Vienas turtingiausių žmonių pasaulyje: turime dirbti 3 dienas per savaitę

Pritariu, savaitgaliai tikrai per trumpi. Šeštadienį ryte prie ežero nuvažiuoji, o kitą dieną jau grįžt reikia. Jei darbas laisvesniu grafiku, tai dar galima penktadienį vakare išvažiuot, o grįžt netgi pirmadienį ryte, tačiau tada kita bėda - kiek iš pažįstamų dirba 8-17, ir kiek gali savo darbo laiką stumdyt bent jau 1val? Pamenu buvo čia straipsnis, kuriam viena pagrindinių minčių buvo, jog ~40 valandų darbo savaitė pasiūlyta prieš daugelį metų, nuo tada produktyvumas padidėjo smarkiai, tačiau vis tiek dirbama tas pačias 40val. Tėvų pažįstami rusai jau abu pensininkai - nuo ~50 metų. Jei ne anūkai, tai neįsivaizduoju ką būtų galima veikt tokio amžiaus.

Pagalvokime... Jei per paskutinius 50 metų, visame pasaulyje, darbo našumas padidėjo nemažiau kaip 2,5 karto, tai kaip tai atsispindėjo darbo santykiuose? Gal pragyvenimo lygis pakilo 2,5 karto? O gal darbo diena sutrumpėjo? Ir kodėl dirbantysis niekaip nepajuto to 2,5 karto darbo našumo padidėjimo???...

Kelti pensijini amziu iki 75? Klausimas kiek vyru Lietuvoje sulauks 75m ir kas nores i darba priimti pvz. koki 70m darbuotoja? Koks darbo nasumas gali buti sulaukus jau vien 60 ir daugiau? Pensija nuo 50 geras dalykas nes nesinori visa gyvenima dirbti, o reikia dar ir pasilikt kazkiek meteliu tiesiog pagyventi savo malonumui.

Beveik teisingai apsake viskas tik geriau jau tris menesius dirbam tokiu rezimu kaip dabar o likusisus ilsimaes. tuo metu dirba kiti kurie ilsejosi. O i pensija apskritai reiketu leisti kai zmogui nuna 30-50 metu bei moketi solidzia pensija kad jis apsisvietu ir suvoktu pasauli. opaskui jau vistiek senas ir nelabai ka veikti turi tai lai ir realizuoja savo sukauptas zinias.

Agreed.

Viskas gerai su 75 metais, jei žmogus neartų visą gyvenimą kaip kuinas ir nepersidirbtų tai ir neprarastų darbingumo ir nemirtų anksti, užtenka pasižiūrėt į turtingus žmones, dauguma būna darbingi iki pat mirties ir sulaukia ~90, nebent perdozuoja kokio š Bet aišku Lietuvos valdžia įgyvendintų ir suprastų tokius pamastymus taip - reikia padidint pensijinį amžių iki 75m, o apie 3 darbo dienas užmirštų

Na, ir kaip tai atrodys praktiškai? Net jei CV atsiųs vienintelis žmogus darbdavys visiškai neprivalės net į pokalbį kviestis, ką jau ten būtinai jį įdarbinti. Net jei jies prieš 30 metų kelis metus iš eilės buvo metų darbuotojas, vistiek 60+ šansų įsidarbinti praktiškia nėturi, nebent ženkliai pigiau. Išmesti tai taip, negali, bet ir išbūti iki pensijos įsikibus kėdės nežinau kaip seksis tarkim šiandien madingajai IT kartai...

Taip pakilo pragyvenimo lygis. Ką turėjo žmonės 1950 metais? Ne visi televizoriu turėjo. O ką turi dabar? Visi su mobiliais telefonais ir kartais po kelis net turi, keičia kasmet. Televizoriai keli namie. Kita buitinė technika. Vien kokie dabar automobiliai. Kiek visko ten prigrūsta. O viską kainuoja pagaminti. Dabar žmonės atostogauti važiuoja ne prie vietinio ežero o į svečias šalis. Padaugėjo įvairių paslaugų ir suvartojimas. Tuo pačiu ir išlaidos.

Dabar technologijos tokios, kad žmogus galėtų gyventi kaip karalius, nieko beveik nedirbti, nereikia malkas kapot, namai gerai apšiltinti ir daug visko, kur anksčiau žmogui reikėjo viską pačiam daryt, gyveno žmonės ne tokiose namuose gražiuose, bet kodėl žmogus nesijaučia laimingas? Jam visada bus maža materialių vertybių. Bėda yra ta, kad žmogus agresyviai labai elgiasi, jis bijo kitų žmonių ir nemoka su jais bendrauti gražiai, kūltūringai, geruoju, nemoka jis bendrauti su kitais, reiktų, kad nebūtų jam problema bendrauti su kitais, kad kiti būtų labai artimi, kaip broliai, kad nepriimtų jis kitų kaip priešų, nežiūrėtų į kitus kaip į priešus. Bet visuomenė prikaišioja modelį egoizmą, jo paghrindas - egoizmas, jis neteisingas ir žmonės bando griebtis už šio modelio, o jis veda į niekur, į kančias ir į mėšlą, reiktų keistį šitą modelį, kitaip ir toliau žmonės niekad nebus laimingi ir ir toliau kapstysis mėšle tūkstančius metų. Reikia priimti modelį, kad priešų nėra, visi broliai ir sesės, nebandyti kuo daugiau sau susikrautį įvairių vertybių, o su kitais būti pasiruošus paskutiniu gabalu duonos (ar kuo nors kitu, tik nereikia dalintis agresija) pasidalinti ir džiaugtis, jei kitas turi daugiau nei tu.