Indonezijoje gyvena Toradža tautos žmonės. Jie yra unikalūs tuo, kad laiko savo mirusius giminaičius ar mirusius šeimos narius savo namuose ir elgiasi su jais taip, lyg jie būtų gyvi.

Populiacija ir paplitimas

Toradžai gyvena Tana Toradža kaime, kalnuotoje teritorijoje, kuri yra Indonezijos provincijoje, Pietų Sulavesyje. Šios etninės grupės populiacija yra maždaug 650 000 žmonių, iš kurių tik 450 000 vis dar gyvena Tana Toradža regione.

Iki XX amžiaus toradžai gyveno autonominiuose kaimuose, kur praktikavo animizmą – pasaulėžiūrą, kad nežmogiškos būtybės, įskaitant gyvūnus, augalus ir dažnai net negyvus daiktus ar reiškinius, turi dvasinę esmę. Toradžai buvo palyginti nepaliesti išorinio pasaulio, kol atvyko olandų misionieriai atversti toradžų į krikščionybę. Nepaisant to, net ir tie, kurie išpažįsta kitus tikėjimus, laikosi tų pačių tradicijų, kai kalbama apie senovės laidojimo papročius.

Toradžai per savo gyvenimą itin daug dirba, kad sukauptų turtus. Tačiau skirtingai nei kitose visuomenėse, toradžai netaupo savo pinigų tam, kad susikurtų gerą gyvenimą, o taupo tam, kad tinkamai nusiųstų mirusįjį į pomirtinį gyvenimą. Tiesą sakant, ne vestuvės, o laidotuvių ekstravagancija žymi šeimos statusą.

Kilmė ir religija

Toradža tautos žmonės išpažįsta krikščionių religiją, o kai kurie iš jų yra musulmonai, o animizmas – suvokimas, kad nežmogiškos būtybės, panašios į gyvūnus, augmeniją ir net negyvus objektus, turi sielas – tebėra jų tradicijos dalis.

Ypač svarbu tai, kad toradžai laikosi įsitikinimo, jog pirmieji jų protėviai buvo dangiškos būtybės. Remiantis Toradža tautos mitu, protėviai čia nusileido iš dangaus laiptais, kuriuos toradžai tada naudojo kaip komunikacijos priemonę su Kūrėju Puang Matua.

Skirtingi Toradža dievai apima Pong Banggai di Rante (žemės dievą), Indo Ongon (deivę, galinčią sukelti žemės drebėjimus), Pong Lalondong (mirties dievą) ir Indo Belo Tumbang (vaistų deivę).

Tradicinė toradžų religija yra vadinama Aluk To Dolo, kurio pavadinimas reiškia „protėvių ritualai“ arba „senasis tikėjimas“. Pasak toradžų tikėjimo, kosmosas buvo padalintas į viršutinį pasaulį (dangų), žmogaus pasaulį (žemę) ir požemį. Iš pradžių dangus ir žemė buvo susituokę, paskui buvo tamsa, išsiskyrimas ir galiausiai šviesa.

Gyvūnai lieka požemio pasaulyje, kurį vaizduoja stačiakampis namas, aptvertas stulpais, žemė skirta žmonijai, o dangaus pasaulis yra aukščiau, dengtas balno formos stogu. Šis suskirstymas paaiškina keistą toradžų namų formą.

Žemiškasis autoritetas, kurio žodžiai ir veiksmai turėtų būti siejami su gyvenimu (žemės ūkis) ir mirtimi (laidotuvės), yra žinomas kaip To Minaa (aluko kunigas).

Alukas yra ne tik tikėjimo sistema: tai reguliavimo, tikėjimo ir elgesio mišinys. Alukas valdo socialinį gyvenimą, žemės ūkio praktiką ir protėvių ritualus. Aluko detalės kiekviename kaime gali skirtis. Vienas bendras dėsnis yra reikalavimas, kad mirties ir gyvenimo ritualai būtų atskirti.

Toradžai įsivaizduoja, kad mirties ritualų atlikimas gali sunaikinti jų mirusius kūnus, jei jie derinami su gyvenimo ritualais.

Abu ritualai yra vienodai svarbūs. Olandų misionierių laikais krikščionims toradžams buvo draudžiama atlikti gyvenimo ritualus ar lankytis juose, tačiau jiems buvo leista atlikti mirties ritualus. Todėl Toradža tautos mirties ritualai vis dar praktikuojami ir šiomis dienomis, tačiau gyvenimo ritualų sumažėjo.

Toradžai tradiciškai tiki, kad mirtis nėra staigus įvykis, o laipsniškas procesas link Puya (sielų žemės arba pomirtinio gyvenimo).

Aluk Todolo tikėjimo sistema vis dar labai valdo visuomenės gyvenimą, tai rodo Toradža kosmologija, ceremonijos, gyvenviečių išdėstymas, namai, dekoracijos, buivolo vaidmuo ir, žinoma, laidojimo papročiai. Pasak UNESCO, Toradža tautos kosmologija yra senovės kosmologija, būdinga ikivalstybinėms Pietryčių Azijos bendruomenėms, kuri dabar nyksta.

Toradža tautos namai

Dauguma toradžų gyvena mažuose kaimuose, į kuriuos veda tik purvu pažliugę keliai Sulavesio aukštumose. Kaimai yra identifikuojami pagal namus, dar žinomus kaip tongkonanai. Pastatai yra išskirtinės valties formos su balno formos stogu. Kaip ir dauguma tradicinės austronezietiškos architektūros, tongkonanai yra pastatyti ant polių.

Tongkonano statyba yra daug pastangų reikalaujantis darbas ir paprastai jis statomas padedant visiems šeimos nariams ar draugams. Pradinėje Toradžos visuomenėje tik didikai turėjo teisę statyti tongkonaną. Paprasti gyventojai gyvena mažesniuose ir mažiau dekoruotuose namuose, vadinamuose banua.

Šie namai yra įvairių susitikimų vieta, kurią pabrėžia šeimos ryšių svarba. Čia vyksta įvairiausi renginiai, nuo vyriausybinių reikalų iki vestuvių ir dvasinių ceremonijų.

Mirusiųjų paruošimas laidotuvėms

Toradža tautos žmonėms gyvenimas sukasi apie mirtį, bet ne liguista prasme. Jiems laidotuvės yra puiki gyvenimo šventė, panašiai kaip išvykimo vakarėlis, ir proga, kurioje dalyvauja visa velionio šeima ir visi kaimo nariai. Jų senovės tradicijos apima laidojimo papročius, kurie buvo praktikuojami daugelį amžių ir yra žinomi kaip sudėtingiausios laidojimo tradicijos pasaulyje.

Kiekvienais metais rugpjūtį vyksta ritualas, vadinamas Ma’Nene (lavonų valymo ceremonija), kurio metu velionių kūnai ekshumuojami, kad būtų nuplauti, sutvarkyti ir aprengti naujais drabužiais.

Pažeisti karstai taisomi arba pakeičiami naujais. Tada mumijos vedžiojamos po kaimą tiesiomis linijomis. Šių tiesių linijų laikymasis galbūt yra pati svarbiausia ceremonijos dalis. Remiantis mitu, šios linijos yra susijusios su Hyang – dvasine esybe, turinčia antgamtinę galią. Kadangi ši būtybė juda tik tiesiomis linijomis, mirusiojo siela turi sekti Hyango keliu.

Pagal senovės Toradža tautos tikėjimo sistemą, mirusio žmogaus dvasia turi grįžti į savo kilmės kaimą. Taigi, jei žmogus mirė kelionėje, šeima vyksta į mirties vietą ir lydi velionį namo, vesdama atgal į kaimą. Anksčiau žmonės bijodavo keliauti toli, baimindamiesi, kad gali mirti būdami išvykę ir negalės grįžti į savo kaimą.

Toradža tautoje yra įprasta gyventi su mirusiaisiais. Kai kas nors miršta iš toradžų artimųjų, gali praeiti mėnesiai, kartais metai, kol įvyks jų laidotuvės. Tuo tarpu namų gyventojai savo mirusių artimųjų kūnus laiko namuose ir prižiūri juos taip, lyg jie tiesiog... sirgtų.

Du kartus per dieną jiems atneša maisto, gėrimų ir cigarečių. Mirusieji prausiami, jiems reguliariai keičiami drabužiai.

Be to, mirusieji jokiu būdu nepaliekami vieni ir jiems visada paliekamos įjungtos šviesos, kai sutemsta. Toradžai nerimauja, kad netinkamai prižiūrėjus mirusiuosius, išėjusių šeimos narių dvasios sukels bėdų.

Senovėje mirusiojo kūnas buvo trinamas specialiais lapais ir žolelėmis, kad jį apsaugotų nuo irimo. Tačiau šiais laikais kaip pakaitalas švirkščiama konservuojanti cheminė medžiaga formalinas (formaldehido tirpalas, naudojamas kaip antiseptikas ir dezodorantas, anatominiams preparatams konservuoti, odoms rauginti, balzamavimui). Ši medžiaga kambaryje palieka stiprų cheminį kvapą.

Nors Vakarų tradicijose mirtis paprastai traktuojama be džiaugsmo, toradžai mirtį vertina visiškai priešingai. Jiems mirtis nėra tai, ko reikėtų bijoti. Jiem tai yra pagrindinė gyvenimo dalis, kai reikia pagerbti mirusiuosius su didžiausiu atidumu, siekiant padėti jiems pereiti į pomirtinį pasaulį.

Laidotuvės yra pagrindinė šventė, kuriai reikia ruoštis ilgus metus. Tuo tarpu mirusiųjų kūnai lieka šeimos namuose. Mirusiųjų šeimos nariai keičia drabužius, kasdien duoda jiems maisto, vandens ir vaiko muses, naikinančias jų pūvančius audinius.

Unikalūs laidojimo papročiai

Laidotuvių ceremonijos toradžams yra nepaprastai svarbios ir dažnai rengiamos praėjus savaitėms, mėnesiams ar net metams po žmogaus mirties, kad velionio šeima turėtų laiko surinkti pakankamai pinigų laidotuvių išlaidoms padengti – kūnas nėra laidojamas tol, kol nesurenkamos lėšos.

Daugelis žmonių labai įsiskolina, norėdami surengti laidotuvių ceremoniją, ir neretai jaunas vyras, bijodamas būti apkrautas skolų, atideda arba nutraukia santuoką, jei jo mylimos moters senelis yra pakankamai senas, kad greitai mirtų.

Laidotuvės yra audringa šventė, suburianti visą kaimą ir tradiciškai trunka kelias dienas ar net savaites. Toradžų laidotuvės sustiprina amžinąjį ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Kai Toradža tautos žmogus miršta, mirusiojo šeimos nariai turi surengti daugybę laidotuvių apeigų, žinomų kaip Rambu Soloq. Per tą laiką velionis nėra laidojamas, o balzamuojamas ir saugomas tradiciniame name po vienu stogu su šeima. Kol nebaigtos laidotuvių ceremonijos, asmuo nėra laikomas tikrai mirusiu, o tik sergančiu.

Miręs giminaitis paprastai vadinamas „sergančiu žmogumi“ arba „miegančiu“. Stebėtina, kad tai gali trukti net kelerius metus po mirties, priklausomai nuo to, kiek laiko šeimai prireiks pinigų surinkti. Per šį laiką miręs šeimos narys yra simboliškai pamaitinamas, prižiūrimas ir išvedamas į lauką, o tai yra labai svarbi jo giminaičio gyvenimo dalis.

Laidotuvių ceremonija prasideda, kai laidotuvių lankytojai patenka į buivolų skerdimo lauką. Šeimos nariai privalo skersti buivolus ir kiaules, nes tiki, kad mirusiojo dvasia po to gyvens ramiai ir toliau ganys buivolus, kurie atėjo prie jo ar jos. Prieš paaukojant gyvulį, pagal griežtai apibrėžtą procedūrą, gyvūnai dalyvauja jėgos išbandymuose, vadinamuose tedong silaga.

Po paaukojimo mėsa išdalinama laidotuvių lankytojams pagal lankytojų statusą bendruomenėje, o velionio dvasia taip pat turi teisę į mėsos porciją. Buivolų galvos grąžinamos į tai, kas toradžų vadinama puya (mirusio žmogaus sielos ar dvasios vieta), o jų ragai dedami priešais giminės namus. Kuo daugiau ragų puošia namo fasadą, tuo aukštesnis mirusiojo statusas.

Palaikai laidojami tik vienuoliktą ceremonijos dieną, nors techniškai nepalaidojami – galutinė poilsio vieta yra oloje ant skardžio. Manoma, kad mirusiojo siela blaškosi po kaimą, kol baigsis laidotuvių ceremonija, o po to pradeda kelionę į sielų šalį.

Tada į kapo balkoną įdedamas medžio raižytas atvaizdas, vadinamas tau tau, išraižytas mirusiojo atvaizdu, kad pavaizduotų mirusiuosius ir prižiūrėtų jų palaikus. Deja, buvo pavogta tiek daug tau tau atvaizdų, skirtų parduoti turistams, kad žmonės pradėjo juos laikyti savo namuose.

Viename regione, vadinamame Ke’te’kesu’, mirusieji dedami ne į uolose iškastus kapus, o į medinius karstus, kabančius uolų šonuose. Karstai gražiai išpuošti geometrinėmis formomis, tačiau laikui bėgant mediena pradeda pūti, dažnai išryškėja išbalę velionio kaulai.

Mažiausi iš Toradža tautos kapinynų yra „medžiai kūdikiams“, kur paliekami mirę genties kūdikiai. Jei vaikas miršta dar nepradėjus dygti dantukams, kūdikis suvyniojamas į audinį ir įdedamas į tuščiavidurį tarpą augančio medžio kamiene, ir uždengiamas palmių pluošto durelėmis. Manoma, kad kai medis pradės gyti, vaiko esmė taps medžio dalimi. Viename medyje gali būti palaidoti dešimtys kūdikių.

Turizmas Tana Toradža kaime

Tana Toradža dabar yra antra pagal populiarumą turistų vieta Indonezijoje po Balio.

Užsieniečių antplūdis skatina vietinio regiono ekonomiką ir „motyvuoja“ vietinius žmones išlaikyti savo senuosius papročius iš dalies lankytojų, iš dalies savo pačių labui. Šios tradicijos gali būti prarastos dėl išorės jėgų įtakos bėgant metams.

Pasak UNESCO, jų paveldas turi „nepakeičiamą mokslinę vertę kaip analogijos šaltinis tyrinėjant praeitį“, o „vietinės išminties pagrindu sukurtas kultūrinis kraštovaizdis gali supažindinti su gamtos ir kultūros santykiu“.

Tačiau turizmas neapsiėjo be skaudžių įvykių. Yra žinoma, kad kai kurie savanaudžiai žmonės išnaudoja vietinius, o daugelį jų šventų relikvijų, tokių kaip tau tau, nupirko arba pavogė turistai.

Nepaisant to, Toradža paveldas buvo perduodamas iš kartos į kartą mažiausiai 700 metų, gal netgi dar priešistoriniais laikais, ir tai vis dar yra „gyva kultūra“.

Ji išgyveno buginų invaziją XVII amžiuje, olandų misionierių antplūdį XX amžiaus pradžioje ir vis vien išliko iki šių dienų.

Pasak UNESCO, Toradža tautos tradicijų išsaugojimo svarba slypi tame, kad „tokios sudėtingos ir brangios ceremonijos palaiko daugelį priešistorinės megalitinės kultūros aspektų, kurių šiandien nėra jokioje kitoje pasaulio dalyje“.

Komentarai ()