Pareidolija: žmogiško proto keistumai kompiuteriuose

Žmogaus veidas tėra geometrinė figūra ir ko čia nesuprasti? Jei smegenys, nesvarbu ar skaitmeninės, kiek suklįsta interpretuodamos matomą vaizdą ir palaiko jį žmogaus veidu, tai tik todėl kad jose esantis veido atpažinimo "šablonas" palaiko geometrijos nukrypimus "patenkinamais". Čia veikia kažkas panašaus, kaip "suapvalinimai" matematikoje, jei "5 = veidui", tai kod4l gi 4,5 negali b8ti suapvalintas iki 5?

Čia klibinamas klausimas, kad kompiuteriai kartais nemato veidų ten, kur žmonės mato, tačiau mato ten, kur žmonėms veido neprimena.

Hmm.. žmogus matydamas veidą, ten kur jo nėra, suvokia, kad iš tikro jo ten nėra, t.y. kad tai tik veido bruožai, bet ne veidas, o kompiuteris ar suvoks? Jis tą klaidingą veidą priims kaip tikrą. Čia yra didesnė problema, nei ta apie kurią rašė straipsnyje. Galų gale skirtingi žmonės pvž tą paskutinę nuotrauką gali vertinti skirtingai, viskas priklauso nuo to į ką atkreipi dėmesį, galbūt žmogus išmokęs pirmą analizuoti visumą, didesnius objektus, o tik vėliau eiti į smulkmenas, nes taip greičiau pasiekia norimą rezultatą, t.y. greičiau randa tai ko ieško. Žodžiu pieva ne straipsnis, pusvalandis prie algoritmo ir pc paskutinėje nuotraukoje žmogaus bruožus matytų ten pat kur ir žmogus

Hmm. Na tai ir koks straipsnio moralas? Kas cia noreta pasakyti?