Pasiklojate lovą, apsivelkate pižamą ir... lendate į medinę dėžę – kodėl viduramžių europiečiai miegojo lovose-dėžėse? Prie to prisidėjo ir keista to meto miegojimo poza (Foto, Video) ()
Didžiąją žmonijos istorijos dalį privatumas miego metu buvo svetima sąvoka. Daugelis neturtingų šeimų gyveno mažuose namuose, kur buvo tik vienas ar du kambariai, iš kurių didesni buvo miegamasis ir svetainė, kuriuose gyveno visi namo gyventojai, įskaitant svečius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Netgi dideliuose namuose ir rūmuose neretai tarnai miegodavo toje pačioje patalpoje kaip ir šeimininkas. Tokiomis aplinkybėmis lovos užuolaidos suteikė šiek tiek privatumo. Bet jei norėjote tikro privatumo, turėjote miegoti lovoje-dėžėje.
Daugelyje kaimo namų Škotijoje, Prancūzijoje ir kai kuriose Nyderlandų bei Jungtinės Karalystės vietose žmonės miegojo lovose-dėžėse, kurios iš esmės buvo didelės medinės spintos su lova viduje ir durimis.
Kai kurios lovos-dėžės buvo laisvai stovintys baldai; kitos buvo pastatytos į nišas ir pritvirtintos prie namo konstrukcijos. Vietoj durų kai kuriose buvo sumontuotos užuolaidos, kurias ištraukus buvo sukurta graži ir jauki pusiau privati erdvė. Kai kurios uždaros lovos buvo dviaukštės – viršutinėje lovoje paprastai miegodavo vaikai.
Be privatumo, nedidelė uždara lova-dėžė sulaikė kūno šilumą, todėl žiemą miegoti buvo šilta. Taip pat įmanoma, kad lovos suteikė tam tikrą apsaugą nuo įsibrovėlių, ypač vilkų ir kitų gyvūnų, kurie galėjo patekti į namus. Manoma, kad valstiečiai lovose-dėžėse laikė savo vaikus, kol jie dirbo laukuose.
Įdomu, kad XVI ir XVII amžiuje spintos-lovos buvo daug mažesnės – vos 1,60–1,70 m ilgio, tačiau pakankamai ilgos to meto žmonėms, kurie buvo gana maži. Be to, viduramžiais buvo įprasta miegoti pusiau vertikalioje padėtyje, nes gulėjimas buvo susijęs su mirtimi.
Remiantis „Vasarnamių, sodybų ir vilų architektūros ir baldų enciklopedija“, pirmą kartą išleista 1833 m., daugelyje lovų-dėžių buvo „lentyna, o kartais ir dvi, pritvirtintos prie lovos dugno vidinės pusės arba viršuje. Taip pat kartais yra viena ar dvi lentynos prie lovos atlošo; kad šis baldas tarnautų ne tik kaip lova, bet ir kaip drabužių spinta bei skrynia“.
Lovos-dėžės taip pat buvo naudojamos laikyti drabužius ir patalynę, o kai kurios lovos-dėžės funkcionavo kaip savotiški seifai, nes lovų durys buvo rakinamos.
Lovos-dėžės ilgainiui tapo madingu baldu, o net ir didesni namai, kuriuose buvo keli miegamieji ir nereikalaujama papildomo privatumo, pradėjo juos turėti.
Daugelis XVIII amžiaus baldininkų suprojektavo slaptas dėžes-lovas, kurios buvo užmaskuotos kaip spintos ar indaujos, arba paslėptos už knygų lentynų ir stalčių.
XIX a. lovos-dėžės prarado populiarumą, didėjant susirūpinimui dėl higienos ir pasenusio oro, tačiau daugelyje Škotijos vietų miegoti dėžėse buvo praktikuojama ir 1900 m.
