Rašyti apie toleranciją mane paskatino pokalbis su tarptautinės žmogaus teisių stebėsenos ir gynimo organizacijos Human Rights Watch (HRW) ekspertu Borisu O. Dittrichu, besisvečiavusiu Lietuvoje lapkričio pabaigoje.

Bendraudamas su juo supratau svarbų dalyką, kuris lyg ir akivaizdus, tačiau retai kada akcentuojamas – tolerancija tai daugiau negu tiesiog supratingumas ir viešai demonstruojamas pakantumas. Šis reiškinys gali būti svarbiu politiniu ir net ekonominiu veiksniu, todėl ir pokalbis apie toleranciją – tai pokalbis apie mūsų ir mūsų šalies gyvenimą.

Ar Lietuvos visuomenė yra tolerantiška? Norėtųsi atsakyti teigiamai, tačiau pretekstų optimistiniam požiūriui nėra daug. Tiesa, Lietuva jau penkerius metus yra Europos Sąjungos narė. Tai reiškia, jog savo laiku buvo pripažinta, kad mūsų šalis yra verta narystės susivienijusioje Europoje. Nėra paslaptis, jog Europos Sąjunga labai daug dėmesio skiria pamatinėms savo vertybėms – žmogaus teisėms ir laisvėms. Tačiau žmogaus teisės ir laisvės gali būti pilnai ir visapusiškai realizuotos tik tolerantiškoje visuomenėje. Minutėlei susimąstykime, ar tam pas mus sukurtos visos sąlygos?

Paklausiau B. O. Dittricho, kaip Lietuva atrodo kitų ES šalių fone. Deja, jo atsakymas buvo negailestingas – pasak HRW eksperto, nors susivienijusios Europos šalys yra gana skirtingos ir kartais jas yra sunku lyginti, tačiau Lietuva vis tik vertinama kaip viena homofobiškiausių ES šalių. Nuo savęs pridursiu, jog tokio įvertinimo, ko gero, galima buvo tikėtis. Pavyzdžiui, praeitais metais per Europą Sąjungą vykęs Europos Komisijos Tolerancijos vilkikas buvo ramiai ir svetingai priimamas visose bendrijos šalyse, išskyrus vieną. Ta vienintele nesupratinga ir, matyt, netolerantiška šalimi tapo Lietuva (o labiausiai kovoje su „pavojingu“ vilkiku pasižymėjo vietinė Vilniaus ir Kauno valdžia).

Žinoma, stebuklų nebūna, ir tai, jog įstojome į Europos Sąjungą, automatiškai nesuteikė mūsų mąstysenai daugiau europietiškumo. Nelengva pasakyti, kieno tai problema pirmiausiai. Verta tik paminėti, jog B. O. Dittrichą labai nustebino Lietuvos politikų pozicija ir jų dažnas politinis trumparegiškumas. Privatus požiūris į toleranciją ir jos ribas gali būti įvairus, tačiau, kaip pažymėjo HRW ekspertas, Lietuva, kaip valstybė, privalo užkirsti kelią bet kuriai diskriminacijai, kadangi ji pasirašė atitinkamus tarptautinius dokumentus. Tačiau kol kas net pačiu aukščiausiu lygiu daug kas daroma priešingai. Pavyzdžiui, jeigu Lietuvoje bus įtvirtinta „tradicinė“ šeimos sąvoka, paliekanti už borto ne tik homoseksualių asmenų partnerystę bet ir vienišas mamas su vaikais, B. O. Dittrecho teigimu (ir aš esu linkęs jam pritarti), tai bus tarptautinių žmogaus teisių standartų pažeidimas.

Yra ir dar vienas dalykas, kurį mes visi puikiausiai matome, tačiau kažkodėl vangiai į jį reaguojame. B. O. Dittrichas buvo labai nustebintas tuo, jog kartais didelę įtaką politiniams sprendimams mūsų šalyje bando daryti bažnyčia. „Lietuvoje labai stiprus ryšys tarp bažnyčios ir kai kurių Parlamento grupių. Tai kelia nerimą“, – kalbėjo HRW ekspertas. Tiesa, nerimauti turėtume ir mes visi, turint galvoje, jog Lietuva yra pasaulietinė valstybė, joje nėra „valstybinės religijos“ (LR Konstitucijos 43 straipsnis), t.y. bažnyčia faktiškai atskirta nuo valstybės. B. O. Dittricho teigimu, kitose šalyse pavyksta kur kas sėkmingiau pravesti šią takoskyrą. „Tokioje katalikiškoje valstybėje kaip Ispanija politikai nebijo patys prisiimti atsakomybės ir priimti sprendimus, kuriems nepritaria bažnyčia“, – pažymi HRW ekspertas.

Didžiausia Lietuvos tolerancijos problema jau nebe pirmus metus susijusi su nepakantumu seksualinių mažumų atstovams. Matyt, šioje sferoje bažnytinis požiūris „sėkmingai“ sutapo su atavistiniu sovietiniu mąstymu (tiems, kas nežino, ar neatsimena, galima priminti, jog Sovietų Sąjungoje seksualiniai santykiai tarp tos pačios lyties žmonių buvo už įstatymo ribų). Deja, šis mąstymas yra dar gana gajus mūsų visuomenėje. Vėlgi, ši problema yra žymiai platesnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vyraujant visuotiniam nepakantumui seksualinės mažumos nesijaučia saugiai, jos patyria nuolatinę netiesioginę diskriminaciją ir spaudimą (kaip pasakė B. O. Dittrichas: „Lietuvos visuomenė išsilaisvino nuo sovietinio spaudimo, tačiau šiandien seksualinės mažumos vis negali išsilaisvinti nuo Lietuvos visuomenės spaudimo“). Mūsų šalyje, kaip ir bet kurioje kitoje valstybėje, dalis žmonių yra netradicinės seksualinės orientacijos. Nepakantumo klimatas gali priversti juos ieškoti kelių emigruoti į kitas, pakantesnes, Europos Sąjungos valstybes, kur jiems neteks nerimauti dėl to, jog jų seksualinis gyvenimas turės įtakos požiūriui į juos. Lietuvai, tebekenčiančiai nuo masinės emigracijos, tai turėtų būti opus klausimas.

Be to, kaip pažymėjo B. O. Dittrichas, tolerancijos laipsnis visuomenėje labai dažnai gali tapti netikėtu faktoriumi ir kitose sferose. „Tarptautinės bendruomenės, kurios ieško naujų investicijų galimybių, prieš įžengdamos į šalies rinką studijuoja, kokie yra tos valstybės įstatymai, kokią politiką ji vykdo, kokia yra atmosfera visuomenėje. Todėl, potencialiai, bet kuri tokia bendruomenė gali nuspręsti neinvestuoti į Lietuvą, nes čia pernelyg daug homofobijos, nes šios bendrovės darbuotojai potencialiai gali būti čia nesaugūs – rizikuoja susidurti su diskriminacija“, – pabrėžė B. O. Dittrichas.

Todėl tolerancija galėtų ir, ko gero, turėtų būti pagrindiniu žodžiu mūsų šiandienos darbotvarkėje. Jau rašiau, jog mąstymas nesikeičia akimirksniu, tačiau nuo to ar sugebėsime, nežiūrint į mūsų vidinius įsitikinimus, „toleruoti toleranciją“, ar sugebėsime būti santūrūs ir pakantūs, priklauso mūsų šalies ateitis ir vieta bendraeuropinėje šeimoje. Ar norime likti tamsiausia Europos provincija, beviltišku pakraščiu, patekusiu į ES per atsitiktinumą? Vargu. Todėl turime suprasti, jog Europos Sąjunga – tai ne tik politinis stabilumas ir ekonominė gerovė, bet ir žmogaus teisės ir laisvės bei pagarba joms.

Komentarai (33)