Išradau tetrį savo malonumui. Tik taip galima ką nors išrasti.

Buvau kuo normaliausias mokinys, bet visas mano dienynas prirašytas pastabų. Sovietiniais metais aktyvus berniukas norom nenorom nusižengdavo disciplinai.

Jaunystėje dirbti paprasčiau – daugiau jėgų, susidomėjimo, smalsumo. O nepatogumus ištverti lengviau.

Nesijaučiu atsakingas už jaunimą, įninkantį į kompiuterinius žaidimus. Duodu jiems ne kvailystes, o laimę. Yra knygos, bet skaitymas, – kaip ir televizoriaus žiūrėjimas – pasyvus užsiėmimas. Jis paprasčiausiai žadina vaizduotę, tačiau žmogus pats nieko nesukuria. Vienintelė konstruktyvi pramoga, neskaitant sporto, yra žaidimai.

Kaskart užėję į galvosūkių parduotuvę, ką nors ten nusiperku.

Nesu geriausias tetrio žaidėjas. Yra profesionalai, kurie išdarinėja sunkiai įsivaizduojamus dalykus. Dažniausiai tai būna nepažangūs mokiniai. Kaip galėčiau su jais rungtyniauti?

Tetryje naudojamos septynios figūros ir tai gerai, nes septyni – žmogaus operatyvinės atminties dydis. Tai, ką žmogus gali lengvai įsiminti. Septynženklį telefoną galite įsiminti, o štai aštuonženklį – jau sunkiau. Septynių žmonių grupė – didžiausia, dar galinti apsieiti be viršininko. Aštuoni – kokie geri draugai bebūtų – koordinuotis negalės. Žinau tai iš savo savo žygių patirties.

Kai sukūriau tetrį, daugelis juokavo, kad jo tikslas – JAV ekonomikos destabilizavimas. Bet kai kas juoko nesuprato ir vienu metu ėmė kalbėti, kad būtent taip iš tiesų ir buvo.

Niekada nemąsčiau apie emigraciją, viskas gavosi savaime. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje mano draugas Vladimiras Pochilko (Владимир Похилько) įkalbėjo mane išvykti. Kalbėjo, kad turime suprasti ką tai reiškia dirbti užsienyje. Išvažiavom laikinai, bet paskui atvažiavo mano šeima, paskui atsirado nuosavas namas, o paskui – žiū, ten jau ir gyvenu.

Spilbergas – labai sarkastiškas žmogus. Kai susitikome, jam kažkas pasakė, kad aš tas žmogus, sugalvojęs tetrį. Jis ir sako: „Tikrai? O galiu jus paliesti?“

Kai susitinku su draugais, mes ką nors žaidžiame. Tačiau žmonės kažkodėl to drovisi – tiek čia, tiek JAV. Visiems atrodo, kad žaidimas – gėdingas užsiėmimas, laiko švaistymas. Bet aš taip nemanau.

Gyvenimas JAV atpratino mane nuo melo. Rusijoje dažnai meluoja dėl smulkmenų. Čia normalu šiek tiek sumeluoti, taip dėl kažko pasiteisinant. Pavyzdžiui, sakyti, kad nepaskambinai, nes neveikė telefonas. Amerikoje jums veikiausiai nuobodžiai ir kuo smulkiausiai aiškins, kodėl ko nors neatliko, užuot dviem žodžiais sumelavę.

Mane erzina, kad Maskvoje niekas mobiliajame telefone nepalieka balso pranešimų. Amerikiečiai, jei tik gali, taip ir daro. Tačiau rusų žmogui tai – kažkoks barjeras.

Maskva smarkiai pasikeitė, tačiau nemanau, kad ji pablogėjo. Išdygo daug idiotiškų skulptūrų ir statinių, bet man atrodo, neverta to laikyti kažkuo amžinu. Pavyzdžiui, Amerikoje tokius dalykus lengvai nugriauna ir stato naujus.

Ne itin domiuosi, kas vyksta Rusijoje. Politika – toks dalykas, kurį reikia stebėti iš tolo.

Pinigai man daug reiškia, tačiau nesu išlaidus. Restorane neužsisakau ko nors ne tokio skanaus tik todėl, kad pigiau. Bet drabužių nepirksiu tik dėl to, kad jie brangūs ir madingi.

Mano supratimu, mokslininkas – labai žingeidus ir nuobodus. Aš nesu žingeidus, todėl nesu mokslininkas.

Mano žmona žaidimų nežaidžia. Į žaidimus ji žiūri kaip į realybę – jai tai yra tai, kas į namus atneša pinigus.

Didžiuojuosi tuo, kad mano vaikai žaidžia mano žaidimus.

Nevalia būti vidutiniu matematiku – galima būti arba genialiu, arba visai nebūti matematiku.

Kas yra galutinė pergalė žaidime? Įsigilinkite į šių žodžių siaubą.