„Po vakarienės perėjome į Imperial Chemicals rūmų pastatą, iš kurio atsiveria vaizdas į Temzės krantinę. Žvelgiant iš jo aukštos mūrinės baliustrados, upė atrodė nuostabiai. Pietinėje pusėje liepsnojo mažiausiai tuzinas gaisrų, mums besidairant, nukrito keletas galingų bombų, o viena jų sprogo gana arti, ir paskatino mano draugus trūktelėti mane į priedangą už masyvios mūro kolonos“, – rašoma sero Winstono S. Churchillio atsiminimų knygos „Antrasis pasaulinis karas“ antrajame tome „Vieni“, kurį išleido leidykla „Briedis“. Už šiuos memuarus jam suteikta Nobelio literatūros premija.

Seras Winstonas S. Churchillis buvo vienas svarbiausių XX a. politinių lyderių, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas (1940–1945, 1951–1955), iškalbingas laisvojo pasaulio balsas prieš nacių tironiją, aršus komunizmo kritikas bei talentingas rašytojas.

Pateikiame knygos ištrauką.

* * *

„Nuo 1940 m. rugsėjo 7 d. iki lapkričio 3 d. Londoną kasnakt atakavo vidutiniškai po 200 vokiečių bombonešių. Dėl ankstesnių tris savaites trukusių antskrydžių prieš provincijos miestus mūsų priešlėktuvinė artilerija buvo gerokai išsklaidyta po visą šalį, tad Londonui, pirmąsyk tapusiam pagrindiniu puolimo taikiniu, ginti buvo likę tik 92 pabūklai. Buvo manoma, kad geriau leisti laisvai skraidyti 11-osios grupės naktiniams naikintuvams.

Ta užduotis pavesta šešioms naikintuvų Blenheim ir Defiant eskadrilėms. Kadangi naktinės kautynės tada dar buvo naujiena, tai priešas patyrė labai menkų nuostolių. Mūsų priešlėktuvinės baterijos tylėjo tris naktis paeiliui. Jų galimybės irgi apgailėtinai menkos.

Vis dėlto, atsižvelgus į mūsų naktinių naikintuvų nepajėgumą ir į neišspręstas problemas dėl jų panaudojimo, nutarta leisti mūsų zenitininkams nevaržomai šaudyti į nematomus taikinius naudojant bet kokią taktiką, kokia jiems atrodys tinkamiausia.

Priešlėktuvinės artilerijos vadas generolas Pile‘as per keturiasdešimt aštuonias valandas daugiau kaip dvigubai padidino sostinę ginančių pabūklų skaičių, atvežė jų iš provincijos miestų. Nutraukus naktinius mūsų lėktuvų skraidymus, visos galimybės pasireikšti suteiktos priešlėktuvinių pabūklų baterijoms.

Tas tris naktis, kai nešaudė pabūklai, londoniečiai ištūnojo savo namuose ar primityviose slėptuvėse kęsdami, atrodo, niekieno netrukdomus priešo antskrydžius. Rugsėjo 10-ąją staiga prapliupo užtveriamoji ugnis ir nušvietė nakties dangų prožektorių spinduliais.

Daug žalos priešui ta kurtinanti kanonada nepadarė, užtat labai pradžiugino miesto gyventojus. Visus padrąsino supratimas, kad mes duodame priešui atkirtį. Nuo to laiko baterijos šaudė reguliariai, ir nuolatinė praktika, artileristų sumanumas bei būtinybė apsiginti, aišku, davė vaisių – šaudymo taiklumas smarkiai pagerėjo.

Užpuolikų nuostoliai palengva augo. Baterijos kartais nutildavo, ir scenoje pasirodydavo naktiniai naikintuvai, kurių kovos taktika taip pat tobulėjo.

Be naktinių antskrydžių, dažniau ar rečiau pasikartodavo ir dieniniai mažų grupelių ar net pavienių priešo lėktuvų antpuoliai, ir pavojaus sirenos, kartais tik trumpam nutildamos, kaukdavo ištisas dvidešimt keturias valandas. Septyni milijonai Londono gyventojų apsiprato su tokiomis neįprastomis gyvenimo sąlygomis.

***

Tikėdamasis, kad tai galėtų praskaidrinti šį niūrų pasakojimą, užrašiau keletą asmeninių atsiminimų apie Blitz, puikiai suprantu, kokia daugybė žmonių galėtų papasakoti kur kas labiau jaudinančių istorijų.

Į prasidėjusius bombardavimus buvo nuspręsta nekreipti dėmesio. Vest Ende visi toliau rūpinosi savo reikalais, pramogavo, vakarieniavo ir ilsėjosi kaip visada. Teatruose pilna žiūrovų, o užtemdytose gatvėse nenutrūko įprastas eismas. Galbūt tai natūrali reakcija, kitokia nei išgąstingas kudakavimas, kurį sukėlė tam tikri Paryžiaus veikėjai, apimti pralaimėjimo nuotaikų, kai prieš miestą buvo surengtas pirmas rimtesnis priešo lėktuvų antskrydis.

Prisimenu, vakarieniavome su nedidele kompanija, kai prasidėjo labai smarkus nenutrūkstamas antskrydis. Platūs Stornovėjaus namų langai išėjo į Žaliąjį parką, kur blykčiojo pabūklų šūvių pliūpsniai ir retkarčiais sušvisdavo ugnies stulpai sprogus bomboms. Jaučiau, kad be reikalo rizikuojame gyvybėmis.

Po vakarienės perėjome į Imperial Chemicals rūmų pastatą, iš kurio atsiveria vaizdas į Temzės krantinę. Žvelgiant iš jo aukštos mūrinės baliustrados, upė atrodė nuostabiai.

Pietinėje pusėje liepsnojo mažiausiai tuzinas gaisrų, mums besidairant, nukrito keletas galingų bombų, o viena jų sprogo gana arti, ir paskatino mano draugus trūktelėti mane į priedangą už masyvios mūro kolonos. Šis įvykis patvirtino mano nuomonę, kad dėl saugumo turėtume atsisakyti daugelio įprastų gyvenimo malonumų.

Bombos kelis kartus pataikė į vyriausybinių pastatų kompleksą aplink Vaitholą. Dauningo gatvėje stovi seni abejotino tvirtumo namai. Juos prieš 250 metų gana nerūpestingai statė vertelga rangovas, kurio vardu pavadinta ta gatvė.

Dar nuo Miuncheno laikų žmonėms, dirbantiems ir gyvenantiems namuose Nr. 10 ir 11, buvo įrengtos slėptuvės, o pirmojo aukšto kambarių lubos sutvirtintos storais mediniais rąstais.

Manyta, kad tos atramos neleis pastatams sugriūti, jeigu jie nukentėtų nuo sprogimo bangos, tačiau tiesioginio bombos pataikymo atveju, savaime suprantama, nei tie kambariai, nei slėptuvės saugumo neužtikrino. Rugsėjo antroje pusėje pasirengta mano būstinę perkelti į modernesnį ir tvirtesnį vyriausybinį pastatą Storio Vartų kvartalo pakraštyje šalia Šv. Jokūbo parko. (...)

Kitą kartą antskrydis mane užklupo besilankantį Ramsgeite, ten buvau nuvestas į erdvų tunelį, kur nuolatos gyveno daugybė žmonių. Kai po pusvalandžio išlindome laukan, aplinkui iš griuvėsių dar rūko dūmai. Nedidelis viešbutis sugriautas. Niekas nebuvo užmuštas, bet iš namo liko tik šiukšlių, duženų ir baldų nuolaužų krūva.

Viešbučio savininkas, jo žmona, virėjos ir kambarinės verkė. Kur dabar jų namai? Iš ko reikės pragyventi? Čia jau valdžios prerogatyva. Iškart priėmiau sprendimą. Grįždamas namo traukinyje padiktavau laišką valstybės iždo kancleriui Kingsley Woodui, išdėsčiau principus, pagal kuriuos valstybė turi padengti visą priešo padarytą turtinę žalą – išmokėti kompensacijas nukentėjusiesiems. Šitaip nuostolių našta prislėgtų ne vien netekusius namų ir pragyvenimo šaltinio, bet būtų tolygiai paskirstyta visai tautai. (...)

Šiame naujame karo etape, kai Londoną dažnai bombarduodavo ir dienomis, ir naktimis, buvo svarbu, kad optimaliai dirbtų ne vien pramonės įmonės, bet ir visos valdžios įstaigos. Iš pradžių kiekvieną kartą, kai tik užkaukdavo pavojaus sirenos, visi daugybės ministerijų tarnautojai nedelsdami skubėjo į rūsiuose įrengtas slėptuves.

Net pasididžiavimo jausmas apimdavo matant, kaip organizuotai ir tvarkingai viskas vyko. Daugeliu atvejų atskrisdavo vos pusė tuzino orlaivių, o kartais – tik vienas. Dažnai jie iš viso nepasirodydavo. Nereikšmingas antskrydis galėdavo daugiau kaip valandai nutraukti visą Londono vykdomųjų įstaigų ir administracijos aparato veiklą.

Todėl pasiūliau įvesti perspėjamąjį sirenos signalą „Parengtis“, kitokią nei signalas „Oro pavojus“, kuris turėjo būti įjungtas tik tada, kai stebėtojai ant stogų, kitaip vadinami „džimiais varnais“, pranešdavo apie gresiantį pavojų, tai yra, kai priešas jau buvo virš Londono arba labai arti jo. Tai puikiai pavyko. Tomis neramiomis dienomis Parlamentui taip pat reikėjo išmintingo vadovavimo. Jo nariai manė, kad jų pareiga – rodyti drąsos pavyzdį. (...)

Rugsėjo viduryje prieš mus buvo panaudotas naujas pavojingas puolimo metodas. Daugelyje vietovių priešas gausiai primėtė uždelsto veikimo bombų ir taip mums sukėlė daug sunkumų.

Daugybę kartų teko užblokuoti ilgus geležinkelio ruožus, svarbius geležinkelio mazgus, pagrindines magistrales, aerodromus ir prieigas prie gyvybiškai svarbių gamyklų, tai trikdė jų veiklą. Šias bombas reikėjo surasti ir susprogdinti arba kitaip nukenksminti. Tai buvo nepaprastai pavojingas uždavinys, ypač pačioje pradžioje, kol skaudi patirtis išmokė su jomis susidoroti.

Jau rašiau apie dramatiškus įvykius nukenksminant magnetines minas, bet šie pasiaukojimo atvejai vėl tapo tokia pačia įprasta ir didvyriška kasdienybe. Visada domėjausi uždelsto veikimo sprogmenimis, su kuriais pirmąsyk susidūriau 1918 m., kai vokiečiai plačiai naudojo juos trukdydami mūsų planams panaudoti geležinkelio transportą puolant Vokietiją. (...)

Nors antskrydžiai prieš Londoną buvo ne tokie smarkūs, jo gyventojai kur kas blogiau apsaugoti. Išskyrus metropoliteną, nebuvo jokių tikrai saugių vietų pasislėpti. Tik nedaugelis rūsių ir pusrūsių galėjo atlaikyti tiesioginį bombos smūgį. Faktiškai absoliuti Londono gyventojų dauguma su britams būdingu šaltakraujiškumu rizikuodavo gyvybėmis priešo bombarduojami ir po sunkios darbo dienos nakvodavo savo namuose arba savosiose Andersono slėptuvėse.

Vidutiniškai mažiau kaip vienas žmogus iš tūkstančio gyventojų turėjo kokią rimtesnę priedangą, o ne paprasčiausią apsaugą nuo sprogimo bangos ir skeveldrų.

Tačiau dvasinė būklė nesusilpnėjo, nekilo ir ligų epidemijų. Žinoma, jeigu 1940 m. ant Londono būtų kritusios 1943 m. pavyzdžio bombos, jos galbūt mums būtų sudariusios nepakenčiamas gyvenimo sąlygas. Tačiau viskas vyksta nuosekliai, viskam yra savos priežastys, tad niekas neturi teisės sakyti, kad Londonas, kuris, be jokios abejonės, išliko nenugalėtas, nebuvęs jau toks neįveikiamas. (...)

Priešo naudojamos taktikos pokytis, įvykęs gana greitai po ministrų pakeitimo, paveikė mūsų įprastą elgseną. Iki šiol priešas bombarduodavo beveik vien fugasinėmis bombomis, tačiau spalio 15 d., užėjus pilnačiai ir prasidėjus smarkiausiam šį mėnesį puolimui, vokiečių bombonešiai numetė papildomai 70 tūkst. padegamųjų bombų.

Anksčiau ragindavome londoniečius slėptis priedangose ir dėjome visas pastangas apsaugai pagerinti. Dabar šūkį „Į rūsius!“ reikėjo pakeisti šūkiu „Ant stogų!“ Įdiegti šį šūkį teko naujajam vidaus reikalų ministrui. Buvo skubiai sukurta milžiniška budėtojų ir ugniagesių organizacinė sistema, apėmusi visą Londoną (jau neminint priemonių, kurių imtasi provincijos miestuose). Iš pradžių budėjo vien savanoriai, bet jų poreikis augo taip greitai, o nuomonė, kad budėti ant stogų – visų vyrų pareiga, paplito taip plačiai, jog budėjimas netrukus tapo privalomas.

Ši tarnybos forma visiems kėlė kovinę dvasią. Moterys reikalavo leisti ir joms dalyvauti. Buvo organizuota plati mokymo sistema, skirta ugniagesiams budėtojams mokyti, kaip susidoroti su įvairių tipų padegamosiomis bombomis, naudojamomis prieš mus. Daugelis puikiai išmoko to darbo, ir tūkstančiai gaisro židinių buvo nuslopinti dar prieš įsiliepsnojant. Naktinis budėjimas ant stogų per antskrydžius be jokių apsaugos priemonių, išskyrus metalinius šalmus, tapo įprastu dalyku.

Po kurio laiko Morrisonas nusprendė sujungti 1400 vietinių priešgaisrinių brigadų į vieną nacionalinę priešgaisrinę tarnybą ir papildyti ją gausiomis ugniagesių komandomis, sudarytomis iš apmokytų civilių gyventojų, budinčių laisvu nuo darbo laiku. Ugniagesiai, kaip ir budėtojai ant stogų, iš pradžių buvo pasitelkiami savanoriškumo principu, bet paskui juos abipusiu susitarimu irgi imta mobilizuoti privalomai tarnybai.

Nacionalinės priešgaisrinės tarnybos įkūrimas užtikrino mums didesnį veiklos operatyvumą, vienodus ugniagesių parengimo bei aprūpinimo įranga standartus, ugniagesiams buvo suteikiami oficialūs tarnybiniai laipsniai.

Kiti civilinės gynybos padaliniai suformavo regionų komandas, pasirengusias pagal pirmą pavojaus signalą išvykti į bet kurią nurodytą vietą. Prieškarinė Priešlėktuvinės gynybos tarnyba pervadinta į Civilinės gynybos tarnybą. Dauguma jos narių gavo geras uniformas ir pasijuto priklausą ketvirtajai Karalystės ginkluotųjų pajėgų rūšiai.

Džiaugiausi, kad pagrindinis priešo smūgis teko Londonui, o ne kuriam nors kitam mūsų miestui. Londonas buvo it koks milžiniškas priešistorinių laikų gyvūnas, gebantis iškęsti baisius sužalojimus, paplūdęs krauju, srūvančiu iš daugybės žaizdų, bet vis vien gyvybingas ir pasirengęs šuoliui.

Dviaukščių namų rajonuose, kur daugiausia gyveno darbininkai, buvo gausu Andersono slėptuvių, jas stengtasi kuo geriau įrengti ir apsaugoti nuo apsėmimo užėjus darganotam orui. Vėliau buvo sukurtas Morrisono slėptuvės variantas, tai buvo ne kas kita, o sunkus virtuvinis plieno stalas su šoninėmis sienelėmis iš kietos vielos tinklo, galintis atlaikyti nedidelio namo griuvėsių svorį ir šitaip užtikrinti tam tikrą saugumą.

Jis daugeliui išgelbėjo gyvybę. Vienu žodžiu, „Londonas atsilaikė“. Atlaikė visas jį užgriuvusias negandas ir būtų galėjęs atlaikyti dar daugiau“.

* * *

Antrame tome – apie Afrikos korpusą ir britų ištvermę namuose

Antrajame W. Churchillio knygų serijos tome „Vieni“ toliau pasakojama apie Europoje vis labiau įsiliepsnojantį karą. Didžiosios Britanijos sąjungininkė Prancūzija nesėkmingai bandė priešintis galingam iš šiaurės per Belgijos teritoriją smogusiam vokiečių kumščiui.

Prancūzijos pajėgos traukėsi, užleido miestą po miesto, štabe įsivyravo slogios nuotaikos. Vokiečiams pristabdžius puolimą, Diunkerke užspeistam ekspediciniam britų kariuomenės korpusui ir kai kuriems prancūzų kariuomenės daliniams vargais negalais pavyko evakuotis į Didžiąją Britaniją.

1940 m. birželio 14 d. vokiečiai įžengė į Paryžių, kur netrukus triumfuodamas apsilankė ir pats A. Hitleris. W. Churchillis rašo: „Nacių Vokietijai atėjo didingos dienos. Hitleris šoko džiugų pergalės šokį, privertęs prancūzus patirti pažeminimą ir Kompjene pasirašyti paliaubų sutartį.“

Kapituliavus Prancūzijai, Britų imperija liko vienui viena kovoti prieš galingą priešą. Šalis ėmė rengtis galimai vokiečių invazijai per Lamanšą, statė pakrantės įtvirtinimus, pašaukė į karo tarnybą daugybę civilių, šalies ekonomika ėmė veikti ypatingu karo meto režimu.

Nors, kaip parodė laikas, vokiečių įsiveržimo į Britanijos salą planams nebuvo lemta išsipildyti, padangėje ir jūrose užvirė aršios kovos. Londonas nuolat patirdavo vokiečių bombonešių antskrydžius, ištisi miesto kvartalai buvo sulyginti su žeme, bet atkaklaus ir užsispyrusio premjero W. Churchillio vedami, visas karo negandas kenčiantys britai nė nemanė pasiduoti.

Be nacistinės A. Hitlerio vadovaujamos Vokietijos, ne mažiau agresyvią politiką vykdė ir B. Mussolinio Italija. Fašistinė Roma siekė plėsti savo įtaką Pietų Europoje ir Šiaurės Afrikoje. 1940 m. rugsėjį italai įsiveržė į britų valdomą Egiptą, o netrukus ir į Graikiją.

Kai Afrikos dykumose šauniai kovęsi britai kur kas gausesnes italų pajėgas privertė trauktis, šiems į pagalbą atskubėjo legendiniu tapęs E. Rommelio vadovaujamas Afrikos korpusas. Kitas kovos veiksmų židinys įsižiebė Graikijai priklausančioje Kretos saloje. Čia vokiečių parašiutininkams pavyko išstumti salą kontroliavusius britus.

1941 m. birželio 22 d. įvykiai pakrypo daug kam netikėta linkme. Trečiasis reichas įsivėlė į karą su buvusia savo sąjungininke ir ekonomine partnere Sovietų Sąjunga.

Nors W. Churchillis buvo aršus kruvinojo komunizmo priešas nuo pat bolševikų perversmo Rusijoje laikų, jis suprato, kad bendra grėsmė Londoną neišvengiamai stumia į suartėjimą su Maskva.

Britų žvalgyba ne kartą bandė įspėti J. Staliną apie gresiantį vokiečių puolimą, tačiau vienvaldis Kremliaus šeimininkas bet kokiems įspėjimams liko kurčias. Netrukus karo pabūklai nugriaudėjo ir Europos rytuose...

Winston S. Churchill. Antrasis pasaulinis karas. Vieni, II tomas. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, Antanas Šernius. – Vilnius: Briedis [2017]. – 400 p.: iliustr.

* * *

Leidykla „Briedis“ išleido ir trečią sero Winstono S. Churchillio atsiminimų „Antrasis pasaulinis karas“ tomą „Didžioji Sąjunga“.

1953 m. už aktyvią politinę veiklą W. Churchilliui suteiktas sero titulas, o už memuarus „Antrasis pasaulinis karas“, parašytus 1948–1953 m., – Nobelio literatūros premija.

1941 m. birželio 22 d. A. Hitleris užpuolė Sovietų Sąjungą. Su ja nacistinę Vokietiją ką tik siejo draugiški, 1939 m. Molotovo–Ribbentropo paktu užtvirtinti santykiai. Stalinas ir artimiausia jo aplinka buvo šokiruota, nors apie gresiantį vokiečių puolimą juos nekart įspėjo tiek britai, tiek sovietų agentai. Pirmaisiais karo mėnesiais Vermachtas pergalingai triuškino pakrikusius ir išblaškytus Raudonosios armijos dalinius. Vokiečiai manė, kad visiška pergalė prieš sovietus – kelių mėnesių ar net savaičių klausimas.

Europos rytuose įsiplieskęs didelis karas lėmė, kad Didžiosios Britanijos ir SSRS interesai A. Hitlerio grėsmės akivaizdoje sutapo. Po kelių W. Churchillio telegramų tarp Londono ir Maskvos užsimezgė nelengvi santykiai, kuriuos nuo pat pradžių temdė didelis J. Stalino įtarumas, liguistas nepasitikėjimas Vakarų kolegomis, reikalavimai bet kokia kaina atidaryti antrąjį frontą (tam Britanija neturėjo nei ekonominių, nei karinių resursų), tiekti vis daugiau ginkluotės.

1941 m. gruodžio 7 d. Trečiojo reicho sąjungininkės Japonijos aviacija atakavo JAV priklausantį Perl Harborą. Iki tol amerikiečiai kovos veiksmuose nedalyvavo, nors simpatizavo nacių Vokietijos agresijos aukoms. Tą pačią dieną JAV paskelbė Japonijai karą, o po kelių dienų amerikiečiams karą paskelbė nacių Vokietija. Būtent tada JAV prisijungė prie Didžiosios Britanijos ir SSRS. Taip užgimė Didžioji Sąjunga.

1941–1943 m. laikotarpis sąjungininkams buvo labai sudėtingas. Nors vokiečiai buvo sustabdyti prie Maskvos, karo veiksmai Šiaurės Afrikoje, Azijoje ir Ramiajame vandenyne klostėsi labai permainingai. 1942 m. rudenį W. Churchillis pirmą kartą lankėsi Maskvoje, asmeniškai susipažino su Stalinu ir Molotovu, taip pat dalyvavo pasitarimuose Kaire ir Kasablankoje. Knyga „Didžioji Sąjunga“ baigiama sovietų pergale Stalingrade, britų ir amerikiečių sėkme Tunise, planais išsilaipinti Italijoje.

Winston S. Churchill. Antrasis pasaulinis karas. Didžioji Sąjunga, III tomas. Iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 360 p.: iliustr.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()