Kaip laimėti žaidimą „popierius, žirklės, akmuo“?

nu o kaip laimeti liko neatsakyta

Haha esu bandes tai kai man buvo apie 12-13 metu apzaist kita drauga, suvariau 10-1 mazdaug ir ne vien keisdamas zenkla, tiesiog reikia galvoti ir bandyti apzaisti priesininka kaip ir sachmatuose.

Iš pradžių žmogus rinks popierių, vadinasi iš pradžių reikia imti žirkles. Paskui žmogus ims žirkles, reikia imti akmenį, paskui ims akmenį, reikia imti popiertių, jei taip su visais darysi, kur papoliarus pavadinimas "popierius, žirklės, akmuo", tada bus didesni šansai tau laimėti, nes jie pasąmoningai ims iš pirmo popierių.

Tik kad problema, pas mus ne akmuo o "vaskici", o ten jau sulinys

, tai juk pasakyta, kad vienintelė nepralošianti strategija (žaidžiant aklai - nestebint rankų, emocijų ir pan.) - visiškas atsitiktinumas. Bet kokia kita strategija, sistema, dėsningumas suteikia pranašumą priešininkui. Jeigu priešininkas aptiks, kad pagavai jo sistemą, jis pats tave įtrauks į kitą schemą, kol pats nerasi priešnuodžių ir t.t.. Pagal tavo strategiją, jei griežtai jos laikysiesi, tai nuo 4 ėjimo pradėsi gavinėti sausai, nes esi 100% nuspėjamas. Aš rinkčiausi kombinuotą strategiją, kurios statistiniai nuokrypiai sunkiai susisteminami. Pvz., imčiau atsitiktinį skaičių nuo 1 iki 4, ties 4 atsižvelgčiau į psichologinius faktorius, o ties 1-3 dėčiau tokį ženklą, kuris išpuolė. Be to, gali naudotis tuo, kad žmogus yra labai nevykėliškas atsitiktinių skaičių generatorius. Gali rinkti statistiką ir prognozuoti, kurių ženklų parodyta per mažai - jei priešininkas stengsis imti grynai atsitiktinius skaičius, jis bus linkęs kompensuoti pasitaikiusius rečiau, nors pagal tikimybių teoriją - tai nepriklausomi įvykiai, ir seka 1,1,1,1,1... ne mažiau tikėtina nei 1,2,3,1,2,3,... Žodžiu, žaidi iš anksto pasirinkęs kažkokią seką - pvz., sugalvoji ilgą skaičių ir užsirašai jį ketvertaine forma, arba paimi pi skaitmenis nuo 1000-tojo, bet tuo pačiu stebi dėsningumus priešininko žaidime ir stengiesi retkarčiais (ne per dažnai - tik tiek, kad įgytum minimalų pranašumą neatskleisdamas savo strategijos) per tuos dėsningumus kirsti. Svarbu, kad priešininkas negalėtų atsekti, kurie tavo sprendimai 100% nepriklausomi įvykiai, ir kurie atsižvelgia į jo sprendimus. Dar gali atsitiktinai kaitalioti strategijas. Taip pat tikriausiai nenaudinga imti neatsitiktinius sprendimus pirmaujant (tegu pralošinėjantis priešininkas eina va bank - tau svarbiau išlaikyti status quo).

pas mus vadina, "pa mars ko mu"

Tai yra visiškai kitas "žaidimas".

"Po morskomu" - lygiai tas pats žaidimas, tik kitaip vadinasi, ir "akmuo" vadinasi "šuliniu". Dar pagalvojau iš lošimų teorijos perspektyvų. Kaip minėjau, žmogus labai prastas ne tik statistikas, bet ir ekonomistas. Kartais - lošimuose, kur abu priešininkai gali laimėti nedaug arba abu pralošti nedaug, arba vienas laimėti daug, o kitas daug pralošti, žmonės lengviau pasiekia Nešo posiausvyra dėl efekto, vadinamo "risk aversion". Lygiomis sąlygomis, geriau išsisukti lygiosiomis nei eiti va bank 50-50. Tokiuose žaidimuose, jei sąlygos lygios ir žaidėjų strategijos panašios, paprastai laimi tas, kuris truputėlį (labai mažai) labiau altruistiškas ar konservatyvesnis už priešininką. Kompas paprastai išsskaičiuotų vidutinę ekonominę naudą, ir du tokie econ'ai susidraskytų taip ir nepasiekę Nešo. Bet čia visai kas kita: aklame žaidime žmogus neturi jokio privalumo prieš atsitiktinių skaičių generatorių. Ėjimai teoriškai nepriklausomi, laimėtojas gali būti tik vienas, jei yra laimėtojas - tai oponentas neišvengiamai pralošia; žodžiu, net nėra Nešo pusiausvyros. O psichologija prieš žmogų suveikia labai nesąžiningai (įdomu būtų pažiūrėti, kaip skiriasi, kai žaistų žmogus prieš žmogų ir tas pats žmogus prieš kompą identiškoje situacijoje!). Žmogaus "pasirinkimo problema - problemos pasirinkime". Kaip renkasi žaidėjas, tarkim, pralošęs? Tikrai ne su tikimybe 33:33:33. Pasirinkimas yra: (a) kartoti ėjimą ir pralošus keikti save, kad išsidūrei; (b) spėti kurį nors iš likusių 2 ir pralošimo atveju viską nurašyti nesėkmei (juk bent nepralošti šansai 50:50 - kaip ir nėra ko kaltinti). Todėl pralošęs žaidėjas tikrai nesuteiks ėjimo kartojimui lygių šansų. Išlošusio žaidėjo logika panašiai neracionali: jis suteiks 50% tikimybę išlošti dar kartą ir 25+25 spėti kitaip, todėl bus linkęs kartoti. Summa summarum, nors abu skaičiuoja klaidingai, bet elgiasi teisingai atsižvelgiant į priešininko intuiciją. Paradoksalu: kompas, žaidžiantis visiškai atsitiktinai, neturi nei privalumo, nei jokio trūkumo prieš intuityvų žaidėją. Kompas žaidžiantis visiškai atsitiktinai, bet neprognozuojamais atvejais atsižvelgiantis į psichologiją. Ergo: svarbiausia, jei turi kažkokią nepilnai atsitiktinę strategiją, jos priešininkui neleisti išsiaiškinti. Taigi, nors vienintelis būdas užtikrintai nepralošti smarkiai (ir laimėti nedaug) - žaisti visiškai atsitiktinai, bet kompai turi privalumą, kad jie gali kaupti situacijų ir pasirinkimų duomenų bazę ir pasirinkimų tikimybes nežymiai modifikuoti pagal istorinius duomenis. Pagal psichologinio priešininko portreto "parašą", kurio faktorių nesupranta net pats priešininkas.