Ekonomisto nuomonė apie tai, ką Lietuva pasiekė nuo Nepriklausomybės atkūrimo: turime katastrofišką būklę su socialiniu kapitalu

Teisingos mintys išdėstytos straipsnyje.

Labai geras straipsnis / kalba / mintis / analizė. Mūsų maža Lietuvėlė turi nuostabias sąlygas sujungti geriausias Kapitalizmo ir Socializmo savybes. Tokią mažą rinką valdyti dauge lengviau, nei kokią Vokietiją, o teorija visa aiški - čia, kaip Seimui, paskaitų reikia tai temai. Nuo seno visiem žinoma - nelaimingas tas, kurio kaimynas laimingesnis. Čia, gi, homosapiens'ų psichologijos pagrindai ir žinant, jog Lietuvai tos laimės labiausiai trūksta, atrodo, neturėtų kilti klausimų kaip ją sukurti.. Bet, va, Seimui reikia prezentacijų su PowerPointu... Ir nors dabar ir jaučiasi socialistinio mąstymo proveržis (na, rinkimai paskutiniai), bet tik, kad nebūtų perlenkta lazda - nereikia nieko iš nieko atiminėti, reikia tik duoti šansų visiems tai gauti. Ne tautinius kostiumus, o galimybė save išreikšti ir pasiekti savo gabumus atitinkančių tikslų. Manau, dabar geriau, negu Nepriklausomybės pradžioj, bet dar šiek tiek trūksta. Tik šiek tiek, nes tu arba laimingas, arba ne. Dar šiek tiek ir būsime laimingi. Noriu tuom tikėt. Reikie tik, kad tuom ir kiti tikėtų - parodyt jiem, kad jie rūpi mums ir mes stengiamės, kad jie pasiektų ko trokšta. Kainuotų tai visai nedaug, jei tik mokėtume solidariau į juos pažvelgt, kaip į lygius ir vertus pagarbos. Iki laimės tik tiek ir reikia. Problema, kad kai kam tas 'tik' yra 'net'. Tokį mąstymą ir reikia stumt šalin

norėjau pasakyt, jog didelė problema dabartinė, jog dar gajus valdininkų luomo išskirtinumo egzistavimas. Jei tu valdžioj - to valdai. Ne. Taip nėra (neturi būt). Valdininkas yra tik įgaliotas prižiūrėti mūsų gerovę ir netgi pats terminas 'valdininkas' yra neteisingas, 'tvarkytojas' ar panašus, būtų teisingesnis. Kaip išspręst šią problemą? Tik ilgalaikės strategijos pagalba. Sunku pradžioje bus, reikės psichologinio paruošimo - žmonės jų nekenčia ir jų šypsena, kad ir nuoširdi, jiems gerų emocijų nesuteiks. Tik kita karta, ar netgi dar kita, sugebės atsakyti tokia pačia šypsena. Iki tol jie turės Kristaus kelią eit. Pavyzdys puikus - Šimašius. Atrodo toks, kuriam susinervinęs snukin vožtum, o jis - "ačiū sūnau, vožk ir į kitą skruostą" T.y., kai matai, kad valdininkas supranta, jog jis ne tavo šeimininkas, o tavo pagalbininkas ir gelbėtojas...