Iki šiol Lietuvoje sulaikyti ir už šnipinėjimą nuteisti asmenys atrodydavo ne visai šnipiškai: jie nebuvo jokie aukšti pareigūnai, o ir jų renkama bei priešiškų valstybių žvalgybų agentams perduodama informacija, su kuria vėliau šykščiai būdavo supažindinama visuomenė, daug kam galėjo kelti šypseną. Tačiau praėjusią savaitę Vilniaus apygardos teisme nuosprendį - 10 metų kalėti - išgirdo visiškai kitokio kalibro veikėjas - kadrinis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas.

Klaidinga būtų manyti, kad keletą metų ginklais šantažuojančios pasaulį Rusijos žvalgybos tarnybų dėmesys sutelktas išskirtinai tik į didžiąsias valstybes.

Ir be kasmetinių Valstybės saugumo departamento ir mūsų karinės žvalgybos ataskaitų apie galimus pavojus nacionaliniam saugumui, aišku, kad NATO forposte esanti Lietuva - taip pat rimtas užsienio šalių žvalgybų taikinys.

Nemanykime, kad mes maži, todėl niekam neįdomūs. Nereiktų manyti, kad jeigu pilietis negali pavogti slapto ginklo brėžinių, tai jis viso labo tėra toks šnipelis mėgėjas, apie kuriuos net trileriai nestatomi.

Saugumo politikos ekspertai įspėja, kad net iš pirmo žvilgsnio nereikšminga, „lengvo svorio“ informacija užsienio žvalgyboms gali būti vertinga. Todėl užsienio spec.tarnyboms tokie talkininkai reikalingi visur. Nes bet kokiam apsimetėliui - trečiajam ar penktajam ambasados sekretoriui, pasiuntinybės vairuotojui ar turistui - kur kas daugiau šansų būti demaskuotam kontržvalgybos nei, tarkime, kokio karinio dalinio sandėlio viršininkui ar virtuvės šefui.

Taikėsi į prezidentūrą

Buvo metas, kai Lietuvoje šnipų sulaikymai sutapdavo su vieno buvusio VSD vadovo gimtadieniu. Tuomet visuomenė į tai žiūrėdavo gana pašaipiai, nes tos operacijos būdavo labiau parodomosios, o jas „atsitiktinai“ stebėdavo fotografai ir operatoriai.

Atrodo, tie laikai praėjo. Tad laikykime, kad perskaitytas nuosprendis Rusijos piliečiui, FST Kaliningrado srities valdybos žvalgybos skyriaus vyresniajam operatyviniam įgaliotiniui ypatingai svarbiems reikalams Nikolajui Filipčenkai po Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos buvo sutapimas.

Nors N. Filipčenkos byla, kaip ir visos šnipų bylos, buvo nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose, apie kaltinamojo veiklą prieš mūsų šalį gana išsamios informacijos buvo pateikę VSD ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos. N.Filipčenka kaltintas šnipinėjimu, dokumentų klastojimu, jų panaudojimu ir daugkartiniu neteisėtu valstybės sienos kirtimu.

Lietuvos pareigūnai buvo surinkę įrodymų, kad šis asmuo 2011-2014 metais užsienyje verbavo mūsų šalies piliečius. Jiems, žinoma, ne už ačiū, buvo siūloma rinkti informaciją apie įvairių mūsų šalies institucijų vadovus. Ypač domino Vadovybės apsaugos departamento darbuotojai, jų darbo specifika.

Pagarsinta pikantiška detalė: per Vadovybės apsaugos departamentą FST tikėjosi prasiskverbti į prezidentūrą bei prezidentės Dalios Grybauskaitės rezidenciją Turniškėse, kad galėtų klausytis šalies vadovės pokalbių. Apie savo veiklą teisme kaltinamasis parodymus duoti atsisakė.

Kelerius metus sektas N. Filipčenka buvo sulaikytas 2015-ųjų pavasarį, kai su padirbtais dokumentais vyko tranzitiniu traukiniu iš Kaliningrado į Baltarusiją.

Žvalgybą domina viskas

Kas domina užsienio žvalgybą, gana išsamiai iliustruoja kelios teismuose išnagrinėtos mūsų piliečių bylos.

* * *

Pernai už šnipinėjimą nuteistas valstybės įmonės „Oro navigacija“ darbuotojas Romualdas Lipskis. 2014-ųjų pabaigoje demaskuotas vyras Baltarusijos karinei žvalgybai teikė duomenis apie mūsų Karinių oro pajėgų aviacijos bazę, kurioje ilgalaikę oro policijos misiją atlieka NATO šalių pajėgos.

R. Lipskis perdavinėjo ne tik žodinę užsienio žvalgybą dominančią informaciją apie orlaivių skrydžius. Jis buvo aprūpintas fototechnika, kuria, kaip užfiksavo Lietuvos kriminalinės policijos biuras, fotografavo dokumentus.

Nors Generalinė prokuratūra reikalavo R. Lipskį nuteisti 8 metus nelaisvės, Vilniaus apygardos teismas jam teskyrė 3 metus ir 3 mėnesius. Vis dėlto Lietuvos apeliacinis teismas bausmę prieš savo valstybę veikusiam piliečiui sugriežtino iki 5 metų.

* * *

Taip pat pernai už šnipinėjimą 3 metams buvo nuteistas ir Lietuvos kariuomenės paramedikas Andrejus Ošurkovas, Baltarusijos karinei žvalgybai teikęs duomenis apie mūsų šalies kariuomenę.

A. Ošurkovui skirta palyginti švelni bausmė, nes teismas nustatė lengvinančias aplinkybes. Vyras atgailavo teigdamas nesiekęs pakenkti savo valstybei, o tenorėjęs papildomai užsidirbti. Be to, paramedikas atskleidė, kas domino kaimyninės šalies žvalgybą.

A.Ošurkovas buvo užverbuotas Baltarusijoje 2006 metais. Vaikinas buvo įkalbėtas, kad grįžęs į Lietuvą ir pradėjęs karinę tarnybą už atlygį teiks informaciją apie kariniuose padaliniuose tarnaujančius asmenis, jų charakteristiką, nuotaikas. Nuteistasis prisipažino fotografavęs bei perbraižęs ir perdavęs užsienio žvalgybos agentui įvairių objektų planus.

Beje, kad A.Ošurkovui rūpėjo pirmiausia pinigai, gali būti panašu į tiesą. Vos išėjęs į laisvę jis prisiteisė iš valstybės 1,5 tūkst. eurų už tai, kad teismo laukė perpildytoje Lukiškių kameroje.

* * *

Šių metų pradžioje Šiaulių apygardos teismas už grotų pasiuntė Rusijos žvalgybai dirbusius net du šnipus - 34 metų Karo oro pajėgų kapitoną Sergejų Pušiną ir 66 metų Rusijos pilietį Sergejų Moisejenką.

Buvęs sovietų kariuomenės chirurgas pulkininkas S.Moisejenka medžioklėje buvo užverbavęs savo bičiulio sūnų, kad šis rinktų duomenis apie Šiaulių aviacijos bazę. Domino viskas, kas susiję su NATO oro policijos misija, - lėktuvų skrydžiai, pratybos.

Į rusų žvalgybos rankas pateko aviacijos bazės darbuotojų asmens bylos, dokumentai, kurių dalis buvo slapti. S.Pušinas prisipažino, kad tą informaciją pulkininkui perdavė per 7 susitikimus. Už ją kaskart gaudavo nuo 300 iki 1000 eurų.

Teismas S.Pušinui už šnipinėjimą skyrė 5 metus nelaisvės, o S.Moisejenkai, be šnipinėjimo, kaltintam dar ir neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis, - 10,5 metų kalėti.

* * *

Pastaruoju metu apie šnipų sulaikymus nebegirdėti. Generalinėje prokuratūroje, jos atstovės Elenos Martinonienės teigimu, dėl šnipinėjimo prieš Lietuvos valstybę atliekamas vienas tyrimas.

Saugumo politikos ekspertas, M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos analitikas Ignas Stankovičius tuo nesistebi, nes mano, kad kuo mažiau viešumoje kalbama apie žvalgybos ir kontržvalgybos veiklą, juo geriau.

„Šią veiklą viešinti reikėtų labai atsargiai, nes jeigu slaptoji tarnyba viską pasakos, iš karto ji bus pasmerkta nesėkmei. Aš manau, kad visuomenei informaciją pateikti reikia, kai viskas pasibaigia ir yra rezultatas“, - sakė I.Stankovičius.

Buvusio VSD generalinio direktoriaus Gedimino GRINOS nestebina, kad tautiečiai tampa užsienio žvalgybų talkininkais.

- Iš bylų teismuose galima spėti, kad priešiškų valstybių žvalgybą domina viskas - net kas su kuo miega. Iš tiesų? - „Vakaro žinios“ paklausė G. Grinos.

- Žvalgybą, ypač didelių valstybių, domina viskas. Tik klausimas, kaip yra nustatomi prioritetai ir kiek yra materialinių resursų tiems norams įgyvendinti. Tikslas apie konkrečius piliečius rinkti informaciją labai paprastas - esant reikalui turint informaciją apie kažkokį asmenį galima spręsti, ką su juo daryti.

Variantai yra keli: arba jį šantažuoti, papirkti arba daryti dar ką nors. Tai jau bet kokios žvalgybinės operacijos techninės detalės.

- Bene daugiausia šnipinėjimo atvejų atskleista jums vadovaujant VSD 2010-2015 metais, nors tada pasaulyje politinės įtampos buvo kur kas mažiau nei dabar. Kodėl dabar apie šnipų sulaikymus visai negirdime?

- Tai yra žvalgybos ir kontržvalgybos teorijos klausimas. Vienas dalykas, mes tuos penkerius metus labai akcentavome kontržvalgybinę pusę, nesvarbu, vyko kas nors ar ne, nes žvalgyba yra vykdoma nuolat.

Klausimas tik tas, kiek mes turime noro ir kiek sugebame vykdyti kontržvalgybą. Kitas dalykas, žvalgybinės operacijos trunka ne vienus metus, prieš Lietuvą jos irgi planuojamos ilgai. Ir po to, jeigu operacija patiria nesėkmę arba dalinę nesėkmę, ilgai aiškinamasi, kur padaryta klaida, kodėl buvo suklysta. Po tokių priešiškų valstybių klaidų mūsų tarnyboms yra daug sudėtingiau aptikti naują veiklą.

Manau, būtent todėl yra ir kontržvalgybinės veiklos pikai ir yra nusileidimai. Tai yra kaip nesibaigianti opera - tada jie išleidžia žvalgybai daugiau pinigų, daugiau kontržvalgybai turime leisti ir mes.

- Net teismas yra pastebėjęs, kad valstybei gali būti padaryta žala, jeigu tarnybos asmenį stebi ilgą laiką, bet nesulaiko. Kodėl? Juk leidžiama perduoti informaciją?

- Tai esminis klausimas ir daug žmonių taip galvoja. Priežastis labai paprasta: Lietuvoje žmonės negali atskirti, kad žvalgyba ir kontržvalgyba nėra teisėsauga.

Ypač kontržvalgybos tikslas nėra ką nors pasodinti, nes žvalgyboje vieno žmogaus pasodinimas nieko nelemia, žvalgybos vienas žmogus nedaro - yra žvalgybos tinklai, yra paslėpti žmonės. Pasodinus kelis asmenis neverta nei labai džiaugtis, nei labai liūdėti, tai tiesiog techninės detalės.

Jeigu užkardome, mes iš karto pasakome, kad apie jo veiklą žinome. Kokia prasmė toliau mums veikti? Tuomet priešiška pusė nieko nebedarys, ji keis modus operandi (veikimo būdas - lot.) ir viskas. Visos lėšos, išleistos šitam žmogui rasti, nueis vėjais. Kontržvalgybos tikslas yra aiškintis ne vieną iš traukinio išsodintą agentėlį, o kaip jis dirba, su kuo dirba, kaip „vaikšto“ finansai.

- Kodėl žmonės pasiduoda verbuojami ir pradeda šnipinėti savo valstybę?

- Kiekvienas turi savo silpnybių. Klausėte, kodėl žvalgybos domisi žmonėmis. Todėl ir domimasi, kad rastų būdą, kaip prie žmogaus prieiti. Vieniems gal patinka pinigai, kitiems dar kas nors. Klausimas, ar žmogus yra vertingas, ar ne. O ar parsiduoda? Juk ir amerikiečių yra, kurie parsiduoda. Tad jeigu Lietuvoje atsiranda vienas kitas susigundantis žmogus, neturėtų labai stebinti.

- Kuo Lietuva įdomi priešiškų valstybių žvalgyboms?

- Lietuva, kaip valstybė, nėra kažkokio atskiro susidomėjimo objektas. Ji NATO narė, vadinasi, bendro klubo dalyvė, žino tam tikrus dalykus, disponuoja tam tikra informacija. O kiekviena žvalgyba stengiasi gauti informaciją pigiausiu būdu.

Įsivaizduokite, kiek kainuotų gauti informaciją iš Lietuvos ar iš kitos mažesnės valstybės ir iš Jungtinės Karalystės. Tai didelis skirtumas. Informaciją, jeigu ji vertinga, nesvarbu iš kur paimti, svarbu, kad pigiau. Todėl mes negalime atsipalaiduoti.

Audrius BUTKEVIČIUS, Saugumo politikos ekspertas

- Ar iš to, kiek pas mus sulaikoma šnipų, galima spręsti apie užsienio žvalgybų veiklos mastą Lietuvoje?

- Tikrai negalima, nes šnipų sulaikoma labai mažai, jeigu palyginsime su Lietuvos politiniu aktyvumu ypač Rusijos fronte ir turint galvoje tą interesą, kurį Rusija rodo mums. Toks mažas sulaikomų šnipų skaičius rodo tik tai, kad mūsų tarnybos nėra efektyvios šioje erdvėje.

- Tai reiškia, kad kitų šalių spec.tarnybos dirba profesionaliau?

- Aš manau, kad Rusija, kaip ir buvusi Tarybų Sąjunga, turi patį geriausią žvalgybos aparatą. Paskutines istorijas tiek Prancūzijoje, tiek Jungtinėse Valstijose drįsčiau priskirti šitam reikalui, ir situacija Didžiojoje Britanijoje „Brexit“ atveju rodo, kad šitos tarnybos labai efektyvios.

Naujausi tyrimai atskleidžia, kad politinės žmogžudystės, kurios vykdytos Kremliaus įsakymu, taip pat rodo šias tarnybas esant ir agresyvias, ir sugebančias gerai vykdyti savo užduotis.

- Kas labiausiai domina priešiškų valstybių žvalgybą Lietuvoje?

- Ryšys su NATO, taip pat galimybės daryti įtaką Lietuvos Vyriausybės, mūsų prezidentūros veiklai, kuri dažnai yra priešinga Rusijos interesams, ypač Ukrainos atžvilgiu.

- Kiek įdomus šnipinėjimo objektas gali būti mūsų SGD terminalas?

- Jis visiems įdomus, nes jis iš esmės yra Amerikos skverbimosi į Europą instrumentas ir taip pat instrumentas sunaikinti beveik įtvirtintą Rusijos dujų monopolį Europoje. Žinoma, jis įdomus, bet nepervertinčiau jo svarbos, nes pagal dydžius ir apimtį jis nėra toks, kuris pakeistų ekonominę Europos Sąjungos istoriją.

- Sulaikius FST kadrinį karininką, atskleista, kad FST norėjo įrengti klausymosi įrangą prezidentūroje ir Dalios Grybauskaitės rezidencijoje. Ką rodo tokie rusų žvalgybos užmojai?

- Aš tai įvertinčiau kaip pagarbą mūsų prezidentei. Tai yra visiškai natūralu, kad jie tai nori daryti, tai jų darbas. Žvalgybos visur ir visada stengiasi tai padaryti priešininko sprendimų priėmimo vietose.

Pažiūrėkime, kiek yra buvę skandalų tarp Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kai Amerikai vos ne po plytą teko išrinkti visą savo pasiuntinybės pastatą Maskvoje, nes buvo gauta informacijos, kad į statybines medžiagas, kurios vežamos į statybvietę, jau iš anksto yra įmontuota pasiklausymo įranga.

Mūsų atvejį turime vertinti taip, kad mus laiko rimtesniais žaidėjais, negu mes patys įsivaizduojame. Kartais, kai matome, atrodytų, nerimtą epizodą, nereiškia, kad šios tarnybos negauna kur kas rimtesnių duomenų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Vakarų ekspresas

Autoriai: Jaunius Pocius

Komentarai ()