Insultą stotelėje patyręs 30-metis: dėkoju likimui, kad kažkas nenusispjovė (2)
Jei ne 17-metės neabejingumas, drąsa bei užsispyrimas ir jau vėliau – medikų profesionalumas, vargu, ar šiandien turėčiau blaivų protą, žengčiau savo kojomis ir, apskritai, jausčiausi dar turįs čia kažką nuveikti…
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ačiū, DONATA
Apie 22 val. vakaro – ne pats tinkamiausias laikas apmąstymams, kas kuo serga ir kas ne. Tačiau, kai prisėdus prie „Holiday Inn“ esančiame autobusų sustojime tavo mintį „Man reikia žūtbūt grįžti namo ir išsimiegoti“ pertraukia jauna mergina, sakydama „Tu labai blogai atrodai. Tau reikia pagalbos“, vienintelis atsakymas, kurį sugebi nerišliai paralyžiuotas iškošti – „Man tikrai viskas gerai. Tereikia porą minučių luktelėti ir viskas praeis“.
Deja, niekas negali praeiti ir nepraeis, nebent praeiviai pro šalį… Juk daug tokių „narkošų“ ir prisigėrusiųjų matė… O tavo likimas sprendžiamas… Mirsi… Liksi paralyžiuotas… Neturėsi sveiko proto… Nekalbėsi…Nevaikščiosi… Ar dar galėsi grįžti… Ir gyventi…
Pro mane nepraėjo… 17-metė Donata, nors stotelėje tą vakarą laukė ir tiek iš mano, tiek iš kitų autobusų išlipo ne vienas vilnietis. Net patikinus, kad man tikrai viskas gerai, kiek atokiau atsitraukusi mergina matė, kad man nė velnio ne geriau. AČIŪ TAU.
Kai kiekviena minutė lemia
Nors ir Donatai pasirodžiau pavartojęs narkotinių medžiagų arba padauginęs alkoholio, ji lemtingomis minutėmis (jei insulto ištiktas žmogus į ligoninę pristatomas per tris valandas, krešulys gali būti tirpdomas; kuo anksčiau pristatomas, tuo galimi mažesni pažeidimai) neatsitraukė ir vėl grįžo su pasiūlymu kviesti greitąją pagalbą, nes atrodau dar blogiau.
Net ir nebegalėdamas įkvėpti oro bei vis dar nesuvokdamas situacijos sudėtingumo, Donatai padedant pasiryžau „nuklajoti“ į prie Žaliojo tilto esantį prekybos centrą ieškoti vandens. Aišku, tai buvo paskutiniai žengti žingsniai ir paskutinis pagalbos atsisakymas…
Šiandien, kai jau žengiu pirmuosius savo žingsnius, suvokiu, kad ir tos kelios minutės galėjo situaciją pakeisti iš esmės (galbūt pažeidimai būtų dar mažesni). Bet kokiu atveju, esu be galo dėkingas likimui, kad kažkam į visa tai nebuvo nusispjaut…
Gyvensiu, gyvensiu, gyvensiu
Jeigu atvirai, po to, kai patekau į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, ne viską pamenu, bet esu beprotiškai dėkingas kiekvienam tą vakarą ir naktį mane gelbėjusiam medikui. Greičiausiai, eidamas gatve, net neatpažinčiau Jūsų Veidų (pavardžių ir nežinau), tačiau Jūs man dovanojote gyvenimą, dėkui iš visos širdies.
Dabar kiekvienas žingsnis atrodo lyg kokios štangos rovimas, tačiau davėt galimybę gyventi, tai gyvensiu. Juo labiau, kad dar turiu atsakyti į savo telefone grįžus iš reanimacijos rastą žinutę – „Parašyk, kaip tau sekasi“.
Jei atrodo girtas, dar nebūtinai taip ir yra
Praeiviams ir ne tik: insultas – jau nebūtinai vyresnio amžiaus žmonių liga.
Jei gatvėje matote griuvinėjantį, į kurį nors vieną šoną labai nešamą praeivį, atkreipkite dėmesį. Prieikite, paprašykite nusišypsoti (veidas ir lūpos bus asimetriški), pakelti ranką į pečių lygį (to nesugebės), pasakyti rišlų sakinį (jis bus lyg įsikandus karštą bulvę). Net ir iš atsisakymo suprasite, kad reikia greitosios. Pastarąją perspėkite, kad gali būti insultas, taip sutaupysite beprotiškai gyvybiškai brangaus laiko.
Beje, ne visi „narkošos“ yra narkomanai, o „alkoholikai“ ﹣ išgeriantys.