau, kad į ligoninę ji nevažiuos, negalėjau jos palikti ir laukti, kol tokia licenzija Lietuvoje atsiras po trejų, penkerių ar dešimties metų.

Baudžiamoji byla keliama, kai pajamos iš neteisėtos veiklos, neturint licenzijos, viršija 100 000 litų per metus, o aš juk viską dariau savanorystės principu!

Atvykęs advokatas nieko man nepaaiškino nei prieš, nei po apklausos, tik pasakė savo kainą. Nusiderėjau iki pusės mėnesinio atlyginimo, kurį gavau dirbdama gimdymo namuose.

Po apklausos supratau, kad pusę metų buvo klausomasi mano telefoninių pokalbių. Patyriau stiprų emocinį šoką, kai išgirdau, kaip tyrėjai aptarinėjo mano asmeninio gyvenimo detales. Suvokiau, kad gyvenau akvariume: jokio privatumo net intymiausiuose dalykuose. Jaučiausi kaip pervažiuota tanko. Kaltinimų absurdas buvo kraupus: išsiblaškymas tvarkant popierius, neatidumas pildant dokumentus paversti grandiozinėmis sąmokslo teorijomis, gimdančios namuose moterys ir aš paverstos monstrėmis, trokštančiomis naujagimio mirties. Nepajėgiau nei valgyti, nei miegoti. Visas laisvalaikio kruopeles ir atostogas teko paskirti alinančioms advokato paieškoms. Po pusantro mėnesio savijauta dėl tanko pasitvirtino – man diagnozuotas III stadijos piktybinis auglys. Nežinau, kiek turiu laiko, galiu nesulaukti tyrimo pabaigos, todėl nebegaliu tylėti.

Pamažu suvokiau bylos politinį atspalvį – tai byla „valstybė prieš žmogų“. Tai byla prieš visas tas šeimas, kurioms gimdymas namuose – vertybė. Toms, kurios turi platesnį požiūrį, važinėja po pasaulį ir skaito mokslinius tyrimus, mato tiesą – tam tikromis sąlygomis gimdymas namuose yra saugi alternatyva. Ministerijos teisininkai taip išaiškino ministerijos požiūrį į moters teisę turėti tokį privatų gyvenimą, kokio ji nori: dėl „visuomenės intereso“, „visuomenės gerovės“ valstybė turi teisę tą teisę pažeisti. Kas tas miglotas „visuomenės interesas“? Kas tas „visuomenės interesas“ aborto atveju? Ar visuomenė suinteresuota žudyti savo piliečius, nes to pageidauja kiti piliečiai?

Manau, kad čia tik ledkalnio viršūnė. Šiandien valstybė sprendžia, kas yra vertybė, o kas ne gimdymo metu, rytoj pasakys, kad gydytojai neturi teisės ginti savo vertybių ir atsisakyti atlikti nėštumo nutraukimą, nes tai yra vertybė visuomenei. Dar vėliau konstatuos, kad šeima neturi teisės rinktis vaiko ugdymo vertybių, nes pagal „visuomenės interesą“ privaloma vertybė ankstyvuoju vaiko ugdymu laikotarpiu yra genderizmo programa, o vyro ir moters sakramentine santuoka ir įsipareigojimu pagrįstą šeimą pažemins iki sugyventinių, homoseksualių porų vertybiškumo ir teisių.

Girgždanti geležinio valstybės kumščio, jėgos struktūrų mašina pajudėjo. Mano vaikai suglumę: kokia čia valstybė, kurioje už gerą darbą gresia kalėjimas, bedarbystė? Ir kokioje padėtyje atsiduria visos tos moterys, kurios dabar tardomos už tai, kad laimingai pagimdė namuose? Juk jos suvokia, kad, pasakodamos apie sakraliausią savo gyvenimo įvykį, išduoda savo geradarius, tuos, kurie joms padėjo, kad viskas vyktų sklandžiai, su kuriais jų širdys sujungtos dvasinės seserystės, nuoširdžiausios meilės ir dėkingumo saitais. Dabar jos žino, kad pagalbininkų paminėjimas – tai jų atidavimas teismui, bausmei, jų gyvenimo laužymas ir daužymas. Ar to jos norėjo savo geradariams?

Šeimų tardymas man primena sovietmečio tardymus: „Iš kur gavai „Katalikų bažnyčios kroniką?“ Čia žmogus irgi žinojo, kad, pasakydamas tiesą, jis atiduos geradarį represinėms struktūroms. Sovietmetis, gūdus sovietmetis. Ir visa tai dėl kažkokio abstraktaus, nuasmeninto, suabsoliutinto „visuomenės intereso“. Tai pats baisiausias melas, koks tik galėtų būti.

Gal paklauskime savęs, ar kitos Europos šalys, kad ir Olandija, Švedija, Norvegija, Didžioji Britanija ar kaimynai latviai, įteisinę ir reglamentavę gimdymo namuose tvarką, nori žudyti savo piliečius? Nepaiso „visuomenės intereso“? Prilygina gimdymą kepenų transplantacijai ir pastato reanimobilį su klausymo įranga po gimdyvės langais?

Nors Lietuvoje didžiuojamės gerėjančiais naujagimių mirtingumo rodikliais, manau, kad vis dar turime į ką lygiuotis: Norvegijoje, kur moterys gimdo namuose, prižiūrimos akušerės, naujagimių mirtingumas yra 2 mirę naujagimiui tūkstančiui gyvų gimusių. Olandijoje, kur namuose gimdo apie 27 proc. moterų ir miršta 3 naujagimiai tūkstančiui gyvų gimusių. Lietuvoje šis rodiklis yra 4 naujagimiai iš tūkstančio* (pastaba: į šią statistiką patenka visi mirę naujagimiai, gimę daugiau nei 22 savaičių išnešiotumo ir 500 g svorio, o juk namuose gimdo tik sveikos moterys išnešiotus, be įtariamų apsigimimų naujagimius).

Prieš 40 metų mano mamos vos nepašalino iš Kauno medicinos instituto už tai, kad ji, būdama studente, aprengė savo draugės vyrą steriliais rūbais, aprūpino kauke bei kepure ir įvedė į pogimdyminę palatą pamatyti savo naujagimio. Tuomet tai buvo baisus nusikaltimas. Šiandien jau įrodyta, kad „namų“ bakterijos gimdykloje ne tik kad nekenkia, bet netgi padeda išvengti hospitalinės infekcijos. Prieš 20 metų reikėjo drąsių šeimų, kurios pareikalautų išjungti operacinės prožektorius gimdykloje, kad gimstantis naujagimis nebūtų negailestingai apakinamas. Šiandien tų prožektorių jau niekas nebeprisimena. Jei to reikalauja teisingumas ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiandien galite mane „nukryžiuoti“, nuteisti, – sutinku, bet aš tikiu, kad po penkerių, dešimties ar penkiolikos metų saujelė Lietuvos moterų gimdys namuose ne tik vidinėje meilės atmosferoje, bet ir geranoriškoje išorinėje aplinkoje be smerkimo, kaltinimų ar patyčių.“

Komentarai (26)