„Kaip įveikti nerimą nuostaba ir kurių galų kartkartėmis nerti negalvojant gelmėn“

Kai kada pokyčiai įkvepia, o kartais priešingai – surikdo įprastą gyvenimą ilgam. Baziniams reagavimo į permainas tipams psichologijoje priskiriamas naujovių siekis ir susijusių su jomis pavojų vengimas. Koks yra kiekvienas iš tų tipų, ar būna grynų tipų atstovų ir nuo ko priklauso, kaip priimame ir suvokiame tai, kas su mumis vyksta?

Kaip žmogus reaguoja į permainas

Žmogaus organizmas siekia homeostazės, stabilumo ir nuspėjamumo. Bet koks pokytis, netgi laukiamas ir geidžiamas (pavyzdžiui, vedybos, vaiko gimimas, įstojimas į universitetą), susijęs su būtinybe adaptuotis prie naujos situacijos, taigi, reikalauja papildomų resursų ir pastangų. Turintieji daug resursų — energijos, jėgų, žinių, — su permainomis nesunkiai susitvarko. Tačiau jeigu jėgos išsekusios, situacijos pokytis gali būti pergyvenamas gan sunkiai.

Beje, mūsų reakcija į pokyčius dažnai susijusi netgi ne su pačiais pokyčiais, o su tuo, kaip juos suvokiame. Svarbus suvokimo faktorius — pokyčiui žmogaus priskiriamas reikšmingumas. Net jeigu objektyviai tai yra globalus įvykis, pavyzdžiui, pandemija, tačiau žmogus jį ignoruoja, t.y. nelaiko to reikšmingu dalyku, tai psichologiniu požiūriu įvykio nėra.

Jeigu žmogus pokyčius pripažįsta, tai jo sąmonėje vyksta ne tik adaptavimasis prie naujos realybės, tačiau ir įmanomų pokyčių prognozavimas. Gali būti, kad žmonių rūšies sėkmę būtent ir nulėmė, kad tolimiems mūsų protėviams pavykdavo kai kuriuos įvykius numatyti. Prognozavimui reikia ypatingų mechanizmų: gali būti, kad vis dar tikėdamasis stabilumo, žmogus visgi siekia suprasti, kaip gali prisitaikyti prie to, ko ar nėra, tačiau galbūt atsiras. Ir tuomet kyla tyrėjo reakcija — naujų žinių siekis.

Kas slypi už mūsų požiūrio į permainas

Santykis su naujumu formuojasi vaikystėje. Aleksandras Podjakovas vaikų tyrinėjantį elgesį aprašo kaip svarbų motyvacinį jų pažinimo sferos tyrimo vystymosi faktorių ir pabrėžia ypatingą tokio aktyvumo vaidmenį, esant neapibrėžtumui.

Viena vertus, tyrinėjantis elgesys charakterizuoja žingeidumą nepažįstamo objekto atžvilgiu. Bet koks naujas žaislas sveiką vaiką patraukia: jam knieti išsiaiškinti, kaip jis sudarytas. Galima sakyti, kad normalus yra tyrinėjantis elgesys, susijęs su naujienos patrauklumu, formuoja aktyvumų atsaką į pokyčius suaugus. Tačiau yra „kontratyrinėjančių žaislų“, kurie sukurti taip, kad keltų išgąstį, stresą ir baimę. Tada domėjimasis pakeičiamas baime, siaubu, nerimu, apsauginėmis reakcijomis, kurios būdingos vengimui. Taigi, yra dvi priešingos vaikų reagavimo į pokyčius ir neapibrėžtumą reakcijos: 1) naujumo siekis; 2) pavojaus vengimas. Tačiau kokie mechanizmai paaiškina vaikystės potyrių įtaką reagavimui į situaciją suaugus?

Čia vertėtų prisiminti vieną iš svarbiausių dabartinės kognityvinės psichologijos sąvokų – schemą. Kognityvinė schema — struktūrizuota ankstesnė patirtis ir tam tikro santykis su ja, tampantis „bagažu“, formuojančių naujų situacijų suvokimą. Ankstesnės patirties schemų ar nuostatų įtaka tyrinėjama jau seniai. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Fredericas Bartlettas eksperimentiškai pademonstravo schemos veikimo principą. Jis paprašė europiečių savais žodžiais papasakoti indėnų pasakų turinį ir paaiškėjo, kad jų perpasakojimuose buvo daug klaidų ir kitų interpretacijų. Detalės, kurios europiečių sąmonei atrodė nesvarbios, iš viso nebuvo pateikiamos. Kitaip tariant, europiečių pasakojimuose buvo pateiktos tik tos detalės, kurios „derėjo“ į jų suvokimo schemą, o aprašymai, kurie jų supratimo neatitiko, iš viso būdavo neminimi. Taip schemose užfiksuota patirtis vykstančiose situacijose nukreipia mūsų sąmonę, dėmesį, suvokimą. Ir tuo pačiu nežinia, su kuria ankstesne patirtimi susikirs nauja situacija, tačiau mūsų „čia ir dabar“ reakcija didžia dalimi priklauso būtent nuo to. Negana to, remdamiesi susiklosčiusiomis schemomis, kuriame ir būsimas situacijas.

William Thomas ir Florianas Znanieckis tyrė lenkų valstiečių gyvenimą Europoje ir JAV ir suformulavo idėją, kad situacija pažįstama iš jos pasekmių. Jų darbe parodoma, kad, viena vertus, reikia laukti situacijos pabaigos ir tik tada pavyks pasakyti, kokia ji buvo; o iš kitos — visgi yra žmonių, gebančių regėti situacijos pasekmes, iš jos vidaus. Remdamasis šia idėja, Thomas suformulavo save išpildančios pranašystės teoremą: „Jei žmogus situaciją laiko realia, ji reali savo pasekmėmis“.

Mūsų reagavimo į skirtingas situacijas modeliai irgi susiklosto iš visuomenėje ir kultūroje priimtų modelių. Nyderlandų sociologas Gertas Hofstede'as, aprašydamas kultūrų skirtumus, kaip vieną iš pagrindinių pasiūlė reagavimą, iškilus neapibrėžtumui. Kultūrose, kuriose būdingas neapibrėžtumo vengimas, skatinamos aiškios taisyklės, tradiciškumas, kas užtikrina sutarimą grupės viduje. Taip pat svarbu, kad nepažįstamų, neaiškių situacijų būtų kuo mažiau arba jos iš pat pradžių nebūtų kaip nors pažymimos. Kultūrose, kur neapibrėžtumo vengimo rodiklis mažas, vertinama asmeninė iniciatyva, priimamas rizikingas elgesys, žmonių tarpusavio nesutarimas.

Reagavimo į kintančią situaciją tipai

Kaip mokė Palo Alto mokykla, pokyčiai — kada pasikeiti du kartus: savo elgesiu ir savo suvokimu. Kadangi žmonės turi tvirtas buvusios patirties struktūras schemų ar bazinių įsitikinimų apie pasaulį pavidalu, suvokimo pokyčius atlikti mums sunkiausia.

Vieni žmonės orientuoti į stabilumo išlaikymą, kiti — į pokyčius. Kai kas gautą informaciją apie pasaulį apdoroja racionaliai — remdamiesi logika, svarstymais ir nuosekliomis išvadomis, o kai kas — emocinio suvokimo lygiu ar net intuityviai. Remiantis žmogaus orientavimusi į inovacijas ar stabilumą, o taip pat į emocines ir racionalias ypatybes, buvo išskirti keturi reagavimo į pokyčius stiliai: reaktyvusis, konservatyvusis, realizuojantysis, inovatyvusis.

Paskui kiekvienam iš šių stilių buvo nustatyti permainų situacijos suvokimo tipai.

Reaktyvusis tipas

Šiam tipui reagavimas į bet kokias permainas kelia stiprias neigiamas emocijas: nerimą, baimę, paniką. Niekas negali absoliučiai tiksliai prognozuoti kintančios situacijos, tačiau reaktyviojo tipo žmogus yra linkęs perdėti neigiamas prognozes. Todėl, reaguodamas į permainas, jis patiria ryškias neigiamas emocijas. O kadangi pernelyg emocionalios būsenos visuomet reiškia jėgų ir resursų praradimą, reaktyviojo tipo žmonėms būtinas ilgas atsistatymas. Į tai reikia atsižvelgti, planuojant bet kokius pokyčius, netgi jeigu jie susiję su pozityviais įvykiais.

Konservatyvusis tipas

Šis tipas yra tame pačiame orientacijų poliuje — stabilumo ir pastovumo. Tačiau jo reakcija į pokyčius racionalesnė ir labiau apgalvota. Visų pirma, šis tipas orientuojasi į tradicinius veikimo būdus ir parengtus (jo patirtyje susiklosčiusius) algoritmus. Tvarka jam yra ne šiaip vertinga, o yra vertybė. Šie žmonės kruopščiai planuoja visus būsimus įvykius ir stengiasi, kad ateitis ar pokyčiai nebūtų stipresni už juos pačius. Todėl, jeigu permainos kyla netikėtai, tokio reagavimo tipo atstovams automatiškai kyla neigiamas požiūris: jos susijusios su įsigalėjusios tvarkos, vilčių ir planų griuvimu.

Permainos reaktyviajam ir konservatyviajam tipui yra sunki našta, o be išorinės situacijos stabilumo jiems dar tenka kovoti ir už savo vidinių struktūrų stabilumą. Tikėtina, tai susiję su nepakankamu kognityvinės sferos lankstumu ir nepasirengimu keisti vidines schemas.

Realizuojantysis tipas

Lankstus tipas, gebantis prisitaikyti bet kokioje situacijoje, jeigu matys joje pranašumą ir naudą — nebūtinai materialią, gali būti potencialaus asmeninio augimo ar kitų svarbių perspektyvų. Šis tipas sėkmingai realizuos pasikeitusius savo ar kitų pasiūlytus planus, jeigu yra reikšmingas tikslas. Bet kokiu atveju tai kas vyksta, jis priims kaip iššūkį, kaip kažką, dėl ko verta stengtis, skirti laiką, į ką verta investuoti savo gebėjimus. Tai nereiškia, kad šis tipas — didelis permainų iniciatorius, tačiau svarbu, kad jis užtikrintas sėkme ir gali efektyviai diegti naujoves.

Inovatyvusis tipas

Tokio reagavimo tipo žmonėse daug naujovių siekio, vaikų amžiui būdingo žingeidumo, — kitaip nepasiekia būtino jam emocijų ir įspūdžių lygi. Inovatoriui bet koks pokytis — gerai, būti pokyčių sūkuryje — patraukli būsena. Jis pats kuria permainas, nes stabilioje situacijoje jam nuobodu. Gal būtent dėl tokio reagavimo tipo atstovų žmonijai pavyko įveikti viską, kas trukdo rasti naujus sprendimus.

Žinoma, „grynų“ reagavimo į kintančią situaciją tipų atstovų ne tiek jau daug. Dažniausiai mumyse dera skirtingi tipai, tiesiog vieni žmonės kintančioje situacijoje dažniau būna realizatoriais ar inovatoriais, o kiti dažniau reaguoja kaip konservatoriai ar kaip reaktyviojo tipo atstovai. Kartais viename žmoguje gali būti ir priešingi tipai: pavyzdžiui, galima būti konservatoriumi mezgant santykius su kitais žmonėmis, o profesionalioje veikloje — inovatoriumi. Tyrimuose pasireiškia stulbinama reagavimo į pokyčius įvairovė.

Remiantis mūsų tyrimų rezultatais, galima tvirtinti, kad jauni žmonės (18 – 35 metų) dažniau reaguoja realizuojančiu tipu. Galima daryti prielaidą, kad ilgainiui tokie procesai kaip lankstumas, reagavimo į situacijas sparta ir bendras energetinis potencialas dažniausiai mažėja, tad ilgainiui žmogaus konservatizmas gali stiprėti.

Kaip įveikti nerimą nuostaba

Kai tik vyksta žmogaus bazinių įsitikinimų ir realybės neatitikimas, jam kyla būtinybė savo įsitikinimus ginti. Tam naudojami kognityviniai iškraipymai, neigimas, atsisakymas suvokti, priimti realybę. Mūsų psichika stato barjerus įeinančiai informacijai. Visa tai charakterizuoja žmogaus nepasirengimą pokyčiams.

Be to, gali kilti nerimas, susijęs su žmogaus stabilių struktūrų griuvimu. Šie įsitikinimai vadinami baziniais būtent dėl to, kad ant jų statome visą savo pasaulėžiūrą ir komunikaciją su pasauliu. Todėl jų apsauga tampa svarbia(-usia) užduotimi.

Jeigu permainos kelia nerimą ar baimę, santykį su jomis gali pakeisti „įsijungęs“ vidinis vaikas su savo tyrinėjančiu elgesiu. Jeigu žmogus jaučia neigiamas emocijas (nerimą, nuoskaudą), tačiau tuo pat metu ir kažkokį smalsumą, žingeidumą, susidomėjimą — žodžiu, jeigu jo santykis su situacija šiek tiek ambivalentiškas, tai reiškia gerą prognozę, kad žmogus sunkią situaciją imsis įveikti, o ne jos vengti.

Vaikams būdingas ir dar vienas emocinis pasireiškimas, kurį gali perdirbti ir suaugusieji — nuostaba, tai yra būsena, kai mūsų žingeidumas patenkina pažinimo aistrą („Kaip? Negi tai vyko? Kodėl to nepastebėdavau?“). Kai įkandin žingeidumo kyla nuostaba, tampa įmanomi atradimai — tai, kas psichologijoje vadinama nušvitimu, įžvalga, insaitu. Tokioje būsenoje žmogui dingsta baimė, jis atsiveria pasauliui, ima jį tirti, įsisavinti ir tampa produktyvesniu.

Kaip paversti nerimą žingeidumu? Tai vidinis darbas, kuris ne tik naudingas, bet ir psichologine prasme itin svarbus. Reikia paimti kokią nors nemalonią situaciją — pavyzdžiui, konfliktą su kokiu nors jums svarbiu žmogumi — ir pabandyti ją išnagrinėti kol kas be to žmogaus. Reikia pasistengti pažvelgti į ją netikėtu rakursu — taip, kad jums sukeltų smalsumą. Kaip iš viso taip galėjo nutikti? Dėl ko tai įvyko? Ir netrukus būtinai rasis smalsumo emocija ten, kur dar neseniai vertinote kaip krachą. Bet čia sustoti neverta. Būtina rasti tai, kas jums kelia nuostabą, — ne tik kitos pusės elgesys šiame konflikte, bet ir jūsų paties veiksmai. Tai stulbinama būsena, jau pati savaime labai energinga.

Planuoti ir kontroliuoti

Vykstant permainoms mums atrodo, kad žemė slysta iš po kojų. Tačiau iš tiesų nėra nieko pastovaus, ir, visai gali būti, kad tos „žemės“ niekuomet nė nebuvo. Tiesiog dabar mūsų gyvenimai kinta gerokai sparčiau ir dažniau. Kai automobiliu važiuojate 60 km/h greičiu, spėjate per langą stebėti aplinką, atpažįstate objektus. Tačiau jeigu įsibėgėsite iki 400 km/h, tai jau vargu ar galėsite ką įžvelgti. Tačiau ar esame prie tokių sparčių permainų prisitaikę — labai abejotina.

Beje, nepaisant žemės nebuvimo po kojomis, būtent tos pačios schemos, baziniai pasaulėžiūros įsitikinimai kaip dominuojantys reagavimo į kintančias situacijas tipai, suteikia svarbią situacijų interpretavimo atramą.

Kaip žmogaus supratimu apibūdinamas situacijos neapibrėžtumas? Visų pirma tuo, kad nebeveikia įprastos veikimo schemos. Ir jeigu lankstūs ir pasaulėžiūra apie pasaulio kintamumą besivadovaujantys žmonės prie permainų gali nesunkiai prisitaikyti, tai konservatyviai nusiteikusiems individams svarbu, kad pasitvirtintų ir realizuotųsi įprastos schemos, tapusios tvirtomis struktūromis. O esant neapibrėžtumui, tai dažnai būna neįmanoma, ir taip randasi kontrolės praradimo pojūtis.

Antra, esant neapibrėžtumui, neįmanoma kurti ilgalaikių planų ir formuoti stabilų ateities vaizdą. Konservatyviajam tipui tai gali būti susiję ir su kontrolės praradimu. Gi inovatoriams kontrolės jausmas kitoks: jam svarbu jausti pokyčius gyvenime. Kuomet gyvenimas nuolat kinta, jis šiuos pokyčius valdo — būtent tada ir kyla savo gyvenimo kontrolės jausmas.

Žmonėms ekrane atsitiktine tvarka buvo rodomi raudonos ir žalios kortos. Buvo demonstruojama 20 kortų eilių, tarp kurių buvo ir sudarytų tam tikra tvarka, ir išdėstytų atsitiktinai. Auditorija irgi nebuvo vienoda: dalį bandomųjų buvo galima veikiau priskirti svarstantiems, racionaliai mąstantiems žmonėms, kitą — intuityviems, emocionaliems.

Žmonių buvo klausiama, kuriems geriau seksis nuspėti tam tikru dėsningumu pagrįstą kortų seką, ir kuriems – išdėstytą atsitiktina tvarka. Dauguma balsavo už tai, kad mąstantieji logiškai geriau nuspės dėsningas sekas, o „intuityviesiems“ geriau seksis spėti atsitiktinai išdėstytas kortas. Tačiau praktikoje eksperimentas rodė, kad atsitiktinių sekų ar neapibrėžtų situacijų prognozuoti negali niekas, — nei mąstantieji racionaliai, nei intuicija besikliaujantys. Tai tiesiog nepasiekiama žmogaus psichikos galimybėms: neturinme instrumento, kuriuo galėtume numatyti atsitiktinumą. Dar praktinė eksperimento dalis parodę, kad dėsningas sekas geriau prognozuoja „intuityvūs“ žmonės. Gali būti, kad intuicija tam ir yra, kad geriau aptiktume dėsningumus. Ir tai yra žmogaus sąmonės ir psichikos paradoksas.

Pasirengimas tam, kas bus — didžiąja dalimi psichologinė žmogaus charakteristika: tai savęs priėmimas, savo gebėjimų vystymas ir motyvacija priimti tai, kas įvyks. Be to, pasirengimas ateičiai — dar ir mokėjimas išsiskirti su ankstesniais lūkesčiais ir planais. Tai savo vidinio pasaulio vaizdo pertvarkymo lankstumas kintant aplinkybėms. Todėl konservatyviajam tipui, kuriančiam griežtai tikslius ir kruopščius planus, permainos duodasi sunkiau.

Svarbu mokėti atpažinti savyje reakcionierių, konservatorių, realizatorių ir inovatorių, o taip pat įvairiose situacijose sąmoningai juos „įjungti“ ir „išjungti“. Tai galima pavadinti balansavimu. Dažnai pirminė žmogaus reakcija į permainas — nerimas, panika, stresas. Kadangi reaktyviniam tipui svarbu, kad struktūros būtų išvystytos (pageidautina – jų pačių) kaip taisyklės, jis gali pasirengti permainoms, tiesiog sudaręs sau veikimų algoritmą. Tai padės jam greičiau susiorientuoti esant panikai ir nerimui, kai sumažėja kognityvinis aktyvumas, o racionalus mąstymas sunkiai funkcionuoja. O permainoms besirengiančiam konservatoriui, atvirkščiai, reikia sukurti vadinamąją suplanuotą improvizaciją, kurios metu galės įgyvendinti iš anksto apmąstytus veiksmus, spręsdamas tam tikrą kūrybinę užduotį.

Kam leisti chaosą į savo gyvenimą

Daugelis žmonių stengiasi pasiekti tai, ką psichologė Virginia Satir vadina status quo — tam tikrą fiksuotą būseną, kuomet jiems viskas gyvenime gerai. Savaime suprantama, kiekvienas savaip supranta tai, kas yra „gerai“: šeima, vaikai, namas, mašina, geras uždarbis ir t.t. Tačiau psichologinių pojūčių požiūriu užtikrintumas rytojumi neretai emociškai pasireiškia kaip nuobodulys. Satir pasiūlė būdą, kaip iš tokios būsenos išeiti — pašalinio elemento intervenciją. Organizacinėje psichologijoje tokia intervencija yra naujos technologijos, nauji žmonės ir nauja informacija, kelianti budrumą ir neramumą. Pasirodo, nuobodžiaujantys žmonės šias būsenas suvokia teigiamai.

Gali būti, kad žmogus nesąmoningai siekia būsenos, kuri dažnai vadinama chaosu. Retkarčiais žmonėms reikia tokio pasimetimo, neužtikrintumo pojūčio, pasaulio supratimo ir savo vietos jame pokyčio. Mat tai yra viena iš nedaugelio būsenų, kuri leidžia pasirengti priimti tai, kas neišvengiama. Tai – galimybė sukurti savyje iš to, kas buvo, kokią nors naują struktūrą — vaidmenų rinkinį, naujus santykius, žinias. Kartu su chaoso etape kylančiais pergyvenimais, žmogus visa tai priima entuziastingai. Visgi paskui gali vykti atsitraukimas: būna, kad žmogus priima sprendimą, pereina per šią chaoso būseną, o paskui vėl grįžta užtikrinto rytojaus — ir nuobodulio. Todėl kartkartėmis verta šiuos ciklus pakartoti.