Duonos ir žaidimų! Štai taip į darbą žiūri po 1980-ųjų gimę žmonės, kurie pasižymi ypatingomis savybėmis ()
Darbo rinka taikosi prie Y kartos poreikių ir kuria aplinką, kurioje pakaktų duonos ir žaidimų, sako ISM universiteto docentė Raimonda Alonderienė. Be to, sako ji, šie žmonės labiau linkę derinti ne laisvalaikį prie darbo, o darbą prie laisvalaikio.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
– Atlikote tyrimą apie X ir Y kartas ir tai, kaip jos suvokia darboholizmą. Kokios tyrimo išvados?
– Tyrimas kilo iš noro pastebėti keletą dalykų. Vienas jų, itin aktualus Lietuvoje, – jaunosios Y kartos klausimas. Jis labai svarbus įmonėms, kurios nežino, ką daryti su šia karta, ko ji nori, ko tikisi ir t. t. Mes pasirinkome finansų sektorių, daugiausia bankus. Juk žinome pastarųjų metų įvykius, pavyzdžiui, Moritzo Erhardto mirtį po 72 val. nepertraukiamo darbo banke. Po šio įvykio kilo klausimas, kas dedasi bankuose, kalbant apie darboholizmą. Tyrimas atliktas siekiant patikrinti, ar X ir Y kartų požiūris į darboholizmą skiriasi.
– Kas yra toji Y karta?
– Žmones skiria tai, kokiu metu, kuriuo laikotarpiu jie yra gimę, ir tuo, kokiomis vertybėmis jie remiasi. X kartai priskiriami žmonės, gimę nuo 1965 m. iki maždaug 1980 m., o Y kartai – gimę nuo 1980 m. iki 2000 m. Tačiau svarbiausia ne skirtingos gimimo datos, o vertybės, kuriomis remiasi tos kartos. Pavyzdžiui, X karta orientuojasi į rezultatus. Tai, ką ji užsidirbo, užsidirbo kruvinu prakaitu ir savo jėgomis. Jei šios kartos atstovai užima aukštas pozicijas, tai ne dėl gero užnugario, o savo sunkaus darbo.
Y karta pirmiausia apibūdinama kaip karta, gebanti naudotis technologijomis. Tai žmonės, gimę esant kompiuteriams, internetui, bet, žinoma, ji skiriasi nuo X kartos ir darbo vietoje. Y karta yra labai reikli – nori visko čia ir dabar. Y kartos žmonės nėra prisirišę prie savo darbovietės, ją noriai keičia, o kartais nebūtinai keičia – tiesiog išeina iš darbo, jei kas nors nepatinka. Y karta yra labiau prisirišusi prie laisvalaikio. Šie žmonės sako, kad derina ne laisvalaikį prie darbo, bet darbą prie laisvalaikio.
– O kas yra darboholizmas?
– Darboholizmas suprantamas kaip sutrikimas arba tam tikras neigiamas įprotis, kai žmogus pernelyg dažnai arba labai daug galvoja apie darbą. Šis sutrikimas pasireiškia ir labai aukštais sau keliamais reikalavimais, nesugebėjimu susitvarkyti darbo įpročių ir per dideliu dėmesiu darbui, palyginti su kita gyvenimo veikla.
– Tai sutrikimas, bet ar jis neduoda teigiamų rezultatų?
– Darboholizmo pasekmės nėra vienareikšmiškos. Kartais įmonės nori darboholiko, nes toks darbuotojas padaro daugiau ir greičiau. Tačiau rezultatai yra dviprasmiški, nes, be teigiamo aspekto, gali būti ir neigiamas – darboholikas perdega, patiria daug streso, sutrinka jo sveikata, atsiranda panikos priepuolių ir pan.
Darboholizmą galima apibūdinti per tris veiksnius – kiek žmogus įsitraukęs į darbą, kiek darbas žmogui patinka, kiek žmogus yra emociškai įsipareigojęs. Tokiu būdu galima išskirti aštuonis žmonių tipus: keturi iš jų yra priskirti darboholikams, o keturi – nedarboholikams.
– Kokie yra požiūrių skirtumai į darboholizmą tarp X ir Y kartų?
– Suprantama, kad kartos yra skirtingos, tad viena pagrindinių tyrimo hipotezių buvo labai paprasta – X karta turėtų būti ta, kurioje yra daugiau darboholikų. Taip pat mes tyrėme, ar darboholikai ir nedarboholikai darbą atlieka vienodai gerai. Šiuo atveju hipotezė tokia – darboholikai darbą galėtų atlikti geriau. Galiu pasakyti, kad didžioji dalis mūsų keltų hipotezių nepasitvirtino. Tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje abiejų kartų atstovai, dirbantys bankuose, yra linkę į darboholizmą – bankuose darboholikų yra apie 70 proc.
– Gal darboholizmas priklauso ne nuo kartos, o nuo institucijos, kurioje žmogus dirba?
– Šis tyrimas parodo keletą dalykų. Kadangi mes linkę mąstyti stereotipiškai, tai ir sakome, kad X karta daro viena, o Y karta – kita, bet šis tyrimas parodė, kad neturėtume taip galvoti.
– Ką dar parodė šis tyrimas?
– Tiek darboholikų, tiek nedarboholikų darbo rezultatai yra panašūs. Tačiau reikėtų atsiminti, kad žmonės, dalyvavę tyrime, savo darbą įsivertino patys, tad čia išlieka subjektyvumo aspektas. Kadangi lyginome Lietuvą ir Vokietijos regionus, įdomu tai, kad lietuviai savo darbą įvertino geriau nei vokiečiai. Galima svarstyti, ar lietuviai tikrai dirba geriau, ar tik mums taip atrodo.
Pastebėjome ir dar vieną įdomų dalyką. Tam, kad žmogus dirbtų geriau, svarbu ne tai, ar jis darboholikas, ar ne. Aktualiau yra tai, kiek darbas jam patinka. Kai įmonės svarsto, kaip motyvuoti savo darbuotojus, svarbiausia galvoti apie tai, ką galima padaryti toje darbo vietoje, kad pats darbas žmonėms teiktų malonumą.
– Ar tokia išvada nėra sena kaip pasaulis?
– Taip, bet įmonės ne visada tai prisimena ar tuo remiasi. Darbo malonumas skirtingų žmonių gali būti suprantamas skirtingai. Kalbant apie Y kartą, tam, kad darbas būtų malonus, dėmesys kreipiamas į tam tikrus išorinius veiksnius. Tikriausiai matėte, kokius biurus stato naujos įmonės – jie dažnai primena sporto salę ar grafičio centrą, o ne darbo vietą.
– Norite pasakyti, kad šiuo metu bendrovės orientuojasi tik į duoną ir žaidimus?
– Labai dažnai – taip, tokia yra tendencija. Kadangi Y karta šokdina darbo rinką, duona ir malonumai šiuo atveju yra labai svarbu.
