Atvirai apie tai, kiek iš tikro kainuoja dalyvavimas Dakaro ralyje (19)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žmogaus gyvybė, turint galvoje, kad beveik kiekviename Dakare kažkas žūsta, yra labai vertinga.
Tai nėra kalba apie gamyklines komandas, pataikavimą kažkam. Gamyklinės komandos yra labiausiai pasiruošusios ir blogiausiose situacijose geriausiai iš jų išeitų.
Tiems vargšiukams, kurie yra gale, tai gali būti paskutinis atodūsis gyvenime. Trūksta tam tikros informacijos, žinoma, kad visi norėtų, kad vyktų visi greičio ruožai. Organizatoriui tikrai nėra lengva priimti sprendimą ir nuimti dalį greičio ruožo.
Juokaujam, bet jei šiais metais Dakare įvyks 60 proc. distancijų, tai bus labai neblogai. Tai reiškia, kad kilometrų prasme Dakaras palengvėjo, nors turėjo būti vienas sunkiausių.
– Vienintelis Dakare likęs lietuvis Antanas Juknevičius teikė protestą ralio organizatoriams ir teigė, neva lyderiams yra sudaromos išskirtinės sąlygos, sukuriamas išskirtinumas, o dėl to patiriama savotiška diskriminacija. Ką manote apie tai?
– Niekas nieko nedaro ne pagal taisykles. Kuomet mes, kaip lenktynininkai, paduodame paraiškas, automatiškai pasirašome, kad susipažinome su taisyklėmis ir jas žinome. Nieko nelegalaus ten nėra daroma, viskas yra natūralu ir normalu. Gamyklinės komandos yra pasiruošusios geriau, nei bet kas kitas.
Ten yra pasaulinio lygio technika, aptarnavimas ir ekipažai su pasaulinio lygio pilotais. Jie tikrai moka važiuoti geriau, nei bet kas. Nemanau, kad taip vyksta, bet reiktų panagrinėti kiekvieną situaciją.
Kai kuriais atvejais būna, kad matai, jog taisyklės nėra tokios geros ir tam tikrais atvejais labiau palankios lyderiams, bet tai yra ir saugumo dalykai. Jei lyderis, turėdamas problemą kažkurią dieną, kitą dieną startuotų iš galo, jis turėtų lenkti 50 automobilių.
Tai reiškia, kad jis tikrai patirtų avariją, nėra net teorinio šanso kultūringai aplenkti. Į dalyvį, kuris yra su mažesniu biudžetu, jis nelabai matomas ir yra „patrankų mėsa“, kuria mes patys buvome Dakaro pradžioje, tiek dėmesio nekreipia ir suprantu, kad gali būti pikta. Tačiau paaiškinimai yra ir jie pakankamai logiški.
– Kokie įspūdžiai iš šių metų Dakaro?
– Dakaras turi naują valstybę Paragvajų, tikrai matosi, kad valstybių sienos yra braižomos ir pagal gamtos sienas. Paragvajus buvo visiškai skirtingas – 43 laipsniai pavėsyje, visiškai nebūdinga danga, raudonas molis, priemolis, kuris labai dulka, kai yra sausa ir labai slidus, kai šlapia, labai didelė drėgmė.
Mums nepavyko patirti, bet šiame Dakare yra Bolivija, 5 dienos aukštai, šaltas oras, daug kliūčių. Išbandymas žmonėms visose komandose ir pačiam organizatoriui tikrai buvo nemažas. Daug suirzusių pareiškimų pasako, kad ten tikrai nėra lengvas laikas.
– Kokie jūsų planai, kai viskas baigėsi?
– Iššūkiai niekada nesibaigia, jei turi tikslų ir ambicijų. 2017 metai yra vieni ambicingiausių mūsų komandai. Planuojame startuoti Pasaulio ralio maratonų taurėje. Aš pats esu dalyvavęs atskiruose etapuose – Emyratuose, Italijoje, Lenkijoje, bet visoje serijoje nėra dalyvavęs nė vienas lietuvis.
Tai aukščiausios kategorijos lenktynių serija metuose, 11 lenktynių, 3 kontinentai – po mini Dakarą kiekvieną mėnesį. Iššūkis labai didelis. Jaučiu, kad po penkerių metų Dakare mes nepasiekėme visų tikslų, kuriuos norėjome ir dėl to negaliu pasakyti, kad nesvarstome apie ateitį, bet tikrai nežinau, ar ateityje būsime Dakare.
– Ar šis planas dalyvauti Pasaulio ralio maratonų taurėje gimė anksčiau ar apie tai pradėjote galvoti, kai nepavyko Dakare?
– Būčiau labai neatsakingas, jei apie tokio lygio sprendimus galvočiau Dakare. Emociškai esu ganėtinai stabilus, esu save pažinęs įvairiose ir ne pačiose geriausiose situacijose gyvenime. Porą metų svarstome apie Pasaulio ralio maratonų taurę, garsiai apie tai nešnekėjom, nes mėgstame sakyti tada, kai žinom, ką planuojam daryti.
Ar mums pasiseks, nežinau, mes planavome įveikti penktąjį Dakarą. Pasaulio ralio maratonų taurei visai neturiu biudžeto, bet mes turime gebėjimus ir jais galime susigeneruoti.
Per artimiausius tris mėnesius bus keturi etapai – Rusija ir trys etapai Artimuosiuose Rytuose – Dubajus, Abu Dabis ir Kataras. Šiems keturiems etapams biudžetą turime, pasistengsime padaryti geriausia, ką galime. Tuo metu jau matysime turnyrinę lentelę ir galėsime spręsti, ar mums dar reikia pasimokyti, ar galime eiti kautis toliau.
Jei mokytis, tai mokysimės truputį pigesnėse lenktynėse, galbūt iš tos pačios taurės, tik nedarysime tolimųjų, tokių kaip Kazachstanas ar Afrika, bet tai pamatysime ateityje.
Dabar pateiktį į pirmą etapą į Rusiją irgi yra pakankamai nemažas logistinis iššūkis, nes technikai atplaukus mes turime šiek tiek mažiau laiko, nei reikia fiziškai nuvykti iki Rusijos.
– Tai kaip su šeštuoju Dakaru? Visą laiką būdavote labai tikras, po kiekvieno sakydavote „Dakaras baigėsi – prasideda Dakaras“.
– Šio šūkio nepasakiau tik todėl, kad nežinau. Yra pakankamai nemažai klausimų ir dėl finansinių išteklių. Pasaulio ralio maratonų taurė yra brangiau, nei Dakaras.
Šiuo metu nematau galimybės, bet lygiai taip pat suprantu, kad su Dakaru turime nesuvestų sąskaitų ir keturi finišai nėra tai, kas mane tenkina.
Manau, kad galime turėti geresnį rezultatą. Pasižiūrėsime mūsų galimybes, kaip sekasi taurėje, su finansavimu ir tada galėsime priimti sprendimus. Nuoširdžiai sakau, kad mes svarstome šią galimybę, bet nenoriu sakyti to, ką nebūtinai galėsiu ištesėti.
