Niekas negąsdina mūsų taip, kaip mirtį nešantys reiškiniai, o jeigu jie nesuprantami ir jų nematyti, neturi spalvos nei šešėlio, be garso juda žaibišku greičiu per šimtus kilometrų, tai mūsų siaubas visai pagrįstas. Šiuo atveju turiu galvoje branduolinę, atominę radiaciją.

Bet pirma apie vieną kelionę - tyrimą. Vokietijoje branduolinis fizikas Klemensas Voda, trijų rusų kolegų lydimas, įvažiuoja pro vartus, ant kurių kabo įspėjimas: „Atsargiai! Radioaktyvi zona.“ Vartus saugo ginkluoti sargybiniai. Voda, jo palydovai ir visureigio vairuotojas dėvi šalmus, sandarius kombinezonus, guminius batus, ant veidų tinkliukai nuo uodų. Važiuoja pro apleistus namus ir laukus užaugusius jau ne žole, o krūmais į vaiduoklių miestą Metliną. Mokslininkai renka dirvos ir vandens mėginius.

Vienas jų įlipa į baigiančios griūti cerkvės bokštą. Išlupa vieną plytą, įsideda į kuprinę. Tai irgi mėginys. Nė vieno žmogaus ar gyvulio. Nes Metlinas ir visa zona buvo evakuoti 1956-aisiais, kai čia įvyko didžiausia istorijoje atominė katastrofa.

Daktaras Voda dirba Sveikatos ir aplinkosaugos tyrimo centre Neuherberge prie Miuncheno - didžiausiame Radiacinės apsaugos institute Europoje. Maskvai leidus, jis dirba projekte, kuris vadinamas „Pietų Uralo radiacijos rizikos tyrimai“. Paprasčiau sakant, tiria regioną, kuriame sovietai prieš daugiau kaip 50 metų gamino branduolinius sprogmenis savo pirmajai atominei bombai.

Ta Uralo gamykla vadinosi „Mayak“ („Švyturys“). Gulago kaliniai nutiesė geležinkelį ir pastatė uždarą miestą 17 000 gyventojų, aušinimo bokštus, radiochemijos gamyklą. Pirmasis branduolinis reaktorius pradėjo veikti 1948-aisiais ir netrukus jau Stalinui gamino bombai tinkantį plutonį. Nei miestas, nei jo milžiniškos gamyklos nebuvo pažymėti jokiame žemėlapyje. 1957-ųjų rudenį sprogo cisterna, kurioje buvo 80 tonų branduolinių atliekų. Mačiusieji pasakoja, kad į dangų per kelis kilometrus pakilo skaisčiai raudonas stulpas. Vokietijos radiofizikų nuomone, „Mayako“ katastrofa buvo nepalyginti rimtesnė nei Černobylio.

Kas nutiko gamykloje?

Nuo katastrofos jau praėjo 50 metų. Dabar galima aiškintis: kas iš tikrųjų nutiko tame „Mayake“? Bavarijos mokslininkai kelerius metus jame dirbo sistemingai, vokiškai, o rusai jiems visokeriopai padėjo, turėdami tokį savo vadovybės nurodymą. Surado ir žmonių, dirbusių slaptame atominiame komplekse ilgą laiką, juos kas savaitę tyrė ir parengė 7000 aplankų archyvą. Rusai leido vokiečių mokslininkams ištirti žuvusių tame mieste darbuotojų inkstus ir kepenis - jie buvo dar tada užlydyti parafine ir saugomi, kartu su kraujo pavyzdžiais. Rusų mokslininkai rinko dar likusių gyvų darbuotojų plaukų mėginius ir dantis, kai jie iškrisdavo. Mėginiai buvo siunčiami į Vokietiją.

Mokslininkai ilgą laiką negalėjo paskelbti išvadų, nes galas nesuėjo su galu. Pasaulinė savanoriškoji aplinkosaugos organizacija „Greenpeace“ paskelbė, kad mieste ir apylinkėse nukentėjo 272 000 žmonių. Muslinmovo mieste, jis už 80-ties kilometrų, neva kas antras suaugęs žmogus nevaisingas, iš trijų kūdikių vienas gimsta su negalia.

Tačiau bavarų mokslininkai niekaip negalėjo surasti tokios didelės nelaimės požymių. Taip, jiems buvo aišku, kad tose gamyklose buvo dirbama aplaidžiai ir neleistinai pavojingai. Žmonės rankomis iškeldavo iš reaktorių karštus kuro elementus ir juos nešė į Radiochemijos skyrių, dėjo į azoto rūgštį. Taip buvo gaunamas plutonis bombai. Tokį darbą Vakaruose atlieka iš toli valdomi robotai. „Mayako“ darbuotojams nebūdavo duodamos net kaukės nosiaryklei pridengti. Plutonio dulkės be kliūčių patekdavo į jų plaučius. Ir vis dėlto tų darbininkų sveikata buvo pažeista stebėtinai mažai. Vokiečiai ištyrė 6 293 žmones, dirbusius tame chemijos kombinate.

Daktaras Jakobas rašo: „Iš jų iki šiol nuo plaučių vėžio mirė 391. Bet tik šimtui žmonių tą ligą sukėlė radiacija. Kiti mirė nuo cigarečių.“

Skaičiai neregėtai išpūsti

Bavarų medikai-atomininkai padarė ir kitą didelį tyrimą. Jis dar nepaskelbtas, bet „Der Spiegel“ žurnalistams pavyko susipažinti su jo pagrindiniais skyriais. Buvo tiriami žemdirbiai, kolūkiečiai ir kiti, kurie gyveno prie Tečos upės žemiau branduolinio reaktoriaus, 40-yje kaimų ir mažų miestelių. Nuo 1949-ųjų iki 1951-ųjų plutonijaus gamybos atliekos - tokia kunkuliuojanti sriuba - be jokio valymo buvo pilama į upę. Labai radioaktyvūs elementai, tokie kaip cezis 137 ir stroncis 90, kaupėsi upės dugne. Upės krantai irgi tapo radioaktyvūs. 51-aisiais Maskvai buvo pranešta apie pavojingą padėtį. Atvažiavo medikų brigada su aparatūra, žmonėms buvo uždrausta prie upės prisiartinti, pastatyti sargybiniai. Gyventojai galėjo matyti upę tik pro spygliuotos vielos tvorą arba nuo vienintelio ten tilto. 1960-aisiais 22 kaimai buvo evakuoti. Buvę Tečos pakrančių gyventojai dabar įsteigė sąjungą, traukia į teismo atsakomybę valdžią už tai, kad tą viską darė per vėlai, per mažai, per lėtai, vadina visa tai totorių tautos genocidu - nes toje vietoje daugiausia totoriai gyvena. Tačiau Jungtinių Valstijų nacionalinio vėžio instituto mokslininkų grupė, kuri buvo pakviesta ir vietoje ištyrė 29 873 gyventojus, pripažino, kad iš jų tik 46 mirė paveikti radiacijos.

1945 rugpjūčio 6 JAV bombonešis numetė atominę bombą, užkoduotai pavadintą „Mažylis“, ant Hirosimos. Bomba sprogo 600 (šešių šimtų) metrų aukštyje, tiesiai virš miesto centro. Ugnies kamuolys, 5 000 Farenheito, metalai tokioje temperatūroje lydosi, nušlavė visą Hirosimos centrą, vietoje užmušė 140 000 žmonių. Po trijų dienų buvo numesta antra bomba - virš Nagasakio. Ji užmušė 70 000.

Ryškiausia iš paskutiniųjų nelaimių buvo Černobylio katastrofa 1986. Spauda rašė apie „paraudonavusius miškus“, apie tai, kad gimsta keisti, deformuoti vabzdžiai. Televizija rodė sovietų gelbėjimo grupes apsauginiais drabužiais, nuplikusius vaikus ir statybininkų brigadas, žuvusias bandant užcementuoti suskilusį reaktorių. Praėjus 15 metų, vokiečių žurnalas „Focus“ paskaičiavo, kad Černobylis atsakingas už pusės milijono žmonių mirtį. Kiek čia tiesos ir kiek gąsdinimų bei sensacijų?

Nėra abejonės, kad ši katastrofa užteršė didelius žemės plotus. Per dvidešimt metų mirė iki 4 000 (keturių tūkstančių) gelbėtojų ir eilinių piliečių, gyvenusių tose vietovėse, dėl to, kad buvo radiacijos ilgai veikiami. Tačiau dabar, pasibaigus šaltajam karui, mokslininkai gali ramiai dirbti savo darbą - ieškoti tiesos. Tai, ką jie atranda, - pribloškia. Pasirodo visi tie šešiaženkliai žuvusiųjų skaičiai neregėtai išpūsti.

Baimės didelės akys

Ieškodami atsakymo, japonų ir amerikiečių mokslininkai tuoj po karo pradėjo gigantišką tyrimą. Buvo surašyti visi Hirosimos ir Nagasakio gyventojai, buvę bent per 10 kilometrų nuo sprogimo centro. Į sąrašus-anketas pateko 86 572 žmonės. Dabar, kai praėjo 60 metų, tyrimo išvados aiškios ir abejonių nekelia.

Per 60 metų maždaug 700 žmonių mirė nuo ligų, susijusių su šio atominio sprogimo sukelta radiacija; 87 - nuo mažakraujystės, 440 - nuo auglių, 250 - nuo infarktų, kurių priežastimi galėjo būti spindulinė liga. 30 kūdikių gimė su psichikos ligų požymiais. Tai daug, tai niekam nereikalingos aukos, tai gyvi žmonės ir gyvas skausmas. Bet nieko panašaus į masinę žūtį. Tuo tarpu net mokyklų vadovėliai ir enciklopedijos rašo, kad po sprogimo dar 105 000 mirė nuo spindulinės ligos.

Paaiškėjo, kad naujagimių defektai irgi gryna fantazija. Bet joks tyrimas nerodo, kad apsigimimų Hirosimoje ir Nagasakyje padaugėjo. Buvo ištirti ir 3600 žmonių, kurių motinos buvo jais nėščios tuose miestuose bombos sprogimo dienomis. Nebuvo rasta jokių chromosominių nukrypimų nuo normos.

Černobylio katastrofoje, oficialiai patvirtintais duomenimis, nuo mirtinos radiacijos dozės žuvo 47 žmonės. Beveik visi jie - iš gelbėtojų komandos. Tai labai rimta netektis. Ištisas naujas kapinynas. Bet iš suirusio reaktoriaus išsiveržė palyginti nedaug radiacijos, todėl tiesioginių aukų daug nebuvo. Nėra jokios abejonės, kad Černobylis buvo milžiniška ir pavojinga katastrofa. Bet nėra reikalo mūsų vaizduotėje ją dar didinti ir iškreipti.

Žmonija visą laiką gyvena įvairaus stiprumo radiaciniame fone. Lietuvoje nėra kalnų, uolienos neišeina į paviršių, vidutiniška radiacija - 0,012 REM. Po Černobylio katastrofos ji buvo pakilusi 2-3 kartus, iki 0,02-0,03 REM. Bet Kolorado valstijoje radiacija visą laiką - 0,02-0,03 REM, o žmonės gyvena, vaikus augina, jokių blogų požymių nėra. Organizmui pavojus iškyla, kai radiacija pasiekia šimtą REM, ir tampa mirtinai pavojinga, kai pasiekia 500.

Atėjo laikas mokėti atskirti vaiduoklius nuo realių reiškinių. Naujoji medicinos technika leidžia matyti smegenų veiklą labai aiškiai. Pasirodo, tam tikros smegenų vietos suaktyvėja, kai žmogus gauna jam reikalingų vaistų. Ir tos pačios vietos taip pat suaktyvėja, kai žmogui pranešama, kad jis tų vaistų gavo, nors iš tikrųjų prarijo, sakysim, kreidos tablečių. Panašiai su kai kuriais nuodais. Pridėk žmogui prie nugaros nekaltą bedantį žaltį, pasakyk, kad tai nuodinga gyvatė, dar kokia nors adata padraskyk - ir žmogus gali numirti. O simptomai bus kaip nuo nuodingos gyvatės įgėlimo. Tai, kad kai kurios vyriausybės, net labai rimtos - Švedijos - pasiduoda savo piliečių panikai, o vokiečiai nevalgo Bavarijos miškuose rinktų grybų, nors po Černobylio jau praėjo 20 metų, ne nuoroda. Nes jokios išminties čia nėra.

Komentarai (54)