Svarstymai, ar egzistuoja nežemiška gyvybė, turi daugybę versijų. Mokslininkai vis ieško egzoplanetų, superžemių ir tiria beribio kosmoso platybes. Apie nežemiškos gyvybės egzistavimą yra pasisakę ir tokie verslininkai kaip investuotojas Elonas Muskas ar nekilnojamojo turto magnatas Robertas Bigelow.

Delfi sulaukė skaitytojo laiško, kuriame jis pasakoja savo mamos istoriją, kuri teigė mačiusi neatpažintą reiškinį.

Tiesa, moteriai papasakojus apie tai viešai, ji sulaukė gydytojų dėmesio.

Tai, ką pasakojo mačiusi jo mama, Delfi raštu išdėstė Arūnas Kalkys. Jis nurodė, kad tai įvyko gana seniai - 1940 m. rugpjūtį.

„Dar prieš aprašant mano mamai nutikusį atvejį noriu pasakyti, kad dar sovietiniais laikais kažkokiems žmonėms mama neatsargiai atpasakojo savo paranormalų nuotykį ir atsidūrė, ne be Lietuvos TSR saugumo pagalbos, Kauno psichiatrų akiratyje.

Tais laikais pasakoti apie įvairius paranormalius reiškinius, skraidančias lėkštes ir panašiai, reiškė, kad tau gali būti prisiūta psichikos ligonio etiketė. Taip atsitiko ir mano mamai. Kalbos apie mamos matytus reiškinius išplito ir mama gavo iš Kauno Dariaus ir Girėno (gatvėje esančio - red. past.) psichiatrinio dispanserio kvietimą atvykti pasitikrinti sveikatą“, - dėstė A. Kalkys.

Tačiau jis sako, kad jo mama nematė reikalo tikrintis, nes jautėsi sveika ir gydytojų kvietimus ignoravo.

„Tada gydytojai psichiatrai pradėjo lankytis mūsų namuose, įkalbinėjo mamą atvykti į psichiatrijos dispanserį ir būtinai vartoti vaistus nuo paranormalių reiškinių.

Mama, nė karto neapsilankiusi tame dispanseryje, automatiškai buvo pripažinta turinti kažkokį psichikos sutrikimą ir jai buvo paskirti psichotropiniai vaistai, dėl to, kad ji sovietiniais laikais prakalbo apie paranormalius reiškinius.

Žinau tik tiek, kad mama niekada nevartojo jokių psichotropinių jai paskirtų vaistų, ir mirė 1995 m. rugsėjo 3 d. sulaukusi 72 metų būdama pilno proto ir protiškai sveika“, - rašė skaitytojas.

Jo nuomone, tai, ką pasakojo mačiusi jo mama, buvo pastebėta ir kitų žmonių.

„Kad tą vakarą 1940 m. rugpjūtį buvo nušvitęs dangus pasakojo ir kiti Beržėnų kaimo gyventojai. Bet niekas tada nesuprato iš kur naktį staiga tokia didelė šviesa, - rašė skaitytojas. - Aš pats labai mėgau skaityti mano tėčio užprenumeruotus žurnalus „Mokslas ir gyvenimas“. Ir sutapimas - viename numeryje perskaičiau nemažą straipsnį apie paranormalius reiškinius vykstančius Pietų Amerikoje, konkrečiai, Čilėje.

Vienas straipsnis buvo visiškai identiškas mano mamos atvejui, ten Čilėje žmonės taip pat ne kartą susidūrė su tokiomis pat būtybėmis kaip ir mano mama.“

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas, psichiatras Martynas Marcinkevičius komentavo, kad gydytojams pasakojimai apie bendrauti norinčias keistas būtybes yra galimos ligos signalas.

„Ir sovietmečiu, ir dabar kalbėti apie matytus keistus reiškinius nebuvo draudžiama, bet kad 99 proc. tokių pastebėjimų yra susiję su vienokiomis ar kitokiomis ligomis, deja, taip. Dažnai liga gali lemti, kad žmogus mato reiškinius ir girdi balsus, tai vienas dažnesnių kliedesių, būdingų įvairioms psichozėms.

Žmonės daug ką sako girdėję, ar Dievą, ar ufonautus, ir mums tai nėra retenybė. Kalbant apie keistus matytus reiškinius, tai gali lemti ne tik psichikos, bet ir akių ligos ar neurologiniai sutrikimai, įvairios būklės“, - sakė M. Marcinkevičius.

Psichiatras sako, kad nereikėtų sunerimti pamačius keistą atmosferinį ar kitokį reiškinį, kurio atsiradimą sunku suprasti.

„Aš irgi kartais danguje matau keistų dalykų, kurie man nėra visiškai suprantami, to nereikėtų vertinti kaip ligos. Bet, jei žmonės mato dažnai ar nuolat įvairius reiškinius ar padarus ir turi su jais kontaktą, tai yra panašu į psichikos sutrikimą, jei turime požymių kompleksą, - kalbėjo M. Marcinkevičius. - Psichikos ligos pradžiai būdingi ir kiti simptomai, tokie kaip dėmesio sutrikimai, atminties nebuvimas, negebėjimas atlikti įvairių iki tol įprastų darbų ar gyventi iki tol įprasto gyvenimo ir t. t.“

Tačiau jis sako, kad sudėtinga kalbėti apie tai, kas buvo prieš daugelį metų, ypač, kai kalbama apie 1940-uosius, kai žmonės galėjo matyti ir karinės pramonės veiksmų padarinius.

„Konkrečiu atveju situaciją sudėtinga komentuoti, bet dažniausiai objektas buvo sąlygotas ligos, o ne objektas sąlygojo ligą“, - apibendrino M. Marcinkevičius.

Susisiekus su A. Kalkiu, jis patikslino, kad jo mama po jo perpasakoto įvykio turėjo pablogėjusią atmintį, bet vėliau ją atgavo ir gyveno įprastą gyvenimą: apie 30 metų dirbo slaugytoja ir sesute Kauno Raudonojo Kryžiaus sanatorijoje, kur susipažino su savo vyru ir sukūrė šeimą, po to visą laiką gyveno Kaune.

„Tai kas nutiko 1940 m. vasaros pabaigoje mano mamai 16-metei Alfai Limantaitei.

1940 m. Limantų šeima, tėvas, mama ir jų 6 vaikai, bežemiai-mažažemiai valstiečiai gyveno Žemaitijoje Beržėnų kaime tarp Sedos miestelio ir Žemaičių Kalvarijos. Jau laukuose buvo sunokę javai, artinosi ruduo. Tą vakarą Ona Limantienė paprašė savo vyriausio vaiko dukros Alfos Limantaitės nueiti prie artimiausio vandens telkinio, Kalnijų tvenkinio, prirauti kuo daugiau ajerų lapų, kad jais būtų galima iškloti visą gryčios molinę aslą.

Atsitiko taip, kad Alfa susiruošė eiti jau vakarėjant. Reikėjo pereiti Beržėnų kaimo laukus, nueiti prie tvenkinio ir per tuos pačius laukus grįžti atgal namo. Mama išėjo nedelsdama. Pasiekusi Kalnijų tvenkinį prirovė ajerų lapų didžiulį ryšulį, užsidėjo ant pečių ir per laukus pasileido atgalios.

Vidury laukų stovėjo senas didelis ąžuolas apaugęs aukštais tankiais krūmais. Ajerų ryšulys buvo sunkus, tad priėjusi vidury laukų prie ąžuolo ryšulį pasidėjo ant žemės ir nusprendė šiek tiek pailsėti. O tuo metu jau sutemo, dangus buvo tamsus.

Mama jau ruošėsi nuo žemės pakelti ryšulį ir staiga virš galvos, iki pat horizonto viskas nušvito nematyta, nepaprastai ryškia balta šviesa. Bet juk jau buvo vėlus vakaras, beveik naktis ir staiga nežmoniška šviesa tiesiai virš galvos.

Staiga mama išgirdo kažkokius bildesius, lyg būtų bildėję arklių kanopos. Jį pažvelgė į viršų link ąžuolo ir negalėjo patikėti ką pamatė – maždaug 3-6 m. aukštyje virš žemės ore, slėpdamiesi už krūmų skraidė kažkokios gyvos būtybės, nedidelio ūgio, apie 80-100 cm, su nedidelėmis galvomis bet be kaklų. Būtybės buvo kvadratinės formos, juodos ir labai blizgančios - blizgėjo kaip juodas šilkas apšviestas ryškios šviesos. Tų būtybių mama suskaičiavo 3-4-ias.

Visą kas čia pradėjo dėtis mamos labai neišgąsdino, nes mama buvo į dievą netikinti ir kaip vėliau pasakojo, manė, kad ją sugalvojo pagąsdinti kaimo vaikinai. Visą tai tęsėsi gal 5 minutes ir staiga ta labai balta šviesa staiga užgeso. Iškart dingo ir tie keisti bildesiai. Vėliau mama pasakojo, kad jai užgesus ji trumpam apako – jai akyse buvo žalia žalia, panašiai kaip žmogui būna kai pašviečiama fotoaparato blykste į atmerktas akis.

Alfa Limantaitė su ajerais pagaliau, jau naktį, grįžo namo ir namiškiams tesugebėjo pasakyti, kad laukų vidury ties ąžuolu ją kažkas bandė išgąsdinti, bet atsitiko keistas dalykas, mama daugiau nieko negalėjo atsiminti. Ji ilgiems metams, po šio įvykio prarado atmintį. Su atmintimi buvo vis blogiau ir blogiau - 16-metė mergina tiesiog viską pamiršdavo, kur padėjo raktus, kur padėti šaukštai, indai, rūbai, maistas ir panašiai.

Alfos Limantaitės namiškiai nebegalėjo pažinti, ši buvo visiška užuomarša ir išsiblaškiusi, nors iki tos nakties su mergina buvo viskas tvarkoje, ji buvo pagrindinė tėvų pagalbininkė ir ramstis, o dabar viskas pradėjo verstis aukštyn kojomis.“

Paklaustas, kaip jo mamai sekėsi po šio įvykio, skaitytojai pasakojo, kad karo metus ji praleido gyvendama su tėvais ūkyje, vėliau buvo paguldyta gydytis tuberkuliozės, nuo kurios pasveiko ir įsidarbino toje pat sanatorijoje, kur gydėsi ligą.

Komentarai (6)