Įkvepianti aklo vaikino istorija: sukūrė verslą, išmoko čiuožti banglente, o nuo kalnų leidžiasi juodomis trasomis! (Video) (1)

2014-07-28

Prieš septyniolika metų kraupioje avarijoje regėjimo netekęs Karolis Verbliugevičius galvojo, kad jo gyvenimas toliau bėgs kambaryje, vienatvėje, klausantis radijo ir laukiant, kas paduos arbatos puodelį ar pietų lėkštę. Karolis neįsivaizdavo, ką daugiau sugeba aklas žmogus.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Dabar jis - sėkmingas verslininkas, vadovaujantis trims firmoms, verslo konsultantas, vedantis seminarus, aktyvus sportininkas: slidinėja, mokosi čiuožti banglente. Augina trejų metų dukrą ir laukia greit gimsiančio sūnaus.

Linksmybės baigėsi tragiškai

„Man tada buvo devyniolika. Pirmo kurso studentas, apsuptas draugų, sporto, nuotykių. Ir ateities planų. Ryte su draugais važiavom iš vakarėlio Nemenčinės soduose. Žvyrkelis, mūsų mašina lekia didesniu nei leistina greičiu. Staiga posūkis, mašiną sumėtė, vertėmės. Aš sėdėjau šalia vairuotojo, prisisegęs. Tai mane ir išgelbėjo – po dviejų savaičių toje pačioje vietoje vertėsi kita mašina, ir neprisisegęs keleivis žuvo vietoje... Aš prabudau ligoninėje. Sumaitota galva, o ant kūno – nė vieno įbrėžimo. Draugai atsipirko lengviau... Gulėjau ilgai nieko nesuvokdamas.

O sykį veža mane seselė perrišimui ir guodžia:

- Na va, kaip gerai, kad gyvas likai, kas tas regėjimas, prisitaikysi, nieko čia tokio...

Man širdį kaip peiliu pervėrė. Aš gi nežinojau, kad nebegalėsiu matyti! Kad mano akių nervai nutraukti. Toks šokas buvo... Visus kaltinau, vis atsukinėjau tą praeities filmo juostą... O kuo labiau atsukinėji, tuo blogiau darosi. Jautiesi duobėje. Galvojau, kas manęs laukia – keturios sienos, radijas... juk pats nei pavalgyti sugebu, nei nusiskusti, nieko... Kas su manimi bus?

Padėjo draugo mama, pasakiusi: „Kuo greičiau susitaikysi, tuo greičiau iš tos duobės išlipsi.“

Nėra darbo? Imkis verslo!

Gerai, kad po nelaimės nepasimetė tėvukas. Jis surado aklųjų organizacijas, vaikščiojimo su balta lazdele trenerį. Kai supratau, kad galiu išeiti į lauką, pats įlipti į autobusą, labai apsidžiaugiau. Juk maniau, kad visą laiką teks leisti namie... Išmokau Brailio rašto. Nuvykom pas universiteto dekaną ir sutarėm, kad aš bandysiu baigti geografijos studijas.

Jas sėkmingai baigiau, taip pat ir kompiuterių raštingumo specialybę profesinėje mokykloje. Pradėjau mokyti kitus neregius dirbti su kompiuteriu. Tačiau man norėjosi kažko rimčiau. Įstojau į tarptautinę verslo mokyklą ir per dvejus metus įgijau vadybininko specialybę.“

Ir tada Karolis, apsiginklavęs keliais diplomais, ėmė ieškotis darbo. „Maniau, seksis gerai, tačiau manęs niekam nereikėjo... Turbūt dėl negalios.

Ir tada draugai neregiai paragino mane: „Jei jau mūsų niekam nereikia, darom darbo vietas sau“. Įkūriau masažo salonų tinklą „Matančios rankos“, čia dirba apie 20 regėjimo negalią turinčių žmonių, profesionalių masažistų.

Kita mano įsteigta įmonė prekiauja pagalbinėmis priemonėmis, kurios neregiams suteikia daugiau savarankiškumo. O prieš dvejus metus pradėjau dar vieną verslą – ieškom apleistų patalpų, jas renovuojam ir nuomojam kaip ofisus.“

Kažkada nepageidaujamu darbuotoju buvęs vaikinas dabar pats dalina verslininkams sėkmės patarimus. „Aš investuoju į mokslą, tai labai svarbu. Ir mano svarbiausias patarimas verslininkams - nesustoti mokytis“,- sako Karolis.

Ekstremalus išbandymas – juodos trasos kalnuose

„Netekęs regėjimo, labiausiai pasigedau sportinės veiklos, juk jaunystėje buvau profesionalus tenisininkas. Dabar nebegalėjau nieko – nei krepšinio, nei futbolo... Pradėjau mąstyti, koks sportas man tiktų. Pradėjau užsiiminėti lengvąja atletika – nepatiko monotoniškumas, mečiau. Išbandžiau vandens slides – puikiai sekėsi.

Paskui – slidinėjimą. Pasirodo, Šveicarijoje, JAV, Italijoje, egzistuoja specialios slidinėjimo mokyklos neregiams. Taigi susiruošiau į Šveicariją, mokiausi slidinėti turtuolių pamėgtame San Morico kurorte. Šveicarai remia neįgaliųjų sportą, todėl instruktoriaus „nuomos“ kaina yra sąlyginai nedidelė – 60 frankų dienai.

Principas labai paprastas - instruktorius čiuožia už penkių ar dešimties metrų, jis turi mikrofoną, aš ausines, jis sako visas kliūtis, apibūdina sniego dangą. Aš, kuris vos apakęs bijojau išeiti į gatvę, leidausi nuo juodų trasų! Manau, kad buvau pirmasis neregys iš Lietuvos, išbandęs kalnų slidinėjimą.“

Filmukas, kuris atima žadą ir priverčia verkti

„O prieš keletą metų, kai buvau Londone motyvaciniame asmenybės tobulėjimo seminare, prisiminiau savo seną svajonę. Būdamas paauglys visada su pavydu žiūrėjau filmuose scenas, kai banglentininkai vandenyne varinėja ant bangų. Svajojau pats taip sugebėti, ir tą vaizdą atsiminiau jau netekęs regėjimo...

Galvoje sukosi filmas, o jame tarp bangų nardžiau aš.

Per savo 37-tąjį gimtadienį parašiau vandens sporto instruktoriui Mantui, kuris gyvena Fuerteventūros saloje: „Taip ir taip, turiu svajonę, noriu išmokti čiuožti banglente, bet esu... aklas.“ Mantas neišsigando, greit atsakė ir pakvietė atvykti.

Banglenčių sportas sudėtingas nematančiam žmogui, nes vandens paviršius labai nestabilus, bangos, plius vėjas. Pirmom dienom pavargdavau nuo įtampos, negalėjau pajusti laisvės. Tačiau man pavyko save nugalėti ir jau po kelių dienų pramokau čiuožti.

Viską daro psichologija.

Kodėl gimė filmukas apie mano bandymą čiuožti ant vandens?

Kai man buvo sunkus laikotarpis, iš draugų, šeimos, aplinkinių siurbiau energiją, jėgas, laiką, ir visi man padėjo – nes kitaip negalėjau gyventi. Dabar atėjo metas, kai kitiems atidavinėju, ką turiu geriausio, dalinuosi sukaupta patirtimi. O šiuo klipu perduodu žinią – mes visi esame užsisukę š... serialiniame gyvenime ir pamirštame svajones. Aš prisiminiau seną savo svajonę ir ją įgyvendinau. Tai tarsi motyvacija ir jums padaryti tą patį.“