Mes, jaunimas, naujoji karta, gyvename įdomiu laikotarpiu – tūkstantmečių sandūroje. Juk ne paslaptis, kad žmonija XX amžiuje iš tiesų pasiekė savo galimybių apogėjų. Mes turim tai, ko mūsų tėvai ir seneliai negalėjo net įsivaizduoti. Technikos laimėjimai, mokslo atradimai, demokratijos įsigalėjimas atvėrė mūsų kartai duris į pasaulį, kur įmanoma ir galima viskas.

Tačiau kokia vieta tenka moralei šiame pasaulyje? Ar jaunimas dar kartais susimąsto apie tokias žmogiškąsias vertybes kaip pagarba, meilė, gerumas, užuojauta? O galbūt tai tik atgyvena? Gal mes gyvename pagal visai kitokius principus?

Žodis „vertybė“ jaunimo pasaulyje – retas svečias. Mes gyvename pagal taisykles. Stebitės? Bet kodėl gi? Gal pasaulis ir sublizgėjo daiktų įvairove, grožiu, bet jis tikrai netapo tobulas. Po saule nieko naujo – viskas keičiasi, išskyrus žmogaus prigimtį. Nuo mažų dienų susiduriame su negailestinga realybe, kur išlieka tik stipriausi, protingiausi, geriausi. Jeigu tu toks nesi, iš pradžių tai skaudina tave, bet vėliau užgrūdina. „Arba tu, arba tave“ tampa daugeliui gyvenimo kredo.

O kas padeda pasijusti tvirtai, suteikia valdžią? Aišku, pinigai. Jie labai svarbūs mums ir turbūt ne vien tik mums. Juk visi tai žino, tik ne visi apie tai garsiai prabyla. Dažnai dabar turtas, o ne intelektas ar dvasinis grožis yra pagrindinis žmogaus vertinimo kriterijus. Už pinigus galima nupirkti viską. Ir patikėkite, nemažai yra taip manančių.

Kokie mes esam – nėra paprasta atsakyti. Mes trokštam būti madingi, šiuolaikiški ir blizgėti visuomenėje, bent jau savo draugų tarpe. Individualumas? Daug paprasčiau įsilieti į minią ir tapti tokiu, kaip visi, lengviau sutikti nei paprieštarauti, išduoti nei apginti tai, kas tau brangu. Nes tam reikia dvasios stiprybės, o jos dažnai pritrūksta. Ir iš kur jos semtis? Laikraščiai masiškai pateikia skandalingas nieko nesakančias istorijas, žurnalai daugiausia „moko“ dietų, sekso ir mados, knygos užsiguli lentynose (o ir nėra laiko kada jas skaityti, kai gyvenimo tempas toks didelis), artimi žmonės dažnai nesuranda laiko išklausyti ir patarti, sunki ekonominė situacija šalyje. Sunku gyventi. Bet, jeigu sąžiningai, juk pasaulyje, kai pagalvoji, yra milijonai žmonių, kuriems daug sunkiau. Gal mes apie tai tiesiog nesusimąstome – galvojame tik apie save. Galbūt neprasminga, galbūt egoistiška, bet taip paprasčiau. O kam gilintis, kai gali plaukti paviršiumi?

Daugelis mūsų mėgsta žaisti kitų gyvenimais ir meile. Kuo toliau, tuo labiau nebetikime jausmų tyrumu ir ištikimybe, o širdies atvėrimą ar jausmų parodymą vertiname kaip silpnybę. Myli? Vadinasi, kažko reikia. Tačiau kartais norisi pasakyti – Neleiskime, kad meilė, kaip didžiulė likimo dovana, taptų pigia preke. Bet tylime. Ar mums nereikia meilės? Jeigu taip sakytume, būtų melas. Pažinčių portalai pilni, ir tikrai ne visi ieško tik trumpalaikių nuotykių. Mums visiems reikia to paties, tik nenorime, o galbūt bijome tai pripažinti. Mes klaidžiojame tamsoje ieškodami saulės šviesos, kuri sušildytų mūsų sušalusias širdis ir apgaubtų savo švelnumu. Ieškome to, ko neturime, bet ko trokštame. Deja, kiekvienas susidūrimas su niūria tikrove ir neišvengiamas nusivylimas gramzdina mūsų jaunas sielas vis giliau į cinizmo liūną. Kartais ir viltis miršta. Tad kodėl reikėtų stebėtis dideliu savižudybių skaičiumi?

Naujų emocinių pojūčių pasaulį šiandien atveria narkotikai, alkoholis, didelis greitis už vairo, seksualinė laisvė, cigaretės. Jei nėra kažko tikro, pasitenkinama ir pakaitalu. Svaigalai ir pasilinksminimai padeda pamiršti problemas, pabėgti nuo kasdienybės. Kas žino, gal geriau užsimerkti ir gyventi svajonių, iliuzijų pasaulyje. Ir dauguma pasirenka būtent šį kelią. Lengviausią kelią, vedantį į niekur. Tik baisu, kad jį renkasi vis jaunesni.

Masinės informacijos priemonės atveria mums neaprėpiamą žinių lobyną – Eldoradą – auksinę svajų šalį. Bet ar praturtina sielą? Tai dar klausimas. Klausimas, kurį retas iš mūsų sau užduoda, nes mes neįpratę galvoti, susimąstyti. Mes tiesiog gyvename. Gyvename taip, kaip norime. Studijos, šokiai, vakarėliai, televizija, internetas. Kokia spalvinga karuselė! Galbūt mūsų, jaunų žmonių, gyvenimas daugeliui atrodo nykus bei tuščias, bet mums linksma. Be to, juk tai mūsų gyvenimas. Tik gaila, jog dažnai pamirštame vieną svarbų dalyką. Ateis diena, kai jaunystė išeis palikdama savo didžiulę sąskaitą. Ir ją teks sumokėti.

Taigi eina amžiai, civilizacija žengia į priekį, keičiasi ir jaunimo vertybės. Nebe jausmai, o šaltas protas valdo jaunąją kartą. Masinės informacinės priemonės, pinigai pakeičia nuoširdžią draugystę, o svaigalai bei pasilinksminimai „apvalo“ sielą, nuramina sąžinę ir padeda gyventi be meilės. Tokia yra tikrovė. Žiauri, bet tikrovė. Ir vis tik tai..

Ir vis tik tai. Po saule nieko naujo. Mes nesame bejausmiai. Mes visi – tik žmonės. Taip, yra jaunų žmonių, kurie turi stiprią dvasią, tiki gyvenimu, myli ir yra aukštos moralės. O tie, kurie suklydo, pasiklydo ar neteisingai pasirinko, galbūt jiems tik reikia, kad kažkas jais tikėtų, kažkas suprastų – mažo vilties spindulėlio nuodėmingame pasaulyje. Kad galėtų patikėti, jog ne tik danguje, bet ir žemėje būna stebuklų. Ir tas stebuklas slypi mumyse pačiuose. Tik pirmiausia patys turime tuo patikėti. Turime patikėti savimi.

Šaltinis: politika.lt

Komentarai (72)