Tai yra naujas darinys ne tik Lietuvoje, bet ir santykinai naujas pasaulyje. Galime sakyti, tokia naujo tipo institutų forma Europoje pradėjo plisti po II pasaulinio karo. Tokio modelio institutų padaugėjo paskutiniais dešimtmečiais. Iš esmės yra du pagrindiniai šių institutų tipai. Pirmojo tipo institutai visų pirma orientuoti į pačius geriausius mokslininkus. Antrojo tipo institutuose, neatsisakant orientacijos į geriausius mokslininkus ir geriausių sąlygų jiems kūrimą, svarbus doktorantų rengimo sektorius.

Tokie institutai siekia maksimaliai kokybiškai parengti doktorantus jų tolimesniems tyrimams, suteikti jiems maksimalią globą ir kad jų darbai pasiektų maksimalią kokybę.

- Kokio tipo institutą norima kurti Lietuvoje?

Kaip bebūtų, humanitariniuose ir socialiniuose moksluose nesame pasiekę tokios aukštos kokybės, kad būtų pakankamai rimta žmonių grupė, kuriai reikėtų sudaryti išskirtines sąlygas. Dėl to iš esmės pasirinktas antrasis variantas – suvokiant, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione protų humanitariniuose ir socialiniuose moksluose trūksta. Pagrindinis tikslas – galvojimas apie visiškai kitaip parengtus mūsų šalies ir kartu viso regiono doktorantus.

Kiek bešnekėsime, socialiniai ir humanitariniai mokslai nėra pasiekę tokio lygio kaip techniniai, fiziniai, biotechnologiniai mokslai. Todėl į instituto steigimą žiūrime kaip vieną mokslo ir studijų reformos įrankių, kuris galvotų ne apie valdymo mechanizmų keitimą, bet būtent tai, ko trūksta reformoje. Institutą vadinu savotiška meškere socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams - tie, kurie norės, jog situacija keistųsi, meškere galės pasinaudoti. Doktorantūros studijose galėtų studijuoti ir žmonės iš Vakarų šalių.

- Kodėl institutas vadinsis „Priešakinių tyrimų“?

Tai – tam tikras vertinys iš anglų kalbos žodžių junginio „center for advanced studies“. „Priešakiniai tyrimai“ galėtų būti verčiami kaip „pažanginiai tyrimai“. Šis terminas pasirinktas ne tam, kad parodytume esą geriausi ir patys „priešakiniai“. Visų pirma dėl to, kad tai – tam tikras firmos ženklas, kurį būtina vartoti, kad būtum pasaulyje atpažįstamas. Kad ir partneriai aiškiai suvoktų, apie ką eina kalba. Už pavadinimo neslypi jokių pretenzijų. Tai yra lietuviškas jau egzistuojančio darinio vertimas.

- Lapkritį pristatant institutą skelbta, kad jis bus kuriamas kartu su tarptautiniais partneriais. Kokiais?

Iš esmės jau išsikristalizavo instituto steigėjų ratas – tarp potencialių partnerių steigėjų, davusių sutikimą, yra vienas rimčiausių JAV smegenų centrų – Vudro Vilsono centras, jo padalinys Kenon institutas, besispecializuojantis Rytų erdvėje. Antras rimtas partneris – Skandinavijos priešakinių tyrimų institutas Upsaloje. Trečias Vakarų partneris – naujo tipo Rytų Europos studijų institutas Gyseno universitete Vokietijoje.

Jei orientuojamės į regioną, institutas neįmanomas be partnerių jame. Čia strateginis partneris – Europos humanitarinis universitetas Vilniuje, Sankt Peterburgo Europos universitetas Rusijoje. Ukrainoje šį projektą sutiko koordinuoti Atgimimo fondas. Tačiau tai nereiškia, kad bus apsiribota mokslininkais iš tų institutų.

Vienas steigėjų uždavinių – būti savotišku koordinatoriumi savo šalyje ar regione, padedant formuoti tiek mokslines programas, tiek pritraukiant kitus žinomus mokslininkus, tiek ieškant finansinių išteklių.

Lietuvoje institutas turėtų dviejų universitetų – Vilniaus ir Vytauto Didžiojo – patronažą. Čia dar kaip partneris įsiterptų Istorijos institutas.

- Kas bus tyrinėjama institute?

Jaučiamas pakankamai didelis šio regiono, esančio tarp ES ir Rusijos, tyrinėjimų deficitas. Šis regionas svarbus ir moksline, ir užsienio politikos prasme. Kalba eina ir apie naujų politinių elitų ugdymą – kitaip tariant, elitų ugdymą tokiuose regionuose, kurie šiuo metu nėra pakankamai stabilūs.

Visos didžiausios pasaulio šalys per įvairias stipendijų programas, fondus vienaip ar kitaip bandydavo veikti ir dalyvauti elitų prisijaukinimo procese. Lietuvoje tam irgi atsirastų pakankamai svarbus įrankis. Jeigu gerai klostytųsi, po keliolikos metų galėtume turėti kurios nors tų šalių prezidentą, čia baigusį doktorantūros studijas.

Priešakinių tyrimų institutas būtų regioninis, orientuotas į mūsų rytinius kaimynus – Baltarusiją, Ukrainą ir Vakarų Rusiją.

- Kada ir kam kilo instituto steigimo idėja?

Kas pirmas prieš keletą metų kuriant Humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros strategiją išsakė idėją - nesiimčiau sakyti. Tai, bet kokiu atveju, gerai – kai nėra tiesioginio autoriaus, vadinasi, čia buvo bendraminčių idėja.

Lietuvos valstybė labai mažai rizikuoja – darome žingsnius, kad našta valstybei būtų kiek mažesnė – ieškome tarptautinių partnerių, kalbamės su donorais. Tikimės, kad daugelį akademinės veiklos aspektų bus galima finansuoti iš tarptautinių fondų – jau vyko pokalbiai su stambių fondų atstovais.

Teprašome leisti pabandyti realizuoti idėją, kuri patraukli žinomiems pasaulio mokslo centrams. Jei ne šitas projektas, jų niekaip nesugebėsime pritraukti į Lietuvą, niekaip nesugebėsime jų čia atsivežti. Tik per tokio pobūdžio projektus galime būti įdomūs už Lietuvos ribų.

Jeigu mes dirbsime tik savo kieme neišlįsdami už jo ribų, esame pasmerkti būti tamsia provincija ES.

- Koks tolesnis instituto steigimo kelias?

Pati būtiniausia sąlyga instituto steigimui – Lietuvos valstybės aiškus pareiškimas, kad mums reikia tokio instituto, kad mes remiame jo steigimą. Be tokio aiškaus pasakymo visuomenininkų iniciatyva instituto neįsteigsi. Lietuvoje daug problemų su energetiniais projektais, daug partinių ginčių, tad tokie dalykai sunkiai juda. Bet mums jau pavyko užsigarantuoti aiškią Švietimo ir mokslo ministerijos (toliau - ŠMM – DELFI) paramą, projektą remia Užsienio reikalų ministerija. Jau rastas mechanizmas, kaip idėją realizuoti.

Iš pradžių kaip laikinas darinys bus kuriamas Lietuvos Priešakinių tyrimų institutas, jis gaus visus įgaliojimus oficialiai derėtis su užsienio partneriais, paruošti galutinę instituto koncepciją ir veiklos kryptis, jas pateikti platesnei užsienio ir Lietuvos akademinei bendruomenei. Tada kartu bus organizuojama didžioji donorų konferencija.

Jei viskas bus gerai, iki balandžio turėtų būti pasirašyta sutartis su viena Vakarų valstybe, kuri irgi imtųsi atsakomybės už projekto įgyvendinimą. Biudžete ji jau numačiusi skirti pinigų instituto steigimo darbams. Kol kas šios valstybės įvardinti negaliu.

- Ar tikite, kad instituto steigimo idėja nebus numarinta, kaip jau įvyko su baigiančia išsikvėpti aukštojo mokslo reforma?

Visko gali būti - ir ši idėja gali būti nepalaikyta. Manau, kad taip Lietuva prarastų didžiulį šansą – esu įsitikinęs, kad jei idėja nebus realizuota Lietuvoje, bus įgyvendinta kurioje kitoje regiono šalyje. Ir geriausiu atveju tada lietuviai galės būti pagalbininkai. Tačiau tokio savarankiškumo mes niekados neturėsime.

Kitas svarbus klausimas - ar mes sugebame generuoti ir realizuoti idėjas patys, ar mes esame pasmerkti visą laiką prisidėti prie kitų iniciatyvų. Kiek mes esame savarankiški įvairiose, ir konkrečiai šitoje, srityje. Noras būti savarankiškais kūrėjais, o ne realizuojančiais kitų idėjas – labai svarbu.

Iniciatyvos įgyvendinimas rodytų, kad mes esame pribrendę tokio pobūdžio projektams. Lietuva yra stebuklų šalis, ir aš nenustebčiau kad ir šitas projektas, kuris jau labai toli pasistūmėjo, žlugtų.

Paradoksas, tačiau užsienio partnerius dėl projekto reikalingumo įtikinti lengviau nei Lietuvoje esančius žmones. Tačiau nė iš vieno politiko neišgirdime, kad projekto nereikia daryti.

- Užsiminėte, kad idėjai priešinasi akademinė bendruomenė.

Tikiu kritišku situacijos vertinimu akademinėje bendruomenėje. Tikrai noriu tikėti, kad akademinė bendruomenė supras projekto svarbą ir kad nebus dabar dominuojančios konservatyvaus mąstymo, įtaraus požiūrio, kad kažkas kažkur į kažką kėsinasi. Manau, turime galvoti apie mūsų bendruomenės tam tikrą intelektualinį atsinaujinimą ir apie naujas galimybes.

- Kada institutas gali pradėti veikti?

Negalime kalbėti apie konkrečius terminus – jie paaiškėtų Vyriausybei galų gale patvirtinus ŠMM jai pateiktus siūlymus dėl instituto kūrimo. Nuo to laiko mums dar metų prireiks diskusijoms konkretizuojant ir sudėliojant aiškesnę instituto koncepciją, ją pristatant akademinei bendruomenei.

Po to dar daug priklausytų nuo to, kada institutas gautų pastatą veiklai. Jei premjeras, pavyzdžiui, rytoj pasirašytų nutarimą dėl lietuviško instituto kūrimo, 2009 m. jis jau galėtų pradėti veiklą.