Leidyklos „Briedis“ knygų seriją „II pasaulinis karas“ papildė dar viena naujiena. Tai Cajaus Bekkerio knyga „K vyrai. Vokiečių jūrų diversantai II pasaulinio karo metais“.

C. Bekkeris (tikrasis vardas Hansas Dieteris Berenbrokas (1924–1975) – vokiečių žurnalistas, rašytojas, buvęs Vokietijos karinio jūrų laivyno karininkas. Intriguojančio siužeto knygoje, paremtoje gyvų likusių K junginio vyrų pasakojimais, jis atskleidžia šio junginio kovotojų diversines operacijas sprogdinant tiltus ir šliuzus, puolant priešininkų laivus.

K junginiai – 1943 ir 1944 m. sandūroje suformuoti slapti Vokietijos karinio jūrų laivyno specialios paskirties mažieji kovos junginiai. Tai diversinės grupės, kurios vykdė greitas ir netikėtas operacijas prieš Vakarų sąjungininkų ir sovietų karinius jūrų laivus, svarbius strateginius objektus. K junginiui priklausė narai, vienviečių ir dviviečių mažųjų povandeninių laivų pilotai. Šio junginio kovotojai buvo vadinami K vyrais.

Autorius išsamiai ir nuosekliai aprašo K junginio kovotojų, o ypač žmonių amfibijų (narų) rengimą ir treniruotes. Knygoje daug dėmesio skiriama specialiai K junginio kovotojams sukurtai ginkluotei: vienvietei žmogaus valdomai torpedai „negrui“, vienviečiams ir dviviečiams povandeniniams laivams, greitaeigėms nuotoliniu būdu valdomoms valtims su sprogstamuoju užtaisu „lęšiams“.

Knygos įžangoje Hellmuthas Heye, Bundestago narys, karinio jūrų laivyno mažųjų kovos junginių admirolas II pasaulinio karo metais, rašo:

„Skaitydamas Cajaus Bekkerio, mūsų draugo iš karinio jūrų laivyno, vaizdingus ir gyvus pasakojimus vėl prisiminiau K junginio laikus, pirmiausia daugelį nepamirštamų jo vyrų. Nauji paskutinių permainingų metų įspūdžiai ir uždaviniai į atminties užkaborius nustūmė anų dienų siluetus ir įvykius. Bekkerio aprašymai atgaivino praeities paveikslus, jie vėl atgijo ir pasipuošė spalvomis. Knygoje tarsi įtemptame filme rutuliojasi įvykiai: kukli mažųjų kovos junginių (Kleinkampfverbände) pradžia, jų tikslai, augimas, vokiečių požiūriu visiškai nauja struktūra ir formavimosi ypatumai, virsmas į tvirtą vyrų bendruomenę. Ypač jaudina suvokimas, kad tuo metu, kai pralaimėto karo lemtis nusimanančiam žmogui darėsi vis ryškesnė, Vermachto struktūroje galėjau suformuoti junginį, kuriame, priešingai nei diktavo ligtolinės karinės formos, kur kas didesnę vertę nei paklusnumas įsakymui turėjo asmeninė iniciatyva ir atsakomybės jausmas. Laipsnis ir karinės pareigos mūsų dalinyje tik tuomet tapdavo svarbios, jei autoritetas remdavosi ne įstatymu, o asmeninėmis savybėmis.“

Komentarai (4)