Iš arčiau: pirotechniko profesija ir subtilybės (0)
Ugnis visose pasaulio kultūrose turi labai svarbią apeiginę ir maginę reikšmę. Tas poškėjimas nėra šiaip sau – tai piktųjų jėgų nubaidymas, ritualinis apeiginis veiksmas, ir visai nesvarbu, kad jis dabar yra išreikštas šiuolaikinėmis priemonėmis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Fejerverko, kaip reiškinio, subtilybėmis LRT televizijos laidoje „Ryto suktinis“ domėjosi Zita Kelmickaitė – ji kalbino „Bliko“ pirodizainerį Artūrą Zumerą.
- Artūrai, didžiausias visų žmonių noras yra sužinoti, kodėl tiek daug kainuoja fejerverkai?
- Visiems brangu atrodo, nes fejerverkas trunka labai trumpai, o pinigų suma iš tikrųjų kartais būna didelė. Bet jeigu įvertintume, kiek reikia įdėti darbo į tą trumpą grožį danguje, tai yra labai ilgas procesas.
- Papasakokite, koks tas procesas?
- Pati pradžia – fabrike, kur yra maišomi cheminiai mišiniai, iš kurių daromi specialūs užtaisai, klijuojami į specialius rutulius ar cilindrus, priklausomai nuo efekto, ir tada gaminamas daiktas, kuris iššaus. Mes jį vadiname užtaisu-sviediniu. Jį pagaminti užtrunka apie mėnesį ar du ir taip yra dėl to, kad iš pradžių daroma chemija, iš jos suformuojami tokie rutuliukai, kurie po to yra ilgai džiovinami – šis visas procesas ir užtrunka.
- Sakykite, ar pirotechnikoje tebėra mados?
- Žinoma, yra tos mados, netgi yra stiliai. Pavyzdžiui, Japonijoje stengiamasi kiekvieną užtaisą gaminti tokį, kad jis vienas iš savęs būtų gražus. Europos šalys mėgsta ne vieną, o daug, jie būna suderinti su muzika. Amerikoje, ypač Nepriklausomybės dienos šventėje, priimta fejerverkus naudoti dėl garso kiekio, triukšmo, ten nesistengiama dėl stiliaus ar muzikos. Tos mados vyrauja. Populiarėja muzikiniai fejerverkai, nes anksčiau nebuvo galimybių taip gerai sinchronizuoti fejerverką su muzika.
- Kiek žmonių gali dirbti prie vieno fejerverko?
- Tai priklauso nuo to, kokio dydžio tas fejerverkas. Jeigu pratęsiant tą mintį, kodėl taip brangiai ir ilgai... Kai užtaisas yra pagaminamas, jis atkeliauja pas mus į Lietuvą ir pirotechnikai paruošia scenarijų – kaip kas po ko turi šauti. Tada užtaisome specialią įrangą – vamzdžius, nes iš vieno vamzdžio yra iššaunama vieną kartą, tai reiškia, kad jeigu fejerverkas – didelis, tų vamzdžių yra kalnas. Taigi paruošti didelį, gražų, rimtą fejerverką reikia mažiausiai savaitės: vykstama į vietą, susimontuojama įranga ir tas visas procesas užtrunka. Tai reikalauja nemažai tiek žmonių, tiek techninių resursų – kaina iš to ir susideda.
- Sakykite Artūrai, ką šiandien turi žinoti pirotechnikas?
- Mūsų amato per dieną neišmoksi, geriausiu atveju išeitų tai per metus padaryti. Lietuvoje yra parengiamieji kursai, bet jie duoda tik pačius pradmenis, teorines žinias, o kad būtum rimtu pirotechniku, reikia metų dviejų normalios patirties, nuolat dirbant. Mūsų įmonėje, jeigu ateina naujas žmogus, jis pradeda dirbti su vyresniuoju pirotechniku, kuris rodo, kaip tiksliai ką reikia daryti, į ką atsižvelgti, nes tai nori nenori yra pavojingas darbas.
- O kur glūdi pavojai?
- Tai yra tas pats, kas patranka. Jeigu iššauna, tai nesugrąžinsi. Todėl visų pirma galioja griežtos saugumo taisyklės. Nuo to pirotechniko mokslai ir prasideda – turi saugoti save, kolegas, žiūrovus.
- Aš įsivaizduoju, kad pirotechniko darbas – tai jaunų vyrų darbas.
- Nebūtinai. Pasaulyje, ypač Pietų Europos šalyse, tokiose kaip Portugalija, Ispanija, Italija, Malta, rastume 70–80 metų amžiaus specialistų. Tose šalyse ši specialybė yra labai populiari, daugeliu atvejų būna toks kaip šeimos verslas, perduodamas iš kartos į kartą. Amžius nėra kažkoks rodiklis. Žinoma, su amžiumi gal ir sunkiau nešti dėžę su tais vamzdžiais, bet ribos, kad sakytum, jog negali dirbti, nėra.
- Kokia buvo šalis ar vieta, kurioje Jūs, kaip pirotechnikas, aiktelėjote iš susižavėjimo?
- Gyvai, deja, neteko, bet žiūrime pasaulinio lygio festivalių filmuotą medžiagą. Kanadoje, Monrealyje, yra pats didžiausias festivalis pasaulyje, ten susirenka pačios geriausios komandos. Man pačiam kaip pirotechnikui pažiūrėjus atima žadą.
- Kas Jums, kaip profesionalui, yra gražus fejerverkas?
- Turi būti parengta gera idėja, kaip išnaudoti vienokius ar kitokius efektus. Iš esmės tie efektai visame pasaulyje yra panašūs, bet idėja prasideda nuo stilistinio, kompozicinio, muzikinio pasirinkimo. Gražus fejerverkas priklauso dar ir nuo gamtovaizdžio, žiūrovų išsidėstymo.
- O kokių gerų vietų šaudyti fejerverkams yra Lietuvoje? Tarkim, Gedimino kalnas – jis yra patogus, naudingas ar nelabai?
- Žiūrovams tai labai gera vieta, bet mums techniškai tai nėra patogi vieta. Visų pirma sudėtinga užgabenti visą įrangą, viršuje aikštelė nėra lygi ir didelė, taip pat bokštas truputį maišo. Tokiais atvejais tenka rinktis – ar patogiau sau padaryti, bet kad ir žiūrovas nenukentėtų, ar dvigubai pavargti ir turėti tikrai gerą reginį.
- Ar yra tokių vietų, kur neįmanoma padaryti fejerverko?
- Žinoma yra – vidury miško. Būna žmonės vestuvėms užsisako fejerverkus, jas švenčia sodyboje, o ji – vidury miško. Negalime ten jų šaudyti, nes medžių šakos kliudo, tai tokiais atvejais darome sodo-parko fejerverkus. Tai tokie efektai, kaip tortinis fontanėlis, tik didesnis, ir viskas vyksta ant žemės, niekas nešauna į viršų.
- Ar Vilniuje prasidėję specialūs fejerverkų festivaliai Jums, kaip profesionalams, suteikia naujų impulsų susitikimams su kolegomis bei įžvalgų, kurioje vietoje yra lietuvių pirotechnikai?
- Žinoma, parodė, kokia yra ta padėtis, jau net prieš pradedant festivalio organizavimą. Mes važinėjome į tarptautinius festivalius ir be tos sukauptos patirties gal net nebūtume pasiryžę to daryti čia, Lietuvoje. Iš tikrųjų labai malonu, kad kolegos iš aplinkinių šalių tik palankiai apie mus atsiliepia – sako, kad su mumis festivalyje nenorėtų rungtyniauti. Jie įvardina, kad mūsų meistriškumas yra aukšto lygio, pakankamai geras. Tai mums labai glosto širdį.
- Fejerverkas šiandien būna ne tik danguje, lauke, bet ir scenoje?
- Taip, tai yra vadinamoji sceninė teatrinė pirotechnika. Dabar daugelis rimtesnių koncertų, renginių ar televizijos projektų be to tiesiog neapsieina. Žmonės stebi tuos koncertus ir vien su garsu bei šviesa jų nenustebinsi, reikia kažko daugiau. Todėl norint pastiprinti pasirodymą naudojami pirotechnikos efektai.
- Vadinasi pirotechniko, kuris dirba su režisieriumi, koncepcijos sklaida ir yra tas dalykas, kuris suteikia didelį efektą, įspūdį?
- Taip, iš tikrųjų, pats pirotechninis efektas, kuris panaudojamas be minties ar idėjos, žmonių nenustebina. Bet kai jis yra vietoje ir laiku, jis padaro tinkamą įspūdį.
- Žmonės dažnai apsiriboja fejerverko supratimu, jog tai gimtadienio ar šventės atributas, tačiau turbūt pačios fejerverko ištakos kur kas gilesnės?
- Ta fejerverko istorija, galima sakyti, prasidėjo atsitiktinai. Kadaise, kaip ir šiais laikais, kinai buvo žinomi dėl bambuko. Jis yra tuščiaviduris, o išdžiūvęs ir įmestas į laužą, plėsdamasis nuo šilumos, skleidžia sproginėjimo garsą. Taigi kinai turėjo tradiciją mesdami bambuką į laužą tarsi baidyti piktąsias dvasias.
Maždaug 600-aisiais mūsų eros metais buvo išrastas parakas. Po kelių šimtų metų suprasta, kad su tuo paraku galima išgauti tokį patį efektą, kaip ir su bambuku, tiktai daug galingesnį ir įspūdingesnį.
Nuo to momento prasidėjo šiuolaikinių fejerverkų užuomazga. XIII amžiuje garsus keliautojas Marco Polo iš Kinijos į Europą parvežė paraką. Pradžioje jis buvo naudojamas daugiau kariniais tikslais, su laiku vis populiarėjo dvaruose, parkuose, buvo tik baltos ir geltonos spalvos, tačiau jau XIX amžiuje italai išrado būdą, kaip juos galima nudažyti ir kitomis spalvomis. Nuo to laiko masinės šventės be fejerverkų neapsieina.
- Artūrai, didžiausias visų žmonių noras yra sužinoti, kodėl tiek daug kainuoja fejerverkai?
- Visiems brangu atrodo, nes fejerverkas trunka labai trumpai, o pinigų suma iš tikrųjų kartais būna didelė. Bet jeigu įvertintume, kiek reikia įdėti darbo į tą trumpą grožį danguje, tai yra labai ilgas procesas.
- Papasakokite, koks tas procesas?
- Pati pradžia – fabrike, kur yra maišomi cheminiai mišiniai, iš kurių daromi specialūs užtaisai, klijuojami į specialius rutulius ar cilindrus, priklausomai nuo efekto, ir tada gaminamas daiktas, kuris iššaus. Mes jį vadiname užtaisu-sviediniu. Jį pagaminti užtrunka apie mėnesį ar du ir taip yra dėl to, kad iš pradžių daroma chemija, iš jos suformuojami tokie rutuliukai, kurie po to yra ilgai džiovinami – šis visas procesas ir užtrunka.
- Sakykite, ar pirotechnikoje tebėra mados?
- Žinoma, yra tos mados, netgi yra stiliai. Pavyzdžiui, Japonijoje stengiamasi kiekvieną užtaisą gaminti tokį, kad jis vienas iš savęs būtų gražus. Europos šalys mėgsta ne vieną, o daug, jie būna suderinti su muzika. Amerikoje, ypač Nepriklausomybės dienos šventėje, priimta fejerverkus naudoti dėl garso kiekio, triukšmo, ten nesistengiama dėl stiliaus ar muzikos. Tos mados vyrauja. Populiarėja muzikiniai fejerverkai, nes anksčiau nebuvo galimybių taip gerai sinchronizuoti fejerverką su muzika.
- Kiek žmonių gali dirbti prie vieno fejerverko?
- Tai priklauso nuo to, kokio dydžio tas fejerverkas. Jeigu pratęsiant tą mintį, kodėl taip brangiai ir ilgai... Kai užtaisas yra pagaminamas, jis atkeliauja pas mus į Lietuvą ir pirotechnikai paruošia scenarijų – kaip kas po ko turi šauti. Tada užtaisome specialią įrangą – vamzdžius, nes iš vieno vamzdžio yra iššaunama vieną kartą, tai reiškia, kad jeigu fejerverkas – didelis, tų vamzdžių yra kalnas. Taigi paruošti didelį, gražų, rimtą fejerverką reikia mažiausiai savaitės: vykstama į vietą, susimontuojama įranga ir tas visas procesas užtrunka. Tai reikalauja nemažai tiek žmonių, tiek techninių resursų – kaina iš to ir susideda.
- Sakykite Artūrai, ką šiandien turi žinoti pirotechnikas?
- Mūsų amato per dieną neišmoksi, geriausiu atveju išeitų tai per metus padaryti. Lietuvoje yra parengiamieji kursai, bet jie duoda tik pačius pradmenis, teorines žinias, o kad būtum rimtu pirotechniku, reikia metų dviejų normalios patirties, nuolat dirbant. Mūsų įmonėje, jeigu ateina naujas žmogus, jis pradeda dirbti su vyresniuoju pirotechniku, kuris rodo, kaip tiksliai ką reikia daryti, į ką atsižvelgti, nes tai nori nenori yra pavojingas darbas.
- O kur glūdi pavojai?
- Tai yra tas pats, kas patranka. Jeigu iššauna, tai nesugrąžinsi. Todėl visų pirma galioja griežtos saugumo taisyklės. Nuo to pirotechniko mokslai ir prasideda – turi saugoti save, kolegas, žiūrovus.
- Aš įsivaizduoju, kad pirotechniko darbas – tai jaunų vyrų darbas.
- Nebūtinai. Pasaulyje, ypač Pietų Europos šalyse, tokiose kaip Portugalija, Ispanija, Italija, Malta, rastume 70–80 metų amžiaus specialistų. Tose šalyse ši specialybė yra labai populiari, daugeliu atvejų būna toks kaip šeimos verslas, perduodamas iš kartos į kartą. Amžius nėra kažkoks rodiklis. Žinoma, su amžiumi gal ir sunkiau nešti dėžę su tais vamzdžiais, bet ribos, kad sakytum, jog negali dirbti, nėra.
- Kokia buvo šalis ar vieta, kurioje Jūs, kaip pirotechnikas, aiktelėjote iš susižavėjimo?
- Gyvai, deja, neteko, bet žiūrime pasaulinio lygio festivalių filmuotą medžiagą. Kanadoje, Monrealyje, yra pats didžiausias festivalis pasaulyje, ten susirenka pačios geriausios komandos. Man pačiam kaip pirotechnikui pažiūrėjus atima žadą.
- Kas Jums, kaip profesionalui, yra gražus fejerverkas?
- Turi būti parengta gera idėja, kaip išnaudoti vienokius ar kitokius efektus. Iš esmės tie efektai visame pasaulyje yra panašūs, bet idėja prasideda nuo stilistinio, kompozicinio, muzikinio pasirinkimo. Gražus fejerverkas priklauso dar ir nuo gamtovaizdžio, žiūrovų išsidėstymo.
- O kokių gerų vietų šaudyti fejerverkams yra Lietuvoje? Tarkim, Gedimino kalnas – jis yra patogus, naudingas ar nelabai?
- Žiūrovams tai labai gera vieta, bet mums techniškai tai nėra patogi vieta. Visų pirma sudėtinga užgabenti visą įrangą, viršuje aikštelė nėra lygi ir didelė, taip pat bokštas truputį maišo. Tokiais atvejais tenka rinktis – ar patogiau sau padaryti, bet kad ir žiūrovas nenukentėtų, ar dvigubai pavargti ir turėti tikrai gerą reginį.
- Ar yra tokių vietų, kur neįmanoma padaryti fejerverko?
- Žinoma yra – vidury miško. Būna žmonės vestuvėms užsisako fejerverkus, jas švenčia sodyboje, o ji – vidury miško. Negalime ten jų šaudyti, nes medžių šakos kliudo, tai tokiais atvejais darome sodo-parko fejerverkus. Tai tokie efektai, kaip tortinis fontanėlis, tik didesnis, ir viskas vyksta ant žemės, niekas nešauna į viršų.
- Ar Vilniuje prasidėję specialūs fejerverkų festivaliai Jums, kaip profesionalams, suteikia naujų impulsų susitikimams su kolegomis bei įžvalgų, kurioje vietoje yra lietuvių pirotechnikai?
- Žinoma, parodė, kokia yra ta padėtis, jau net prieš pradedant festivalio organizavimą. Mes važinėjome į tarptautinius festivalius ir be tos sukauptos patirties gal net nebūtume pasiryžę to daryti čia, Lietuvoje. Iš tikrųjų labai malonu, kad kolegos iš aplinkinių šalių tik palankiai apie mus atsiliepia – sako, kad su mumis festivalyje nenorėtų rungtyniauti. Jie įvardina, kad mūsų meistriškumas yra aukšto lygio, pakankamai geras. Tai mums labai glosto širdį.
- Fejerverkas šiandien būna ne tik danguje, lauke, bet ir scenoje?
- Taip, tai yra vadinamoji sceninė teatrinė pirotechnika. Dabar daugelis rimtesnių koncertų, renginių ar televizijos projektų be to tiesiog neapsieina. Žmonės stebi tuos koncertus ir vien su garsu bei šviesa jų nenustebinsi, reikia kažko daugiau. Todėl norint pastiprinti pasirodymą naudojami pirotechnikos efektai.
- Vadinasi pirotechniko, kuris dirba su režisieriumi, koncepcijos sklaida ir yra tas dalykas, kuris suteikia didelį efektą, įspūdį?
- Taip, iš tikrųjų, pats pirotechninis efektas, kuris panaudojamas be minties ar idėjos, žmonių nenustebina. Bet kai jis yra vietoje ir laiku, jis padaro tinkamą įspūdį.
- Žmonės dažnai apsiriboja fejerverko supratimu, jog tai gimtadienio ar šventės atributas, tačiau turbūt pačios fejerverko ištakos kur kas gilesnės?
- Ta fejerverko istorija, galima sakyti, prasidėjo atsitiktinai. Kadaise, kaip ir šiais laikais, kinai buvo žinomi dėl bambuko. Jis yra tuščiaviduris, o išdžiūvęs ir įmestas į laužą, plėsdamasis nuo šilumos, skleidžia sproginėjimo garsą. Taigi kinai turėjo tradiciją mesdami bambuką į laužą tarsi baidyti piktąsias dvasias.
Maždaug 600-aisiais mūsų eros metais buvo išrastas parakas. Po kelių šimtų metų suprasta, kad su tuo paraku galima išgauti tokį patį efektą, kaip ir su bambuku, tiktai daug galingesnį ir įspūdingesnį.
Nuo to momento prasidėjo šiuolaikinių fejerverkų užuomazga. XIII amžiuje garsus keliautojas Marco Polo iš Kinijos į Europą parvežė paraką. Pradžioje jis buvo naudojamas daugiau kariniais tikslais, su laiku vis populiarėjo dvaruose, parkuose, buvo tik baltos ir geltonos spalvos, tačiau jau XIX amžiuje italai išrado būdą, kaip juos galima nudažyti ir kitomis spalvomis. Nuo to laiko masinės šventės be fejerverkų neapsieina.
(8)
(0)
(0)