Prasidėjusi švietimo reforma pradžioje turėjo aiškesnius tikslus ir teikė daugiau vilčių. Be to, pradėtos reformos buvo būtinos ir reikalingos. Net sunku įsivaizduoti, kaip buvo galima žengti į priekį, nereformavus ugdymo turinio ir neprisitaikius prie sparčios laikmečio kaitos. Iš esmės visos idėjos, kuriomis remiantis buvo pradėta reformuoti švietimo sistema, buvo geros ir prasmingos. Turbūt nekelia abejonių ir tai, kad reformų iniciatoriai turėjo kilnius tikslus ir gerus ketinimus. Tačiau ilgainiui tikslai pradėjo blankti, o viltis blėsti.

Apmaudu, kad reformai įsibėgėjus, pradėta vis mažiau tikėti gerais ketinimais ir įvairių keitimų būtinumu. Į Lietuvos švietimo sistemą įsiveržė nesibaigiančių reformų gūsis. Mokytojai nuolat girdėjo: taip daroma Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje. Taip ir liko neaišku, kodėl ir mes turime taip daryti. Juk ne paslaptis, kad šiandien daugelis Europos šalių taip pat nesugeba išspręsti paprastų problemų ir painiojasi savo reformose. Jeigu norime lygiuotis į prastus pavyzdžius jų tikrai netrūksta Europoje. Keista, kad nebuvo įdėmiai pasižiūrėta ir pabandyta perimti gerosios mūsų švietimo patirties. Lyg Lietuva nebūtų turėjusi stiprios švietimo sistemos ir sektinų pavyzdžių.

Kodėl tarpukario Lietuvos švietimo sistema neįsipainiojo į reformų labirintus ir sugebėjo išsaugoti autoritetą visuomenės akyse? Pabandykime nuoširdžiai atsakyti į šį klausimą. Šiandienis Lietuvos švietimas atrodo kaip kaleidoskopas gražių idėjų, kurios nesisieja į prasmingą visumą. Dar daugiau – jungdami įvairių šalių patirtį ir negebėdami kūrybingai pritaikyti jos prie mūsų krašto realijų, sukūrėme naujas problemas. Nuolat kalbame apie ugdymo kokybę, tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad situacija yra bloga. Mokytojai skundžiasi, kad mokinių žinių ir gebėjimų lygis sistemingai prastėja. Nors galime ir pasidžiaugti, kad yra gražių išimčių ir pasiekimų, tačiau bendras vaizdas nedžiugina.

Galima aiškiai konstatuoti, kad dalis reformų buvo gerai neapgalvotos (pvz.: profiliavimas), kitos - nesugebėtos nuosekliai įgyvendinti (pvz.: mokyklų tinklo pertvarka). Rezultatas akivaizdus, švietimo reforma stringa, o kartais susidaro įspūdis, kad sukasi ratu. Pradėję keitimus po kurio laiko grįžtame į pradinę padėtį. Visas reformos procesas vyksta chaotiškai, o perspektyva, kuri matoma ne už kalnų tampa grėsminga krašto ateičiai. Reikėtų pabrėžti ir tai, kad labai nenoriai kalbama apie problemas ir nedrįstama aiškiai įvardyti situacijos, kurioje esame šiandien. Greičiausiai neužtenka drąsos įvardyti problemas ir pradėti jas spręsti. Tačiau nesprendžiamos problemos neišnyksta, o laikui bėgant tampa grėsmingos. Taigi, kodėl negerėja ugdymo kokybė, kodėl mokytojai renkasi į forumą, kodėl ritasi streikų banga per Lietuvą. Kokios grėsmės matomos ir ką nedelsiant reikėtų spręsti?

Pirma. Akivaizdžiai Lietuvoje mąžta mokytojų. Vyresnioji pedagogų karta išeina iš mokyklos, o jauni žmonės į mokyklas beveik neateina. Dar niekada nebuvo taip, kad mokslo metų pradžioje būtų taip intensyviai ieškoma pedagogų. Tiesiog artėjame prie situacijos, kai artimoje ateityje nebus kam dirbti mokykloje. Atvykėliai iš kitų šalių šios problemos neišspręs. Nei baltarusiai, nei kinai neišgelbės Lietuvos švietimo.

Dėl neatsakingos politikos praradome kartą, kuri turėjo ateiti į mokyklą. Mokytojo profesija tapo labai nepatraukli, o pedagoginio universiteto didžioji dauguma ruošiamų studentų net neketina rinktis pedagogo profesiją. Be to, pedagoginio universiteto studijas renkasi ne patys geriausi mokiniai. Jaunoji karta, kuri pamato šiandieninę mokyklą iš arčiau, turbūt supranta, kad dirbti, kai žeminama mokytojo asmenybė ir darbas, yra tikrai nepatrauklu. Nuolat tenka girdėti, kad ir šiandien daug kur nevyksta pilnavertės pamokos, o ugdymo procesas paprasčiausiai imituojamas. Kai kurias disciplinas veda net ne specialistai. Jeigu artimiausiu metu nebus radikaliai sprendžiama ši problema ir be streikų teks stabdyti ugdymo procesą.

Antra. Mokinių drausmė, elgesys ir tvarka vis sunkiau užtikrinama mokykloje. Ugdymo procesas nuolat trikdomas dėl nedrausmingų mokinių piktybiško elgesio. Mokytojai nebeturi elementarių svertų, kaip būtų galima sudrausminti mokinį. Negebėjimas užtikrinti elementarios tvarkos mokykloje tampa tikra katastrofa. „Lietuvos mokyklose - karo padėtis. Lūžta kaulai, liejasi kraujas, klesti patyčios ir smurtas. Taip „Lietuvos ryto“ laikraštyje rašoma apie padėtį Lietuvos mokykloje. Liūdna, kai toliau skaitydamas randi tokį teiginį: „jau negrįžtamai praėjo laikai, kai mokytojas, kunigas ir gydytojas visuomenei buvo didžiausi autoritetai.“ Ypač kenčia mokiniai, kurie nori mokytis. Jų teisėmis niekas nesirūpina. Pedagogai bijo ištarti griežtesnį žodį ir pareikalauti padoraus elgesio.

Dauguma švietimo įstaigų yra nugultos rūkančių mokinių, dalis mokinių sistemingai nelanko mokyklos, tačiau visa reformuota švietimo sistema yra bejėgė. Priėjome prie ribos, kai nebegalime atsakyti į klausimą, ar mokinys gali vaikščioti mokykloje pasikabinęs grandinę ir plaukus pasistatęs piestu. Juokingai atrodo vis toliau investuojamos lėšos į prevencines programas ir abejotinos vertės akcijas. Tačiau, kai reikia imtis konkrečių problemų sprendimo ir paprašyti padoraus elgesio, pradedama kalbėti apie teises ir negebėjimą suprasti šiuolaikinio jaunimo.

Įstrigo plakato žodžiai, kurį kėlė mokytojai per vieną mitingą: „Vaikų teisių konvenciją mokytojui“. Išties, šiandien yra tokia situacija, kai mokykloje reikia apginti pirmiausiai mokytoją. Nuolat buvo ir yra kalbama apie vaiko teises, bet reformos eigoje buvo pamiršta kalbėti apie mokinio pareigas ir dar kartą pareigas. Šiandien svarbiau mokytojams kelti ne tik atlyginimus, bet garantuoti pedagogams psichologinį ir net fizinį saugumą. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl krenta ugdymo kokybė ir jauni pedagogai neina į mokyklą.

Trečia. Ugdymo kokybė. Dėl nuolatinių ir nepagrįstų eksperimentų ji akivaizdžiai krito. Kad kažkas negerai su mokymu, aiškiai iliustruoja brandos egzaminų skaičiai. 2007 m. egzaminus laikė 47383 mokiniai. Iš jų 10469 mokiniai neišlaikė valstybinių brandos egzaminų, 5454 mokiniais neišlaikė mokyklinių brandos egzaminų. Taigi, iš viso suklupo 15923 mokiniai, t. y. 33,6 proc. Trečdalis abiturientų nesugebėjo atlikti minimalaus užduočių kiekio, kad išlaikytų egzaminą. Noriu pabrėžti išlaikyti egzaminą, t. y. surinkti minimalų taškų kiekį liudijantį apie bazines žinias. Matant tai, reikėtų ne tik susirūpinti, bet labai rimtai aiškintis, kas vyksta su Lietuvos švietimo sistema, kad mokiniai negali pasiekti minimalaus žinių kiekio. Tikriausiai saulutės ir zuikučiai 1-4 klasėse neužtikrino sėkmingo starto daugeliui mokinių. Tyrimas dėl ketvirtokų gebėjimo skaityti ir tarptautinis penkiolikmečių pasiekimų tyrimas akivaizdžiai paliudijo, kad reikia labai susirūpinti dėl ugdymo kokybės. Tenka konstatuoti, kad šiandieninėje mokykloje sistemingai prarandama žinių užtikrinimo kokybė, o modernias naujoves įtvirtinti nepavyksta.

Ketvirta. Ugdymo turinio problemos. Šioje srityje bandyta daryti daug, tačiau dauguma įvykdytų pertvarkymų funkcionuoja vargingai. Įvesta etika ir tikyba, pilietiškumo pagrindai ir ekonomika, tačiau kvalifikuoti specialistai neparuošti. Daugelyje mokyklų vyksta šių mokslų profanacija. Lieka nebeaišku, ar, įvedant naujas disciplinas, buvo pasiektas teigiamas rezultatas, ar padaryta žala mokyklai. Ir tai nėra retorinis klausimas. Tačiau skaudžiausia yra tai, kad pradėta painiotis ir tradicinių mokomųjų dalykų turinyje. Lietuvių k., matematikos ir kitų mokomųjų dalykų turinys pradėtas keisti aiškiai neįsisąmoninus, kodėl taip daroma. Neaiškų kokių mokomųjų tikslų šią kaita buvo siekiama. Jau beveik dešimtmetį lietuvių k. valstybinis egzaminas taip ir klaidžioja eksperimentų labirintuose.

Pasiremsiu Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) vertinimu. „Šių mokslo metų lietuvių kalbos valstybinio egzamino naujadaras – vienerių metų eksperimentas. Greičiausiai jis ir vėl bus keičiamas.“ Nesugebama ir neužtenka intelektualinių jėgų išbalansuoti mokymo turinį. Kiekviena mokomojo dalyko „kasta“ gina savo siaurus interesus. Daliai mokytojų tokia nuolatinė kaita turbūt yra priimtina. Tuo metu, kai mes svarstome švietimo problemas ir esame pasiruošę priimti rimtus sprendimus, dalis mokytojų tuo pat metu pelnosi užkamšydami mokinių žinių spragas.

Keletas apibendrintų mokytojų minčių iš konferencijos "Mokykla dabarties iššūkių akivaizdoje", kurią spalio pabaigoje inicijavo „Tėvynės Sąjunga“. Gebėjimai ir kompetencijos priešpastatomi žinioms. Nepaisant ateinančių į Lietuvą modernybių, prioritetas turi būti teikiamas žinioms ir įgūdžiams. Vienintelė kompetencija, kuri turi tapti neatsiejama ugdymo proceso dalimi, yra išmokyti mokinį mokytis. Žinių, gebėjimų ir kompetencijų balansas turi būti gerai pasvertas. Be žinių gebėjimai ir kompetencijos praranda prasmę. Be to, atmetamas sisteminis lavinimas, kaip lavinimo pamatas. Nepagrįstai keičiamos programos ir ugdymo turinys. Šį procesą galima įvardyti, kaip kompetencijos stoką, kaitos proceso imitavimą arba paprasčiausią siekį turėti tam tikros materialinės naudos. Reikėtų labai gerai įsiklausyti į šias mokytojų mintis.

Penkta. Mokyklų struktūros klausimas. Jį spręsti buvo būtina. Leisti dirbti pustuštėms mokykloms buvo nepateisinamas lėšų švaistymas. Tačiau, tvarkant mokyklų tinklą, buvo susipainiota ir nesugebėta racionaliai išspręsti šios skausmingos problemos. Struktūrinė mokyklų reforma pareikalavo daug jėgų ir, vėl noriu pabrėžti, lėšų, suaudrino visuomenę, o rezultatas apgailėtinas. Vadinamasis pagrindinės ir vidurinės mokyklos persiklojimas taip ir liko neišspręstas. Pagrindinės mokyklos nesustabdomai virsta aštuonmetėmis. Suskaidyta struktūra lyg ir prarado tęstinumą. Kiekvienai atskirai grandžiai nebelabai rūpi mokymo kokybė.

Įsivyrauja principas, mokinys vis tiek išeis į kitą mokyklą, o ten juo pasirūpins kiti. Galiausiai viskas nukrenta ant vidurinės ar gimnazijos pečių. Kuo bloga mokykla, kurioje yra 5-12 klasės? Kodėl buvo draskomos gerai dirbančios tokio tipo mokyklos? Aiškaus atsakymo nėra. Be to, reformatoriai neatsakinėja, jie paprasčiausiai nesusimąstydami vykdo, nes kažkam pasirodė, kad taip bus geriau. Pasiklydome tarp trijų pušelių ir kitus paklaidinome. Be to, norėtųsi paklausti, o kas buvo padaryta su gimnazijomis. Gimnazijos koncepcija buvo keičiama tol, kol neliko pačios gimnazijos. Kuo gimnazija skiriasi nuo vidurinės, manau atsakyti galėtų nedaugelis. Taigi, pradėta ir racionaliai neišspręsta, kaip ir daugelis reformų. Išskirtinis švietimo reformos bruožas yra pradėti reikalingą procesą, jį supainioti ir negebėti sėkmingai įgyvendinti.

Šešta. Mokytojų etatinis apmokėjimas. Grėsmingai artėja dar švietime vienas „proveržis“, kuris gali galutinai parblokšti visą švietimo sistemą. Turbūt gerai neįsisąmoninama, kokie yra šios reformos tikslai ir kokios bus jos pasekmės. Perėjimas prie etatinio apmokėjimo gerai neapgalvotas ir ateityje sukels dar daugiau problemų. Jau dabar trūksta mokytojų. Keistai atrodys, kai mokytojas turėdamas 24 kontaktines valandas nebegalės daugiau turėti pamokų, nes kitos bus tarifikuojamos neva už kitus darbus. Reikėtų reformatorių paklausti, kas ves kitas pamokas? Ar apie tai buvo pagalvota? Apskritai kyla klausimas, o kokios mokytojo funkcijos mokykloje. Užsiimti darbais, kurie iš esmės yra abejotinos vertės ar dirbti tiesioginį darbą, t. y. mokyti vaikus.

Susidaro įspūdis, kad dedama daug pastangų, kad mokytojas tik neužsiimtų tiesioginiu darbu. Niekam nereikalingų popierių pildymas tampa visos kaitos ašimi. Auditas, abejotinos vertės projektai ir kiti papildomi darbai užgožia mokyklos esmę. Ar situacija neliudija, kad tai iš esmės nieko nekeičia, o tik trikdo tiesioginį mokytojo darbą. Ar pagerėjo padėtis švietime, įdėjus milžiniškas pastangas audito įgyvendinimui? Kai negebama garantuoti ugdymo kokybės, užsiimti formaliais darbais nėra prasminga. Vieša paslaptis, kad audito įgyvendinimo procesas formalizuojamas, mokytojai atitraukiami nuo darbo, o prasmingo rezultato nėra. Tiesa, popieriaus sugadinama tikrai nemažai. Šiandien lieka nebeaišku, kokia ateityje bus pagrindinė mokytojo funkcija.

Septinta, aštunta, devinta. Švietime situacija klostosi savotiškai. Dauguma gerų iniciatyvų ir reformų negebama įgyvendinti. Profiliavimo eksperimentas baigėsi be aiškių rezultatų. Eksperimentas, kuriame buvo išnaudota daug jėgų, lėšų taip ir liko eksperimentu. Idėja buvo nebloga, tačiau įgyvendinimas nepavyko. Tai liudija, kad buvo švaistomos taip reikalingos švietimui lėšos, o akivaizdaus rezultato pasiekta nebuvo. Paprastas klausimas, kodėl nepavyko?

Ugdymo proceso organizavimas gegužės ir birželio mėnesiais. Visi mato akivaizdų absurdą, tačiau viešai net nediskutuojama, kaip būtų galima pakeisti situaciją. Ugdymo procesui daroma milžiniška žala. Mokyklose nevyksta pamokos, trikdomas mokytojų darbas, kuriamos papildomos problemos tėvams. Kas vyksta birželio mėnesį Lietuvos mokykloje negalėtų atsakyti nei Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV), nei Federalinė saugumo tarnyba (FST). Tai rodo, kad ugdymo procesą supainiojom neblogai. Atrodytų būtų galima paimti ir išspręsti šią nedidelę problemėlę. Tačiau ir ateinančių metų pavasarį imituosime ugdymo procesą.

Mokytojų kvalifikacija. Tenka nuolat girdėti, kad dalies mokytojų yra prasta kompetencija ir kvalifikacija. Trūksta labai geros kvalifikacijos mokytojų, o ką bekalbėti apie mokytojus autoritetus - šviesulius į kurių balsą įsiklausytų visuomenė. Paradoksas, tačiau po ilgalaikio kvalifikacijos kėlimo galiausiai tenka pripažinti, kad trūksta mokytojų. Organizuota galybė kursų, seminarų, konferencijų, tačiau belieka apgailestauti, kad ir šioje srityje kažkas nepavyko. Skaudu, kad visa tai buvo dažniausiai organizuojama pamokų metų. Reikėtų pabrėžti, kad dėl nepavykusių eksperimentų ir reformų pirmiausia nukenčia mokiniai.

Dešimta. Mokytojų darbo apmokėjimo tvarka ir atlyginimai. Akivaizdu, kad atlyginimus reikėtų didinti. Dauguma mokytojų, norėdami išgyventi, yra priversti dirbti dviem etatais. Tokiu būdu dauguma pedagogų turi 36 savaitines valandas, o kai kas net 40. Pastaruoju metu įsigalėjo savita atlyginimų didinimo tvarka. Didinant atlyginimą, darbo užmokestis mažėja. Mažinant mokytojų krūvį mažėja ir atlyginimas, nes sumažėjo didesnį įkainį turinčių pamokų skaičius. Tuo tarpu padidėjusių valandų skaičius, kuris skirtas mokytojų papildomai veiklai, įkainotas mažiau. Reikėtų radikaliai spręsti apmokėjimo tvarką. Palaikau idėją, kad nedelsiant reikėtų paruošti ilgalaikę pedagogų atlyginimo kėlimo programą ir teikti ją švietimo bendruomenei svarstyti.

Akivaizdžiai pradėjo trūkti ir techninio personalo: kiemsargių, pastatų priežiūros darbininkų, valytojų, sargų. Niekas nebenori dirbti už 570 Lt per mėnesį.

Išvada. Atgavę nepriklausomybę gavome galimybes, atsivėrė nauji keliai, įsiveržė laisvės vėjai į mokyklas. Turime gražių pasiekimų, neblogai besitvarkančių mokyklų, aukštos kvalifikacijos mokytojų. Tačiau tai tik fragmentai visoje švietimo sistemoje. Gaila, kad nepavyko ir nepavyksta išnaudoti suteiktų galimybių. Teiginys, kad švietimas yra prioritetinė sritis, taip ir liko tauškalų lygyje. Labai nemalonu konstatuoti, kad ugdymo kokybės pasiekti nepavyksta, o mokykla netapo vieta, kurioje būtų formuojamos tvirtos vertybinės nuostatos. Be to, neapdairiai buvo iššvaistyta geroji patirtis ir per daug pasikliauta pavyzdžiais iš kitų šalių. Šiandieninei mokyklai stinga idealizmo, patriotizmo, autoriteto. Galiausiai drąsos ir orumo pedagogikos. Be to, baimė dalies mokytojų taip ir neapleido. Netapome kūrėjais, kaip buvome taip ir likome tik vykdytojais.

Daug gerų iniciatyvų nesugebėta nuosekliai ir racionaliai įgyvendinti. Reformos tapo permanentinėmis, trafaretiškai buvo ir yra perimama užsienio patirtis. Nuolatinė ir nepagrįsta kaita išvargino ne tik mokyklą, bet ir visuomenę. Daug problemų būtų galima pamėginti efektyviai išspręsti, tačiau nėra politinės valios ir ryžto. Todėl nesudėtingos problemos tampa sudėtingomis. Susidaro įspūdis, kad nebėra galinčių analizuoti, prognozuoti, priimti racionalius sprendimus.

Taigi, nepaisant problemų, švietimo sistema judės į priekį. Tačiau ką turėsime ateityje, įdėmiau pažvelgus, galima pasakyti ir šiandien. Visuotinės kokybės nepasieksime. Bus gražių pavyzdžių, tačiau bendras lygis bus prastas. Vertybių mokykla neperteiks, tam paprasčiausiai ji bus nepajėgi. Greičiausiai ir toliau stiprės antroji švietimo sistema (privačios mokyklos, korepetitoriai). Šia sistema galės naudosis tik pasiturinčių tėvų vaikai. Tokiu būdu ryškės socialinė atskirtis, o gražūs švietimo reformos kūrėjų ir vykdytojų siekiai taip ir liks tik siekiais.

Tačiau viltis, kad švietimas atgaus prideramą vietą visuomenės gyvenime, išlieka. Tai ypač priklausys nuo mokytojų tvirtos pozicijos ir profesinio solidarumo. Reikia drąsiai kelti problemas, diskutuoti, aktyviai reikšti savo pilietinę poziciją. Galiausiai imti iniciatyvą į savo rankas ir pradėti spręsti problemas, kurių valdžia nesugeba išspręsti. Šiandien mokytojo vertė yra kaip niekada didelė. Jūsų paprasčiausiai nėra kam pakeisti. Kad šis forumas vyksta Kauno sporto halėje yra simboliška. 1940 m. rugpjūčio 14-15 d. Kaune vyko Lietuvos mokytojų suvažiavimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 10 000 pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojų bei aukštųjų mokyklų dėstytojų. Tada mokytojai sugiedojo Kudirkos „Tautišką giesmę“, kuri buvo jau draudžiama. Mokytojai išdrįso parodyti valią, nors tai buvo ir labai pavojinga. Nepamirškite, kad gyvenate laisvoje Lietuvoje, tad nedarykite gėdos savo neryžtingumu, abejingumu ir susitaikėliškumu. Būkite orūs ir atgaukite visuomenėje tą vertę, kurią Lietuvoje turėjo prieškario mokytojas.

Primename, jog Saulius Jurkevičius yra Vilniaus licėjaus direktorius.

Kalba, skaityta Nacionaliniame pedagogų forume, kuris įvyko Kaune gruodžio 15 d

Šaltinis: politika.lt

Komentarai (9)