Arabų pavasaris išbudino regioną. Tuniso ir Tahriro įvykių atgarsiai, gatvių protestai Jemene ir Bahreine priverčia pabusti šalis, kuriose politika iki tol buvo siejama tik su elitu, skelbia CNN.

Vakarų valstybės, šiek tiek padelsusios, perėjo į demonstrantų pusę, bet, išskyrus Libiją, jų moralinė ir finansinė parama arabų pasaulio naujai pradžiai žadėta tik suformavus naujas vyriausybes. JAV naudojo savo politinę įtaką, siekdama palengvinti Hosni Mubarako ir Zine El Abedine Ben Ali vadovavimą Egipte bei Tunise. Tai buvo „švelni pagalba“ – patarimai, tarpininkavimas, įtikinėjimas, pagalba. Apie intervenciją, tokią kaip Irake, net nebuvo svarstoma.

JAV prezidentas Barackas Obama 2009-aisiais metais Kaire sakė, kad JAV pagalba buvo tikras diplomatiškos Vakarų demokratijos pavyzdys. Jis paminėjo Tomo Jeffersono žodžius: „Tikiuosi, kad mūsų išmintis augs kartu su mūsų valdžia ir išmokys mus naudojant jėgą kuo mažiau, pasiekti daugiau“.

Tuometinis prezidento sekretorius Robertas Gatesas pridūrė, kad turėjo būti išleista daugiau lėšų diplomatinių, strateginės komunikacijos, užsienio paramos, pilietinės pagalbos, šalių ekonomikos atkūrimui ir vystymui.

Prezidento B.Obamos administracija siekė sumažinti JAV karinį pėdsaką užsienyje, sudarė karių išvedimo iš Afganistano tvarkaraštį, stengėsi sušvelninti savo karinę veiklą.

Libija buvo išimtis. Reti ir greiti tarptautiniai susitarimai, palaiminti Jungtinių Tautų, leido skubiai užkirsti kelią skerdynėms Bangazyje. NATO karo lėktuvai skrido į 21 000 misijas per beveik šešis mėnesius. Šią savaitę Vašingtono instituto profesorius Aaronas Zelinas, ilgametis Artimųjų Rytų politikos stebėtojas, pareiškė, kad viena iš pagrindinių karinių grupuočių „Ansar Al-Sharia“ buvo nukenksminta pasinaudojus valstybės kontrolės stoka, kuriant vietinius bendruomenės ryšius, kurie stiprina gebėjimą veikti daugelyje vietų, ne vien Bangazyje.

Problemos greitai neišsprendžiamos

Prievartinė aukščiausių jėgų intervencija gali greitai nugriauti režimus, kuriems trūksta teisėtumo. Tačiau visuomenėse, kuriose nėra jokių demokratijos ir pilietinės visuomenės tradicijų, egzistuoja etninės ekonominės problemos. JAV kariams pasilikus Irake, sunitų ir šiitų politinės grupės turėjo paklusti tam tikroms, dažnai joms nepriimtinoms taisyklėms, o Iranas turėjo nematomą įtaką. Kol JAV kariuomenė pasitraukė iš šalies, smurtas čia pasiekė didžiausią per penkerius metus lygį. Vietiniai manė, kad tai yra egzistencinė kova ir vargu ar jie paisė užsienio diplomatų patarimų.

Daugiasluoksnės Egipto problemos – ekonominės, politinės, demografinės – neišsprendžiamos per trumpą laiko tarpą. Daugiau nei 80 milijonų egiptiečių iki 25 metų amžiaus yra arti ar žemiau skurdo ribos. Šalies prezidento Mohamedo Morsi nepavyko įtikinti imtis kritinių ekonominių sprendimų. Kai M. Morsi buvo nuverstas, Egipto kariuomenė įvedė nepaprastąją padėtį, kad būtų išvengta civilių aukų. Dialogas su Vakarais nebuvo vykdomas.

Užsienio šalių pagalbos kampanijos šiose šalyse yra nepopuliarios, brangios ir reikalaujančios ilgalaikių įsipareigojimų už labai menką atlygį. Grupuotės, kurios kimba viena kitai į gerklę, staiga tampa priverstos susivienyti prieš bendrą priešą – okupantą.

Daugelis stebėtojų mano, kad taip ir įvyks, jei prieš Siriją bus griebtasi karinės intervencijos. Palaikyti šalyje tvarką po karinės intervencijos pareikalautų 168 tūkst. karių dislokavimo. Tai nėra įtraukta į JAV darbotvarkę.

Šiuo metu Jungtinių Tautų inspektoriai atvykę į Siriją ieškoti nepaneigiamų įrodymų, kad cheminiai ginklai praėjusią savaitę nužudė šimtus žmonių. Vakarų sąjungininkai ieškos režimo priešininkų ir stengsis silpninti Basharo al Assado režimą.

Vakarų valstybės nėra bejėgės Artimuosiuose Rytuose. Yra užmegzti santykiai su Egipto generolais, šie ryšiai leis atnaujinti dialogą ir įtaką. JAV ir Europa taip pat gali prisijungti prie Persijos įlankos valstybių, teikdamos neatidėliotiną pagalbą Egiptui (Saudo Arabija ir kai kurios kitos šalys jau pažadėjo 15 milijardų dolerių).

Sirijoje Vašingtonas ir toliau gali įtikinėti opoziciją protestuoti, siekdamas įtvirtinti savo įtaką. Jis toliau dirbs su Jemeno vyriausybe. Dar yra ką nuveikti Vakarų valstybėms, kol Artimųjų Rytų ugnikalnis užmigs.

Komentarai (0)