Vesterno herojus įžengia į taverną ir mikliu judesiu perbraukia degtuku sau per veidą. Šis kaip mat įsižiebia ir prisimerkęs, gąsdinančiai piktas herojus prisidega rankomis suktą cigaretę. Tačiau jei jūs dabar pasiimtumėte degtuką, galėtumėte jį į savo veidą trinti ilgai ir nuobodžiai, bet jis vis tiek neužsidegtų. Kodėl? Ar mes ne tokie vyriški ar degtukai kažkokie keisti?

Iš tiesų tai kalti degtukai. Šis neįtikėtinai svarbus išradimas išgyveno kelis virsmus per savo istoriją. Iš pradžių buvo bandyta gaminti cheminius degtukus, kurie užsidegdavo vos palietę sieros rūgštį. Jie buvo pakankamai pavojingi, todėl neprigijo. 1826 metais buvo išrasti degtukai, kurie užsidega nuo trinties - tokius naudojame iki šiol. Pirmieji tokio tipo degtukai užsidegdavo juos perbraukus bet kokiu grubiu paviršiumi. Maždaug tuo metu ir vyksta vesternuose matomi įvykiai.

Šiuose degtukuose buvo baltojo fosforo, kuris labai lengvai užsidega net nestipriai kilstelėjus temperatūrą. Taigi, perbraukus tokio degtuko galvutę per kokį nors kietą, grubų paviršių, jo temperatūra pakildavo ir prasidėdavo reakcija. Jos rezultatas - degantis degtukas. Filmuose šis motyvas naudojamas pabrėžti herojaus vyriškumui - esą jo oda yra tokia kieta, kad į ją galima įžiebti degtuką. Realiai tai buvo įmanoma, tačiau dažniau šie degtukai buvo uždegami perbraukus sienas, kelnes ar, norint papildomų kietumo taškų, į ginklo rankeną. Visgi, baltojo fosforo degtukai turėjo labai rimtų trūkumų.

Kaip rūkalus prisidega vesternų herojai?

Vienoje dėžutėje buvo pakankamai fosforo žmogui nužudyti, o gamyklų darbuotojai kentėjo nuo žandikaulių atrofijos ir kitų sveikatos sutrikimų. Todėl laikui bėgant baltojo fosforo buvo atsisakyta. Vietoj jo imtas naudoti raudonasis fosforas, kursi buvo brangesnis, tačiau bent jau negaravo. Raudonojo fosforo degtukai taip pat galėjo būti uždegti patrynus juos į bet kokį kietą paviršių. Visgi, su laiku atėjo supratimas, kad tai nėra pati saugiausia medžiaga degtukams.

1844 metais švedas Gustafas Erikas Paschas sukūrė naujos kartos degtukus. Raudonąjį fosforą jis nuo degtukų galvučių perkėlė ant dėžutės šono. Tai reiškė, kad degtukai užsidegdavo tik patrynus į šį paviršių. Netrukus po to pasirodė įvairūs baltojo fosforo draudimai, iš esmės pakeitę degtukų pramonę. Raudonasis fosforas išliko, tačiau žmonės po truputį perėjo prie saugesnių Pascho degtukų.

Saugiuosius degtukus naudojame iki šiol. Dabar ant jų dėžutės šono yra juostelės su raudonuoju fosforu (50 %), stiklo pudra ar kita abrazyvia medžiaga (25 %), anglimi (16 %) ir kokia nors jungiamąja medžiaga. Degtuko galvutę sudaro kalio chloratas (45-55 %), rišamosios medžiagos ir dažai.

Į bet ką įsižiebiantys degtukai vis dar yra gaminami. Jie kartais naudojami JAV, yra ypač populiarūs besivystančiose šalyse, kur kartais vis dar naudojamas ir pavojingas baltasis fosforas. Tačiau jų gamybos mastai vis smunka, nes tokius degtukus draudžiama pasiimti į lėktuvą, jų gamyba vis dar yra pakankamai pavojinga, o ir saugumo požiūriu jie nėra tokie geri.

Beje, net ir šiuolaikinius degtukus įmanoma įžiebti staigiu judesiu perbraukus per kokį nors kietą paviršių (pavyzdžiui, stiklą), tačiau taip tikriausiai pasiseks uždegti tik vieną degtuką iš dešimties - kiti tiesiog subyrės. Saugiuosius degtukus galima pasiimti į lėktuvą (bent jau daugelyje oro linijų), tačiau jie vis tiek laikomi pavojingomis medžiagomis ir apie juos gali tekti pranešti saugumo darbuotojams.

Komentarai ()