Šeštadienį paskelbti priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas pirmojo etapo rezultatai atskleidė karčią realybę – 82 siūlytos studijų programos nepritraukė nė vieno studento.

Praėjusiais metais tokių buvo kur kas mažiau – 62. Iš viso šiemet siūlytos 837 studijų programos. Juodajame sąraše – ne tik mažiau populiarios regionuose esančios aukštosios mokyklos, kurių pavadinimus galima būtų tikėtis išvysti, bet ir prestižinės mokymo įstaigos.

Tiesa, verta paminėti, kad kol kas įvyko tik pirmasis stojimų etapas, tad gali būti, kad tam tikros specialybės dar bus reabilituotos. Antrojo priėmimo etapo metu konkurse taip pat dalyvaus ir pakankamo kiekio stojančiųjų pirmojo etapo metu nesulaukusios studijų programos.

Specialybės mirtininkės – ir prestižiniuose universitetuose

Kol kas nė vieno studento nepritraukė Vilniaus universiteto (VU) Kauno humanitarinio fakulteto pasiūlytos studijų programos – kultūros vadyba ir anglų ir rusų kalba.

Nutraukti greičiausiai teks ir net 5 studijų programas Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU). Nė vienas stojantysis nepageidavo čia mokytis architektūros inžinerijos, moderniųjų technologijų matematikos, multimedijos inžinerijos, taikomosios statistikos, ekonometrijos ir verslo analitikos.

Nerimo šešėlis krinta ir ant Kauno technologijos universiteto (KTU). Čia studentų nepritraukė 4 studijų programos: socialinė pedagogika, sociologija, viešasis administravimas ir transporto priemonių inžinerija (Panevėžyje).

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studentų nesudomino dvi specialybės, dėstomos Kaune – Europos ekonomika ir finansai ir karjeros valdymas.

Riesta net specializuotiems universitetams

Studentų abejingumo tam tikroms siūlomoms specialybėms neišvengė ir specifines studijas siūlantys universitetai.

Pavyzdžiui, Lietuvos edukologijos universitete (LEU) nė vieno studento nepritraukė net 9 specialybės: chemijos ir fizikos mokymas, ekonomikos ir verslo pagrindai (ir Kaune, ir Vilniuje), istorijos ir anglų kalbos pedagogika, istorijos ir etikos pedagogika, politikos sociologija, vokiečių filologija, ikimokyklinė ir priešmokyklinė pedagogika ir taikomoji sociologija (Šiauliuose).

Po vieną neužpildytą studijų sritį liko ir Lietuvos sporto universitete (taikomoji fizinė veikla) Lietuvos karo akademijoje (gynybos ir saugumo institucijų valdymas), Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (bendroji muzikos didaktika).

Ne išimtis ir akademijos ar privatūs universitetai 8 specialybėse studentų kol kas nesurinko ir Mykolo Romerio universitetas (MRU). Studentų nepritraukė apskaitos, finansų industrijos, išmaniųjų technologijų verslo vadybos, laisvalaikio ir pramogų edukacijos, organizacijų vadybos, socialinės pedagogikos, sociologijos ir verslo sistemų kūrimo ir valdymo studijos.

2 specialybių studentais neužpildė ir Vilniaus dailės akademija (VDA) – architektūros (Kaune) ir urbanistinės architektūros (Klaipėdoje). Studentų kol kas trūksta ir trijose Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) siūlomose specialybėse – energetikos inžinerijoje, inovatyvaus ūkininkavimo vadyboje ir kaimo plėtros vadyboje.

Juodajame sąraše ir Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU). „Tuščios“ čia liko antreprenerystės ir vadybos, interneto inžinerijos, pramogų ir turizmo industrijos, teisės ir ekonomikos saugumo specialybės.

Skylės – ir regionuose

Itin daug studentų nepritraukusių specialybių – regioniniuose universitetuose. Po 8 – ir Klaipėdos, ir Šiaulių universitetuose. KU studentų nepritraukė aplinkos inžinerija, archeologija, edukologija, kraštovaizdžio architektūra, lėlių ir objektų teatro režisūra, parodų ir renginių dizainas, sportiniai šokiai ir taikomoji statistika.

ŠU kol kas neturi studentų autovizualinio meno, elektros inžinerijos, kultūrinės edukacijos, lietuvių filologijos ir komunikacijos, optometrijos (ir Šiaulių, ir Kauno padaliniuose), sveikatos edukologijos, ekonomikos ir darnaus verslo srityse (Vilniuje).

Liūdna ir kolegijose

Liūdnoka situacija matyti ne tik universitetuose, bet ir kolegijose. Studentų nepritraukė 2 Kauno kolegijos siūlomos specialybės (darnus ūkininkavimas ir interaktyvioji kartografija), 4 – Klaipėdos valstybinės kolegijos (agroverslų technologijos, dekoratyvioji želdininkystė, kraštovaizdžio dizainas, žmonių išteklių valdymas).

Šiaulių valstybinėje kolegijoje (ŠVK) studentai kol kas nepanoro mokytis elektros energetikos ir verslo ekonomikos, Panevėžio kolegijoje (PK) – energetinių sistemų automatinio valdymo, muzikos pedagogikos, pradinio ugdymo pedagogikos, turizmo ir laisvalaikio vadybos (Rokiškyje), Marijampolės kolegijoje – finansų ir ekonomikos, įvaizdžio stilisto, šokio pedagogikos ir verslo valdymo studijų.

Studentais siūlomų specialybių neužpildė ir privačios kolegijos. Šiaurės Lietuvos kolegijoje (ŠLK) studentų nesudomino mobiliųjų technologijų, Socialinių mokslų kolegijoje (SMK) – finansų apskaitos (ir Klaipėdoje, ir Vilniuje), mados rinkodaros, maitinimo verslo, programavimo ir multimedijos, Vilniaus kooperacijos kolegijoje (VKK) – pardavimų valdymo, Vilniaus verslo kolegijoje (VVK) – mobiliosios technologijos ir saugumo studijos.

Moksleiviai – labiau sąmoningi, tačiau žinių dar trūksta

Paprašytas pasidalinti nuomone, kodėl stebime tokias tendencijas, Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis atkreipė dėmesį į tai, kad, pirma, kasmet abiturientų mažėja, antra, jie linkę priimti geriau apgalvotus sprendimus.

„Bendrai vertinant, mokinių sąmoningumas didėja. Tai, ką dabar matome, yra to sąmoningumo apraiškos – nebėra taip masiškai stojama bet kur“, – pastebėjo jis.

Tačiau dėmesį darbdavių atstovas atkreipė ir į tai, kad Lietuvoje mes neturime efektyvios profesinio orientavimo sistemos, o tai dažnai ir lemia, deja, vis dar pasitaikančias abiturientų klaidas.

„Mokyklos suole sėdintis jaunas žmogus per mažai supažindinamas su ateities karjeros perspektyvomis ir tuo, ką galėtų dirbti. Tad natūralu, kad kai kurios specialybės jam yra tiesiog neaiškios iš esmės – jis negali atsakyti į klausimą, ką veiktų baigęs vienos ar kitos srities mokslus.

Apie tai nepakankamai informuoja ir pačios aukštosios mokyklos. Taip, yra smulkių leidinukų, pora žurnalų, tačiau juose vis dėlto taip pat bandoma parodyti patrauklias specialybes, tas, kur norima surinkti daugiausiai studentų“, – sakė pašnekovas.

Kas, kad yra studentų, jei į darbo rinką jie neateina

Kita vertus, pastebėjo jis, kartais net ir pritraukusios studentų specialybės vėliau darbuotojų darbo rinkai neparuošia.

„Studijuodami žmonės suvokia, kad tuščiai leidžia laiką. Ir tokių pavyzdžių gana daug“, – aiškino V. Levickis.

Šį savo teiginį jis pagrindė ir argumentais. Anot Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojo, maždaug 1800 aukštąsias mokyklas baigusių jaunuolių po to ateina mokytis profesinėse mokyklose – tai praėjusių metų duomenys. Be to, tarkime, VU studentų apklausa parodė, kad 75 proc. jų specialybę rinkosi ne patys.

„Tai rodo, kad tas moksleivių padarytas sprendimas buvo ne toks, kokio jam reikėjo. Neretai dėl būsimos specialybės pataria tėvai ar draugai. Taigi nėra nieko keisto, kad tas specialybes, kurios nėra aiškios ar gerai išreklamuotos, sunku parduoti. Ir ypač tuomet, kai sprendimą dėl studijų darbo ne patys moksleiviai, o jų artimieji“, – aiškino V. Levickis.

Į mokslą žvelgia pernelyg specifiškai

Kitą vertus, sutiko jis, kai kurios šiemet studentų nepritraukusios studijų sritys yra labai, o kartais ir per daug specifinės.

„Pavyzdžiui, architektūra. Lietuvoje architektų turime daug daugiau nei kitos šalys, jei lyginsime pagal gyventojų skaičiui tenkantį kiekį. Šiaip specialybė yra sudėtinga, paruošti žmones nėra lengva, reikia turėti ir įgimtų gabumų.

Be to, sakyčiau, daugelį metų tai buvo iš kartos į kartą pereinantis amatas – jei tėvas architektas, tai sūnus ar dukra irgi bandys stoti. Tačiau dabar, matydami, kaip tėvai vargsta dėl perpildytos rinkos, jie tokių sprendimų nedaro. Tad gal mažiau šią specialybę besirenkančių, nes neaiški perspektyva“, – svarstė V. Levickis.

Jo teigimu, tas pats – ir kalbant apie mokytojus. Į daugiausiai specialybių studentų šiemet nepritraukė būtent LEU.

„Visų pirma, mokytojo profesija tikrai nėra prestižinė – nėra daug straipsnių, koks mokytojas geras, bet daug – koks jis blogas, kaip kyla konfliktai. Nedžiugina ir darbo užmokestis, socialinės garantijos. Todėl natūralu, kad šio mokslo jaunuoliai nesirenka“, – aiškino pašnekovas.

Esmė ta pati, o pavadinimas kitas

Kalbėdamas apie vadybą ar ekonomiką, mokslus, kurie nors vis dar yra labai populiarūs, taip pat pajautė studentų mažėjimą, V. Levickis pastebėjo, kad kai kuriose aukštosiose mokyklose jie tiesiog „išsigimė“.

„Jei pažiūrėtume, tarkime, kiek MRU siūlo vadybos ar ekonomikos specialybių (taip, jų pavadinimai skiriasi, bet iš esmės ruošiami vadybininkai ar ekonomikai), nustebtume. Normalu, kad kai kur studentų nesusirinko, nes žmonės nebeskiria, kuo viena studijų sritis nuo kitos skiriasi“, – aiškino darbdavių atstovas.

Anot jo, menkai kas ryžtasi rinktis ir nišines specialybes, dėstomas specializuotuose universitetuose. Būtent šių mokslų absolventai, V. Levickio teigimu, vėliau dažnai nesupranta, ką gali veikti, nes jų poreikis yra minimalus.

Pasidalijo patarimais: ką daryti, jei nežinai, ką daryti

Paklaustas, ką galėtų patarti tiems, kurie dar galbūt tik svarsto, ar priimti gautą studijų pasiūlymą, ar bandyti laimę kituose stojimo etapuose, darbdavių atstovas aiškino, kad jaunuolis turėtų dėmesį kreipti ne į tai, kokių specialistų labiausiai trūksta darbo rinkoje, o į savo norus.

„Reikia pažvelgti į save ir apsispręsti, ką norėtum dirbti. Jei darbas neteikia džiaugsmo, žmogus bus nelaimingas, dirbs neefektyviai ir ilgainiui greičiausiai nei karjerą padarys, nei darbdaviui bus labai vertingas“, – aiškino V. Levickis.

Siekiant to išvengti jis padarė daugiau laiko investuoti į savo tikslų išsiaiškinimą, susipažinti su įvairiomis darbinėmis veiklomis, gal atlikti praktiką ar stažuotę, apsilankyti mokymo įstaigose.

„Užsienyje tam, kuris nežino, kur stoti, bet gerai mokosi, specialistai pataria pastudijuoti tokius dalykus, kurie leidžia susivokti gyvenime. Tarkime, filosofiją, religijotyrą. Ten labai normalu, kad baigęs filosofiją asmuo vėliau ima studijuoti inžineriją.

Tačiau Lietuvoje dažnai pasmerkiamas žmogus, kuris pakeičia studijų kryptį ar praleidžia metus svarstydamas, ką studijuoti, lieka kartoti kursą. Iš tiesų tai absoliučiai normalus procesas, nes dabartinė karta yra daug įvairiapusiškesnė ir turi gebėjimų skirtingose srityse, tad polinkių išsiaiškinimas – svarbiausia“, – konstatavo jis.

Komentarai (2)