Ilgaamžių japonų pamokos: ką valgyti ir kiek kramtyti?

Svarbiausia giminaičio mirtį fiksuoti ne anksčiau, kaip praėjus 10-20 metų!

Dėl mirties reikia ne liūdėti, o džiaugtis, kad apskritai tas žmogus gyveno

- Va būtent Japonijoje skatinamas individualus žmogaus gyvenimo būdas, todėl jie nuo pat mažens išmoksta viską daryti savarankiškai ir prisiimti už tai atsakomybę; - Lietuvoje vis dar gajus sovietinis pasaulio suvokimas, kur viešoji nuomonė yra svarbiau nei individuali. Todėl žmogus ilgainiui įpranta gyventi pagal taisykles ir jis sveikas tol, kol "sistema" jį verčia laikytis nustatytų kokių tai normų. Jeigu žmogus jau nebepriklauso jokiai sistemai (pensininkas), tai tolygu jo gyvenimo pabaigai, nes savarankiškai jis gyventi tiesiog nemoka. - Gal tik vienas kitas sugeba išlaikyti sąvajį aš, deja tas sugebėjimas dažniausiai susijęs su savanaudišku gyvenimu negatyviai nusiteikusioje aplinkoje. Tad tas stresas dėl asmeninių poreikių ir sistemos reikalavimų neatitikimo, žmones ir muša iš vėžių. Pvz.: Japonai supranta, kad apkalbėjimai kelia neigiamas emocijas pačiam apkalbėtojui, tad jie to nedaro. Deja Lietuvoje žiniasklaida "apšika" žmogu su pasimėgavimu, o tas stresuoja nes "apšiktas" ir stumiamas lauk iš viešojo gyvenimo; - Lietuvoje dar ilgai nebus gera gyventi. Tas sisteminis šūdas giliai žmonių sąmonėje ir kauluose, o bandymas kovoti už savo privatumą apkaltinamas "žiniasklaidos laisvo žodžio varžymu". Kodėl kitiems nešikti ant kitų jeigu televizija šika? Nešiksi tu, apšiks tave. - Turim tai ką nusipelnėm. - Tad turėtume pradėti nuo stereotipų laužymo: 1. įvesti reikalavimą žiniasklaidai pateikti objektyvią informaciją, o ne dvigubos emocinės reikšmės informaciją; 2. žmogus turi teisę uždrausti viešinti jo privatų gyvenimą jeigu tai niekaip nesusiję su viešuoju interesu; 3. visokie idėjiniai "profesiniai" mokslininkai turėtų nustoti kaltinti mąstančius kitaip ir nepriimančius jų požiūrio į pasaulį. Tiesiog idėja turi būti pateikiama kaip alternatyva, o ne kaip geresnė ar siektina alternatyva; 4. nustoti kaltinti kitus, o geriau orentuotis į tai, ką dar galima ištaisyti. 5. kitą žmogų pradėti vertinti kaip potencialų partnerį, o ne konkurentą. Tai paskatins labiau keistis informacija, o ne slėpti ir aišku atrinks kas vertas būti partneriu, o kas ne. 6. atsisakyti viršininko - vergo santykių. Deja dažnai tai neįmanoma, nes sistemos vergas tiesiog tavęs neklausys jeigu jam aiškiai neparodysi jo vietos. "Vergas juk gina sistemą, kodėl turėtų jaustis dėl to kaltas. Ne vergas kaltas - sistema kalta". Rusija ir jos propaganda - geriausias to pavyzdys. Užburtas ratas