Leidykla „Briedis“ serijoje „Antrasis pasaulinis karas“ išleido Hanso Rumpfo knygą „Ugnies uraganas: išdeginta Vokietija“.

Siūlome knygos ištrauką.

***

Liubeko sugriovimas Liubekas buvo pirmasis Vokietijos miestas, paskandintas gaisrų liepsnose. Taip žengtas pirmas žingsnis tame mirties šokyje, į kurį vienas po kito turėjo būti įsukti Vokietijos miestai. Kartu Liubekas – pirmas akivaizdus Britanijos karinių oro pajėgų bombonešių aviacijos laimėjimas. Jį rengiant, smarkiai padirbėjo jos vadovai, kuriems reikėjo užsitikrinti šalies valdžios paramą.

Kartu tai buvo ir pirmoji didelė Vokietijos priešlėktuvinės gynybos nesėkmė, po kurios ši jau niekada negebėjo pademonstruoti savo pajėgumo apginti bombarduojamų miestų.

Kodėl šio naujoviško puolimo objektu pasirinktas Liubekas? Jis nebuvo itin svarbus Vokietijos karinės pramonės centras, kaip, pavyzdžiui, Esenas, tai senas Hanzos laikų uostamiestis su daugybe dailių senovinių, viduramžiškų pastatų. Tad kodėl smogta būtent jam?

Makmilanas (Macmillan) savo knygoje The R.A.F. in the World War („KOP pasauliniame kare“) pateikia tokį atsakymą: „Miestu, pasirinktu pirmajam plataus masto bandymui, tapo Liubekas. <...> Jo senamiestis – aiškiai išsiskiriantis bombardavimo taikinys. Todėl buvo palyginti nesunku įvertinti smūgio tikslumą ir sugriovimų mastą.

Oficialiose bombonešių aviacijos vadovybės ataskaitose pažymėta, kad per antskrydį sunaikinti kariniai kroviniai, skirti Rusijos frontui. Be abejo, tai tiesa. Tačiau jų sunaikinimas buvo mažiau svarbus nei tokia patogi galimybė įvertinti bombonešių aviacijos griaunamąją galią naikinant viską, kas gamtos ir žmonių sukurta. Todėl Liubeko puolimas atrodo panašesnis į teroro aktą nei į aiškios paskirties karinius veiksmus.“

Vokiečiai šį istorinį įvykį, kai pirmą kartą įbauginamąjį antskrydį patyrė ištisas miestas, apibūdina šitaip: 1942 metų šviesią mėnesėtą naktį iš kovo 28-osios į 29-ąją britų bombonešių eskadrilės priskrido prie Liubeko iš Baltijos jūros pusės. Puolimas, prasidėjęs vidurnaktį, vyko keliomis bangomis ir truko tris valandas. Kartu su bombomis, užtaisytomis jau gerai žinomais sausais padegamaisiais mišiniais, pirmą kartą panaudotos padegamosios bombos su degiaisiais skysčiais.

Miesto gynyba nelabai sustiprinta, tačiau jo užpuolimas nebuvo visiškai netikėtas, nes iki to laiko jau sukaupta civilinės gynybos organizavimo patirties ir žinių. Vis dėlto žmonių ir materialinių bei kultūrinių vertybių nuostoliai didžiuliai – žuvo 320 žmonių, 785 sužeisti, visiškai sugriauti 1 044 pastatai, o 4 200 – smarkiai apgadinti. Sunaikinti dvidešimt penki visuomeninės paskirties pastatai ir daugybė daiktų, turinčių didelę meninę ir istorinę vertę.

Tarp didžiausių architektūros netekčių buvo Liubeko katedra, Henriko Liūto (Heinrich der Löwe (1129–1195) – vienas iš galingiausių valdovų Vokietijos karalystėje brandžiųjų viduramžių laikais, Saksonijos, vėliau Bavarijos kunigaikštis. – red. past.) pastatyta 1173 metais, žavinga Švč. Marijos bažnyčia (Marienkirche) – svarbiausia šventovė Šiaurės Vokietijoje, viduramžiais statytas druskos sandėlis, senovinė Šv. Petro bažnyčia, miesto muziejus su jame saugotais meno lobiais ir daug senų Hanzos diduomenės namų, tarp jų įžymusis Šabelio namas (Shabbelhaus) ir Budenbrokų namas, išgarsintas to paties pavadinimo Tomo Mano romane. Bombų padegta smarkiai nukentėjo unikalaus grožio rotušė, viena gražiausių Vokietijoje.

Daugiau puolama nebuvo. Po trisdešimt dviejų valandų bendromis visų miesto gelbėjimo tarnybų pastangomis gaisrai užgesinti. Šveicarijos diplomatas K. Burkhardas (C. Burckhard), tuometis Raudonojo Kryžiaus organizacijos prezidentas, pasirūpino gauti britų pažadą daugiau miesto nepulti, nes uoste buvo perkraunama dauguma Raudonojo Kryžiaus krovinių.

Ši bandomoji ataka užpuolikams davė atsakymą į jiems labai svarbų klausimą – paaiškėjo, kad padegamosios bombos kur kas efektyvesnės nei įprastos fugasinės bombos.

Visais kitais atžvilgiais praktiniai puolimo rezultatai visiškai atitiko teorines prognozes.

Ne taip gerai žinomas tas faktas, kad neturėdama galimybės apginti Vokietijos miestų nuo tokių pragaištingų antskrydžių Liuftvafė ėmėsi neveiksmingų atsakomųjų antskrydžių prieš atitinkamus priešo miestus siekdama atgrasyti nuo tolesnių bombardavimų. Šiuos mėginimus Liuftvafė vykdė su nepakankamu bombonešių skaičiumi, nes jų reikėjo kitur, todėl oro karo literatūroje tokie mėginimai gavo pavadinimą „atakos pagal Bedekerį“, t. y. puolama tarsi pagal turistinių kelionių vadovą menkai ginami senoviniai miestai, neturintys jokios karinės reikšmės.

Atsakomuoju taikiniu keršijant už Liubeko bombardavimą pasirinktas senas Anglijos pajūrio miestas Ekseteris, ir 1942 metų naktį iš balandžio 24-osios į 25-ąją surengtas 25 bombonešių antskrydis. Žuvo aštuoniasdešimt žmonių, penkiasdešimt penki sužeisti, sugriauta ar apgadinta šeši tūkstančiai namų. Ši atsakomoji ataka nepasiekė tikslo, nes jau per kitą mėnulio pilnatį smogta kitam Baltijos pajūrio miestui Rostokui, o jo bombardavimo pasekmės ne ką švelnesnės nei Liubeke.

Toliau tęsiant „atakas pagal Bedekerį“, kito atsakomojo antskrydžio taikiniu vėl parinktas Ekseteris, tik šį kartą didesnėmis pajėgomis. Atskrido devyniasdešimt bombonešių, specialiai šiam tikslui atšauktų iš fronto. Per kiliminį bombardavimą buvo sugriauta ar rimtai apgadinta 2 000 namų. Bombos pataikė į devynias bažnyčias, užmušti 163 žmonės, sužeista 131. Pasak britų informacijos šaltinių, „miestas patyrė didžiausius sugriovimus nuo danų įsiveržimo laikų 1003 metais“.

Kelnas: tūkstančio bombonešių pirmasis antskrydis

Naujo pobūdžio aviacijos antpuolis – didelio masto kiliminis bombardavimas, anksčiau laikytas neįmanomu, pirmą kartą įvykdytas prieš Kelną naktį iš gegužės 30-osios į 31-ąją. Tokio milžiniško demonstratyvaus antskrydžio planas, kuriam prireikė nepaprasto pasirengimo, turėjo daug priešininkų, manančių, kad staigus šuolis nuo 228 orlaivių, tiek iki šiol jų daugiausia buvo sutelkta vienam puolimui, ligi „tūkstančio bombonešių antskrydžio“ reiškė per didelį užmojį ir buvo per daug rizikingas.

Tačiau bombonešių aviacijos vyriausiasis vadas Harisas laikėsi savo požiūrio, tad visi prieštaravimai buvo atmesti. Organizuojant tokį gigantišką antskrydį, teko panaudoti ne tik visus jam pavaldžius bombonešius, bet ir visus orlaivius, kuriuos galėjo pasitelkti pakrančių apsaugos bei Karališkojo karinio jūrų laivyno aviacijos padaliniuose, tarp jų net mokomuosius lėktuvus, galinčius gabenti bombas.

Pasiekti reikšmingų laimėjimų organizuojant tokio didelio orlaivių skaičiaus valdymą ir orientavimą oro erdvėje tapo įmanoma tik panaudojant naująsias radijo navigacijos priemones. Nepaliaujamai eskadrilė po eskadrilės bombonešiai mėtė bombas ant miesto, pažymėto šviečiamosiomis raketomis, kurias prieš pat puolimą leido taikinių žymėjimo lėktuvai. Čerčilis pritarė šiai operacijai, nors apskaičiuota, kad per ją bus netekta ne mažiau kaip šimto orlaivių. Galimais puolimo taikiniais parinkti trys miestai: Kelnas, Esenas ir Hamburgas, ir tik paskutinę akimirką, vadovaujantis meteorologinės tarnybos duomenimis, nuspręsta atakuoti Kelną.

Tūkstantis keturiasdešimt septyni lėktuvai pakilo iš penkiasdešimt dviejų aerodromų ir per devyniasdešimt minučių devyni šimtai iš jų numetė 1 455 tonas bombų, iš kurių du trečdaliai buvo padegamosios. Kiti lėktuvai bombardavo priešlėktuvinės gynybos pozicijas ir naktinių naikintuvų aerodromus. Antskrydžio dalyvių nuostoliai – tik trisdešimt devyni lėktuvai, arba 3,3 % bendro skaičiaus.

Tą pačią naktį Harisas, taip rizikingai viską pastatęs ant kortos, tarptautinio ryšio telefonu paskambino Čeriliui, kuris tuo metu buvo Vašingtone, ir pranešė apie nelauktai didelę operacijos sėkmę. Šiuo gigantišku antskrydžiu Harisas neginčytinai pagrindė savo nuostatą, kad strateginis bombardavimas gali turėti lemiamą reikšmę karo eigai.

Negalima sakyti, kad Kelnas, tada Vokietijoje trečias pagal dydį miestas, buvo visiškai nepasirengęs šiai karo stadijai. Kaip ir daugelis kitų Vakarų Vokietijos miestų, jis buvo dažnai puolamas ir jau patyręs 268 oro pavojus ir 107 tikrus antskrydžius. Nuo 1942-ųjų sausio jame buvo skelbti dvidešimt septyni oro pavojai ir įvyko aštuoni antskrydžiai, visi arba nesmarkūs, arba vidutinio smarkumo. Tačiau šį kartą ant tankiai užstatyto miesto centro užgriuvo tikras pragaras, o bendras numestų bombų svoris mažiausiai keturis kartus viršijo visa, kas miestui buvo kliuvę iki tol. Atitinkamai didesni ir sugriovimai bei žmonių aukos.

Žuvo keturi šimtai šešiasdešimt gyventojų, šios netektys iš tiesų būtų buvusios dar gausesnės, jeigu ne Kelno piliečių įgyta nemaža civilinės gynybos patirtis ir puiki drausmė 45 tūkstančiai gyventojų neteko pastogės, o siaubo naktis daugelį pabėgėlių privertė masiškai palikti miestą.

Materialiniai nuostoliai buvo didesni nei bendri Liubeko ir Rostoko nuostoliai. Iš viso atsirado 12 000 gaisro židinių, o 1 700 iš jų išplito į vietinio pobūdžio gaisrus. Britų vertinimu, žala buvo šešis kartus didesnė už tą, kurią prieš metus Londone buvo padarę Liuftvafės bombonešiai.

Iš pradžių Vokietijoje manyta, kad šiame milžiniškame antskrydyje tikriausiai dalyvavo ir amerikiečiai, o kai ši prielaida nepasitvirtino, visiems kilo tam tikra nuostaba, kuri net sustiprėjo, kai vos po dvidešimt šešių valandų įvyko toks pat galingas antskrydis prieš Eseną, o po trijų savaičių – dar vienas prieš Brėmeną.

„Atsakomasis žygis“ galutinai baigėsi dviem menkais „antskrydžiais pagal Bedekerį“: vienas į Kenterberį gegužės 31-ąją, kitas į Jorką spalio 31-ąją kaip kerštas „už Kelną ir Maincą atitinkamai“. Liuftvafė buvo taip išsekinta dvejų sunkių karo metų Rusijos fronte, kad jau nepajėgė surengti veiksmingų atsakomųjų antskrydžių.

Kitus metų mėnesius Liuftvafė skyrė savo kokybinėms savybėms gerinti ir jau gana grėsmingai naktinių naikintuvų aviacijai stiprinti. Tuo pat metu Karališkųjų oro pajėgų planavimo skyrius kruopščiai rengėsi kitų metų strateginiam bombonešių puolimui, skirtam sugriauti penkiasdešimt parinktų Vokietijos miestų.

* * *

Hans Rumpf. Ugnies uraganas: išdeginta Vokietija. Vertė Antanas Šernius. – Vilnius: Briedis [2017]. – 328 p.: iliustr.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (1)