Mano kartos vaikai su malonumu ieškodavome nurodyto skaičiaus skirtumų dviejuose iš pirmo žvilgsnio vienoduose piešiniuose. Žaidimas ar užsiėmimas „Atrask skirtumus“ populiarus ir šiandien. Jo metu ugdomas vienas pamatinių mūsų gebėjimų – pastebėti ir/ar stengtis atskirti.

 Šis gebėjimas ir jo lavinimas užkoduotas mumyse ilgos evoliucijos eigoje. Pastebime ką nors tik tuomet, kai ko nors ieškome, o ieškome – kai dėmesį atkreipia pažeista pusiausvyra – skirtumas tarp realaus dirgiklio ir to, kurio tikėjomės. Negalime apimti visko, ką matome kambaryje, tačiau pastebime, jei kas nors jame pasikeitė. Kad mūsų sąmonė fiksuoja santykius, o ne atskirus elementus, įrodė vokiečių psichologas Volfgangas Kėleris (vok.Wolfgang Köhler, 1887 – 1967).  Jo atlikto eksperimento metu, naudojant du pilko popieriaus lapus – šviesų ir tamsų – viščiukai buvo  pripratinti laukti maisto ant šviesesniojo.

Pakeitus tamsų lapą šviesesniu už likusį, viščiukai ieškojo lesalo ne ten, kur visuomet jį rasdavo, o ant naujojo, kur maistas turėtų atsidurti sprendžiant pagal santykį, t.y. ant šviesesniojo lapo¹. Būtent šviesos įspūdis pagrįstas vien tik skirtumais, o ne objektyviu spalvų šviesumu, kaip galėtų atrodyti. Jei tik pastebime staigų tono pašviesėjimą, suprantame jį kaip šviesą². Viena iš specifinių paveikslų atkūrimo proceso pusių yra ta, kad restauruojant juos būtina atkurti ne atskirų pigmentų spalvas, o išsaugoti tonų santykius. Tai diktuoja viščiukų suvokimo psichologija. Jų smegenys, kaip ir mūsų, pritaikytos ne atskiriems dirgikliams, o jų skirtumams, tiksliau – santykiams pastebėti. Tai galioja vaizdo, garso, skonio ir kitiems pojūčiams.

Pojūčiai, kaip žinia, yra subjektyvūs, todėl vien jais pasikliauti negalima. Užvalgius citrinos, net ir juoda duona taps saldi, o po saldainio prieš tai buvusi saldi braškė primins rūgštynę. Dešinę ranką palaikius karštame vandenyje, kairę – šaltame ir abi po to panardinus į drungną vandenį, dešine jausime šaltą, kaire – šiltą vandenį. Taip pat – rūsyje vasarą vėsu, o žiemą šilta, nors temperatūra bet kuriuo metų laiku beveik vienoda.

Jei mūsų suvokiama tam tikra vaizdo, garso, skonio ar kita tapatybė nebūtų paremta nuolatiniu santykiu su aplinka, ji susilietų su ja ir dingtų. Eruditas esi tol, kol išsiskiri iš aplinkos, originalas – kol nesi minioje. Paslėpus ribą tarp šviesos ir tamsos, šviesa dingsta. Lucem demonstrat umbra – šviesą parodo šešėlis – byloja užrašas ant senovinio Saulės laikrodžio. Jei nebūtų blogio, ar galėtume patirti gėrį? Taiką pradedame vertinti tik prasidėjus karui. Jei paslėpsim ribą tarp tiesos ir melo, dings tiesa: girdėdami daug melo, tiesos nebeatpažinsim. Be brandžios poezijos, prozos, muzikos, skulptūros, tapybos paskęsim banalybėje, be tikro mokslo – pseudomokslinėse manipuliacijose, be platesnės žiūros – užuot radę tvaresnį kelią, lopysim klaidinga kryptimi vedančios modernios magistralės duobes.

Kaip beįmantrintume, kaip bemodernintume šeimos apibrėžimą, be lyčių skirtumo savęs nepratęsime. Santykiai tarp žmonių nenuobodūs dėl jų skirtumų. Norai, troškimai, geismai atsiranda dėl esamų ar įsivaizduojamų turtinės padėties, intelekto, išvaizdos, konfliktai ir net karai – dėl požiūrių, odos spalvos, kultūrinių, religinių, socialinių ir kitų skirtumų. Patirtis ir intuicija padeda atskirti tikrą šypseną nuo dirbtinės, nuoširdumą, draugystę, pagarbą nuo jų surogatų. Politiniai ir kitokie rinkimai – akivaizdus žaidimo „Atrask skirtumus“ pavyzdys. Čia reikalingas visas rinkėjo sugebėjimų, patirties ir intuicijos arsenalas, bet kartais ir jo nepakanka, norint pasirinkti „geriausią“. Renkamės kaip tie viščiukai – pagal pilkumos santykį. Aplink – beveik vien pilki atspalviai ...

Artikuliuoti – tai, visų pirma, kurti skirtumus. Dailėje – spalvų, formų, muzikoje, kalboje – melodijos ir kalbos garsų. Klausant gerai artikuliuojančio oratoriaus ar dainininko nereikia pernelyg įtempti klausos, kad suprastum žodžius, artikuliuojantis architektas geba dalyti plokštumą ir erdvę,  planuoti – tai aiškiai atskirti veiklos ir procesų dalis. Bet kokio lygio gero vadovo būtina kompetencijos dalis – vadybinė artikuliacija. 

Jei yra skirtumai, tai egzistuoja ir ribos tarp to, kas skiriasi, o iš ribų randasi grožis. Tobulai artikuliuoja Gamta.

Skirtumai fizikoje dažniausiai susiję su energija. Skirtingai deformuotos vienodo standumo spyruoklės, į skirtingą aukštį pakelti vienodos masės kūnai įgauna skirtingą potencinę energiją. Aukščių skirtumą mechanikoje atitinka potencialų skirtumas – įtampa – elektros grandinėje. Jis būtinas, kad uždara grandine tekėtų elektros srovė, kaip gravitaciniame lauke būtinas aukščių skirtumas, kad kristų akmuo mažesnio potencialo link, nuo kalno riedėtų kamuolys, tekėtų upė. Vėjas – judanti oro masė – susidaro dėl slėgių skirtumo atmosferoje.  Pastarasis susidaro dėl skirtingų Žemės paviršiaus dalių temperatūrų skirtumų, o šie – dėl skirtingų paviršių, kuriuos nevienodai įkaitina Saulė. Slėgių skirtumo dėka iš prakiurusios automobilio kameros veržiasi oras tol, kol aplinkos ir kameroje esančio oro slėgiai susilygina. Analogiškas pavyzdys termodinamikoje – temperatūrų skirtumas. Dėka jo šiluma savaime teka iš šiltesnio kūno į šaltą, kol temperatūros  tampa vienodos. Joks variklis neveiktų, jei nebūtų skirtumų.

Joks variklis neveiktų, jei nebūtų skirtumų: temperatūros, koncentracijos, krūvio didumo, potencialų, slėgio ir kt. Sudarykime uždarą grandinę iš geležinio ir varinio laidininkų be elektros srovės šaltinio. Vieną iš geležies ir vario kontaktų palietus ranka, grandine pradės tekėti elektros srovė todėl, kad atsiras dviejų skirtingų medžiagų laidininkų kontaktų temperatūrų skirtumas. Kuo jis didesnis, tuo stipresnė srovė. Jei abiejų geležies ir vario kontaktų temperatūra susivienodins, kontaktiniai potencialų skirtumai, susidarantys dėl skirtingos laisvųjų elektronų koncentracijos skirtinguose metaluose, taps vienodi ir srovė netekės. Norint išlaikyti temperatūrų skirtumą, reikia energijos. Panašiai kaip varžybose – norint pasiekt ar išlaikyt palankų sau skirtumą rezultate, būtina pasistengti. Pastangos – tai energijos sąnaudos.

Krizinė masė – atomo branduolio fizikos terminas, nusakantis branduolinio kuro masės ribą, kurią pasiekus, prasideda nevaldoma sunkiųjų elementų (urano ar kt.) branduolių dalijimosi reakcija – akimirksniu atsipalaiduoja milžiniškas energijos kiekis – sprogsta atominė bomba. Kai tarp draugų, šeimos narių, bendradarbių, mokytojo/dėstytojo ir mokinio/studento susidaro „aukšta įtampa“, „aukščių“ skirtumas ar prisikaupia „garo“ ir tai viršija „krizinę masę“, santykių bomba sprogsta. Kad taip neįvyktų būtinas laidininkas „garui“ nuleisti. Tam tikslui puikiai tinka psichologų ar tiesiog išmintingų žmonių siūloma universali priemonė – nuoširdus pokalbis, po kurio turėtų sekti abipusės nuolaidos. Esam sukurti bendrauti! Bendravimas – puiki konfliktų sprendimo technologija.

Gyvybė gali būti apibūdinama kaip gebėjimas palaikyti entropijos skirtumą tarp gyvo organizmo ir aplinkos. Gyvas organizmas palaiko tvarką savyje, keldamas netvarką aplinkui – tvarkydami  namus, šiukšles pilame už aplinkos, kurioje gyvename, ribų. Neįmanoma entropijos mažinti, jos nedidinant kitur. Kol iš išorės gauname energijos ir visos mūsų organizmo sistemos veikia, tol entropijos skirtumas palaikomas ir mes gyvuojame. Tam reikia energijos. Gyviems organizmams, ypač tai akivaizdu augalams, neigiamos entropijos – tvarkos – šaltinis yra Saulė.

Stebint objektą iš dviejų skirtingų vietų, kinta jo regimoji padėtis erdvėje. Kampas tarp regėjimo krypčių vadinamas paralakso kampu arba tiesiog paralaksu. Šis terminas kilęs iš graikiško žodžio reiškiančio pasikeitimą, permainą, skirtumą.  Žemei sukantis aplink Saulę galime stebėti žvaigždes iš priešingų Žemės orbitos vietų ir, žinant atstumą tarp jų bei paralaksą, galima nustatyti atstumą iki kosminių kūnų. Toks atstumų nustatymo būdas vadinamas paralakso arba skirtingų stebėjimo padėčių metodu. Šis metodas padeda suprasti, kodėl žmogui reikalingos dvi akys: stebint objektą mūsų sistemos įvertina abiejų akių obuolių pasisukimo kampą atitinkantį paralaksą ir akimirksniu suvokiame nuotolį. Panašiai veikia ir dvi ausys, kurių dėka suvokiame iš kur sklinda garsas.      

Šviesą ryškiausiai pajuntame pabuvę tamsoje, džiaugsmą, smagumą – liūdesyje, garsą – tyloje, pilnatvę – vienatvėje. Pojūčius aštrina kontrastai, o pamatinės būsenos yra tamsa, tyla, vienuma ir, jokiu būdu, ne kažko perteklius. Gal tai mums padėtų suprasti, kad dirbtiniai žiburiai, blizgesys ir bet koks kitas juslinis triukšmas ar smogas didžia dalimi tik akina mus ir užstoja tai, kas natūralu ir tikra. Rytų išmintis byloja – tamsiausia po žibintu.

Arturas Gavėnas

Kauno technikos kolegija

¹ E. H. Gombrich. Dailė ir iliuzija, 2000, Vilnius, psl. 46.

² Ten pat, psl. 49.

Komentarai (1)