Prieš metus apnuodytas A. Navalnas parašė straipsnį, kuriame išdėsto savo požiūrį į korupciją.

Laikraščiuose The Guardian, Frankfurter Allgemeine Zeitung ir Le Monde išspausdintas A. Navalno straipsnis, skirtas bandymo jį nunuodyti metinėms.

Lygiai prieš metus aš nenumiriau apnuodytas cheminiu ginklu, ir, veikiausiai, korupcija mano išgelbėjime suvaidino nemenką vaidmenį. Supūdžiusi valstybės sistemą, ji supūdė ir specialiąsias tarnybas. Kuomet vadovybė užsiima verslo „stogu“ ir reketu, neišvengiamai nukenčia ir slaptų operacijų kokybė.

FSB darbuotojų grupė nervus veikiančią medžiagą užtepė ant mano apatinių taip neteisingai, kaip kad neteisingai, pažeisdama visas instrukcijas, sekė mane pusketvirtų metų, taip sudarydama galimybę civiliams aktyvistams ją visiškai demaskuoti.

Užtat paprastesnes užduotis ant korupcijos pastatytas režimas atlieka puikiai. Teismų sistema — o ją, savo liaudį siekiantys apiplėšti autokratai imasi kontroliuoti pirmiausia, — idealiai dirba quid pro quo formatu.

Būtent todėl, grįžęs Rusijon po gydymo, tiesiai iš lėktuvo patekau į kalėjimą. Malonumas menkas, tačiau bent pakanka laiko skaityti pasaulio lyderių memuarus.

Pasaulio lyderiai siaubingai įdomiai aprašo, kaip sprendė pagrindines žmonijos problemas: karų, skurdo, migracijos, klimato kaitos, masinio naikinimo ginklų. Tai vadinamos „didžiosios darbotvarkės“ klausimai. O štai kovą su korupcija pasaulio lyderiai kaip savo veiklos palikimą pasaulio lyderiai mini nelabai dažnai. Nieko keisto, tai — „antraeilės darbotvarkės“ klausimas.

Užtat — įstabu — korupcija beveik visada minima ten, kur pasaulio lyderiai aprašo nesėkmes. Savo ir (dažniau) savo pirmtakų.

„Sugaišome metų metus, išleidome šimtus milijardų dolerių ir praradome tūkstančius gyvybių Irake/Afganistane/you name it, tačiau korumpuotos al-Maliki/Karzai/Keïta/you name it vyriausybės savo vogimu nugręžė nuo savęs liaudį, atverdami kelią sąžiningo teisingumo lozungais ir RPG* apsiginklavusių radikalų pergalei.

Taip kyla akivaizdus klausimas: jei jau korupcija kliudo mums spręsti „didžiosios darbotvarkės“ problemas, tai gal atėjo laikas ją pačią užrašyti šios darbotvarkės viršuje?

Šiaip suprantama, kodėl to lig šiol nenutiko. Korupcijos klausimą svarstyti pasaulio vadovų susitikimuose – labai nepatogu. Aptariate, pavyzdžiui, su Putinu, Siriją ir kibernetines atakas. Visi patenkinti, visiems įdomu. Spaudos konferencijoje kiekvienas turi ką pasakyti. O štai dabar įsivaizduokite susitikimą su Putinu korupcijos klausimais. Pats jos faktas — persijungimas į asmeniškumus. Nuo pradžios iki galo viskas — nekomfortiška situacija. Turtingiausiam pasaulio žmogui, apiplėšusiam savo šalį, siūloma aptarti, kaip kovoti su juo pačiu. Labai nepatogu ir nejauku.

O dabar įsijunkite naujienas: būtent tai, kad Vakarai „nepastebėjo“ totalios Karzajaus ir Ašrafo Gani vyriausybių korupcijos, nepageidavo kalbėti šia jiems asmeniškai nemalonia tema, tapo svarbiausiu gyventojų visiškai palaikomų talibų pergalės faktoriumi. Nenorėjome aptarinėti vogimo iš biudžeto — aptarinėsime užmėtymą akmenimis ir galvų kapojimus.

Žlugus SSRS ir baigusis globaliai ideologinei priešpriešai, būtent korupcija klasikiniu savo pavidalu — tarnybinės padėties panaudojimu asmeninei naudai — tapo universaliu neideologiniu klestėjimo autoritarinio internacionalo pasaulyje pagrindu. Nuo Rusijos iki Eritrėjos, nuo Mianmo iki Venesuelos. Ir korupcija jau seniai nebe šių šalių vidaus reikalas. Ji beveik visuomet tampa viena iš svarbiausių globalių iššūkių, kylančių ir Vakarams, priežasčių. Naujas tikras karas Europoje su naudojama aviacija ir artilerija? Tai Putinas keršija Ukrainai už antikorupcinę revoliuciją, iš sosto nuvertusią jo statytinį Janukovičių. Bet kokio plauko religinių ekstremistų propaganda paveikesnė, kuomet jų priešininkai po savo skurstančias šalis važinėjasi Rolls-Royce'ais. Migracijos krizes sukelia skurdas, o jį praktiškai visada — korupcija.

„Gerai, kad klimato kaita su korupcija nesusijusi“, — ironiškai pasakysite. Raginu ištarti tai priešais milijonus hektarų Sibiro miškų, kasmet sudegančių dėl barbariškų plynų kirtimų, pažeidžiančių priešgaisrines miškonaudos taisykles. Nesinori būti teisiu, tačiau baiminuosi, kad kitas didelis teroristinis aktas bus ne dar viena religinių fanatikų bomba, o, tarkime, cheminis ginklas stambaus miesto vandentiekyje ar pragaištinga ataka prieš visos šalies IT struktūrą, ir tokio teroristinio akto užsakovu bus tas ar kitas auksinio dvaro šeimininkas. Ir tai padaryta bus, siekiant nukreipti dėmesį nuo tų dvarų, perkelti jį globalioms saugumo problemoms.

Tad, ne mums turėtų būti nepatogu autoritariniams korupcionieriams užduoti griežtus ir asmeninius klausimus, o atvirkščia — jie privalo žinoti, kad jų šešėliniai darbai visada bus svarbiausia aptariama tema pasaulio vadovų susitikimuose. Tai taps svarbiausiu daugelio problemų priežasčių pašalinimo žingsniu.

Na, o ką gi mums daryti? Juk Vašingtone ir Berlyne sėdintys žmonės negali efektyviai kovoti su su Minsko ar Karakaso valdininkų korupcija?

Tai tiesa, kaip ir tai, kad svarbia autoritarinių šalių korupcijos ypatybė yra naudojimasis Vakarų finansine infrastruktūra. Ir 90% atvejų pavogtas turtas saugomas būtent ten. Kas jau kas, bet autokratui dirbantis valdininkas tiksliai žino, kaip svarbu saugoti kapitalą nuo savo kolegų ir boso.

Viskas, ko reikia pradėti darbą, — ryžtas ir Vakarų vadovų politinė valia. Pirmame etape korupcija iš stulbinamų galimybių šaltinio turi būti paversta sunkia našta bent daliai autokratus supančio elito. Taip elitas bus suskaldytas, o už modernizavimą, progresą ir korupcijos mažinimą pasisakančių stovykla išsiplės, sustiprės ir gaus naujų argumentų nacionalinėse elito diskusijose.

Šie kelis žingsniai – visiškai realūs, lengvai išpildomi ir gali tapti labai efektyviu kovos su globalia korupcija startu.

1. Vakarai privalo išskirti ir pripažinti specialią kategoriją — „šalys, skatinančios korupciją“, taip bus galima imtis vieningų priemonių prieš šalių grupes, o ne taikyti sankcijas konkrečioms valstybėms.
2. Pagrindine sankcija ir, jei galima taip išsireikšti, korupcijos mokesčiu, tos grupės šalims privalo tapti „prievartinis skaidrumas“. Visa Vakarų kompanijų ir jų kontragentų iš korupciškai rizikingų šalių kontraktų dokumentacija privalo būti publikuojama, jeigu šie kontraktai bent menkiausiai susiję su valstybe, valdininkais ir jų giminaičiais. Esi šalies, kurioje didelė korupcijos rizika valstybinės kompanijos darbuotojas, ir nori nusipirkti vilą Prancūzijos Rivjeroje? Pirk, bet visa informacija apie sandorį bus prieinama visiems. Pageidaujate užsiimti reikalais su oficialiu Minsku ar Rusijos gubernatoriaus teta? Jokių problemų, tačiau teks publikuoti visos sandorių grandinės dokumentus, ir per „regioninį atstovą“ ar „vietinį partnerį“ sumokėto kyšio nebepaslėpsite.
3. Kova su korupcija be kovos su korupcionieriais — veidmainystė, pakertanti rinkėjų pasitikėjimą bet kokiais veiksmais šioje sferoje. Kol nebus taikomos individualios sankcijos prieš oligarchus, visų pirma, iš moralinio visų pasaulio korupcionierių lyderio – Putino – aplinkos, bet kokia antikorupcinė Vakarų retorika bus suvokiama kaip žaidimas ir tuščiažodžiavimas.
    
    

   Niekas nekelia didesnės frustracijos, nei skaitymas eilinio „sankcijų sąrašo“, pilno niekam nežinomų spec. tarnybų pulkininkų ir generolų, tačiau kruopščiai išvalytą nuo tų, kurių interesais tie pulkininkai ir veikia. Vakarai turi išsilaisvinti iš semantinių spąstų, kuomet „verslininko“ etiketė tampa indulgencija, smarkiai apsunkinančia patekimą į sankcijų sąrašą. Putino oligarchai, tiek valstybinių kompanijų vadovu, tiek ir formaliai privatūs, savo gerovę susieję su Putino grupe, — ne verslininkai, o organizuotų nusikalstamų grupuočių vadovai. Tačiau dabar, deja, Vakarų valdančioji grietinėlė elgiasi kaip kolektyvinis Pavlovo šuo. Parodai specialiųjų tarnybų pulkininką — šaukia: „Sankcijas jam!“. Parodai pulkininką išlaikantį oligarchą, šaukia: „Pakvieskite jį į Davosą!“.

4.  

   JAV, Didžioji Britanija ir Vokietija jau turi puikius instrumentus kovai su užsienio korupcija, tokius, kaip Foreign Corrupt Practices Act, Bribery Act ir kitus. Atspėkite, kiek bylų buvo iškelta pagal mūsų organizacijos*, dabar putiniškos vyriausybės pripažintos ekstremistine, pareiškimus? Teisingai, nulis. Karti tiesa, kad netgi Vakarų teisėsauga korumpuotiems užsieniečiams užtikrina palankų režimą. Tereikia šiek tiek vyriausybės politinės valios (ir visuomenės spaudimo) — ir situacija pasitaisytų.

5. Politinės korupcijos eksporto prevencijai aiškiai reikia tarptautinio organo ar komisijos. Pažvelkite, kas dedasi jau dabar. Investavęs palyginus nedaug lėšų, tas pats Putinas urmu visoje Europoje superka kraštutinius dešiniuosius ir kairiuosius judėjimus, paversdamas jų politikus savo oligarchais ir agentais. Legalizuotas papirkinėjimas per „narystę valstybinių kompanijų direktorių tarybose“ ir panašiai — klesti. Buvęs Vokietijos kancleris, Italijos premjeras, Austrijos užsienio reikalų ministras pasirodo kaip diktatoriaus kordebaletas, normalizuojantis ir pridengiantis korupcines praktikas. Bet kokie buvusius ir veikiančius Vakarų politikus su korumpuotų autoritarinių šalių kontragentais siejantys kontraktai irgi privalo būti publikuojami.

Tokie yra pirmieji žingsniai, tačiau autoritarinių šalių elite jų efektas svarus, nes joms kova dėl korupcijos mažinimo taps racionaliu pasirinkimu.

Norint pradėti veikti, nei pinigų, nei kareivių, nei pramonės ir pasaulio politikos pertvarkymo nereikia. Tik politinės valios. Deja, dažnai tai yra deficitinis resursas. Visuomenės nuomonė ir rinkėjų noras — štai ingredientai, galintys pajudinti situaciją iš mirties taško. Ir kada nors pasaulio lyderiai savo memuaruose rašys, kad daugelį „didžiosios darbotvarkės“ problemų išsprendė, tiesiog pašalinę jų radimosi priežastį. Be kariaunų, milijardų ir veltui iššvaistytų dešimtmečių.

navalny.com

* RPG – rankinis prieštankinis granatsvaidis
**FBK – kovos su korupcija fondas.

Komentarai (1)