Bristolio universiteto akademikas perprato Voiničiaus kodą ir išsprendė šimto metų senumo viduramžių teksto paslaptį (Atnaujinta) (8)
Bristolio universiteto akademikui pavyko tai, kas nepavyko nesuskaičiuojamiems kriptografams, lingvistams ir programuotojams — iškoduoti „paslaptingiausią pasaulyje tekstą“, Voiničiaus rankraštį.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nors rankraščio tikslo ir prasmės mokslininkams nepavyko įminti ilgiau nei šimtmetį, Dr. Gerardas Cheshire'as garsiojo dokumento kalbą ir rašto sistemą nustatė per dvi savaites.
Žurnale Romance Studies publikuotame recenzuotame straipsnyje The Language and Writing System of MS408 (Voynich) Explained, Cheshire'as aprašo, kaip jam pavyko perprasti rankraštį ir tuo pačiu, atrasti vienintelį žinomą protoromaninės kalbos pavyzdį.
„Nagrinėdamas kodą, patyriau daug „eureka“ momentų, kuriuos sekė netikėjimas ir jaudulys, suvokus pasiekimo mastą tiek svarbos lingvistikai, tiek ir rankraščio kilmės ir turinio prasme.“
„Tai, ką jis atskleidė, yra nuostabiau už visus jį supančiu mitus ir fantazijas. Pavyzdžiui, rankraštį surinko dominikonų vienuolės, kaip pagalbinę knygą, skirtą Maria of Castile, Aragono karalienei, kuri yra Catherine'os iš Aragono senelės sesuo.
„Taip pat nebus perdėta sakyti, kad šis darbas yra vienas iš svarbiausių romanų ligvistikos pasiekimų. Rankraštis parašytas protoromanine kalba — iš kurios kilo dabartinės romanų kalbos – portugalų, ispanų, prancūzų, italų, rumunų, katalonų ir galų. Ši kalba buvo paplitusi Viduržemio jūros regione viduramžiais, bet ji buvo retai naudojama oficialiuose ar svarbiuose dokumentuose, nes karaliai, bažnyčia ir valdžia naudojo lotynų kalbą. Dėl to protoromaninė kalba buvo dingusi iš visų įrašų – iki šiol.“
Cheshireas lingvistinais terminais paaiškina, kuo šis rankraštis toks neįprastas:
„Jame naudojama išnykusi kalba. Jos raidyną sudaro nepažįstamų ir geriau žinomų simbolių kombinacija. Jame nėra specialių skyrybos ženklų, nors kai kurios raidės turi simbolinius variantus, nurodančius skyrybą ar kirčius. Visos raidės – mažosios ir nėra dvigubų priebalsių. Joje yra dvibalsių, tribalsių, keturbalsių ir netgi penkiabalsių, naudojamų fonetinių komponentų sutrumpinimui. Be to, jame yra kai kurių lotyniškų žodžių ir sutrumpinimų.“
Kitas žingsnis – panaudoti šias žinias viso rankraščio vertimui ir sudaryti leksikoną, kas, kaip pripažįsta Cheshire'as, užtruks ir kainuos, nes rankraštyje – daugiau nei 200 lapų.
„Kalba ir rašymo sistema paaiškinta, rankraščio puslapiai pateikt mokslininkams tirti ir pirmą kartą atrasti jo tikrąjį lingvistinį ir informacinį turinį“.
Papildymas
Tačiau ne visi lingvistai ir viduramžių tyrinėtojai tiki G. Cheshire'u. Vos pasirodė naujienos apie iššifruotą Voiničiaus rankraštį, tuoj atsirado nemažai skeptikų, teigiančių, kad G. Cheshire'as savo atradimu giriasi be reikalo ar bent jau per anksti.
Amerikos viduramžių akademijos vadovė Lisa Fagin Davis leidiniui „Ars Technica“ teigė: „Kaip ir daugumos galimų Voiničiaus rankraščio vertėjų, G. Cheshire'o pasiūlymo logika yra „pritempta“: jis siūlo teoriją apie tai, ką gali reikšti tam tikra glifų serija, dažniausiai dėl žodžio artumo vaizdui, kurį jis gali interpretuoti. Be to, pagrindinis argumentas, kad yra toks dalykas, kaip viena protoromaninė kalba, yra visiškai nepagrįstas ir prieštarauja paleolingvistikai“.
Anksčiau atlikti tyrimai parodė, kad knyga parašyta 1404-1428 m. Šiaurės Italijoje.