Šeimų skyrybos, tėvų emigracija, paauglių susvetimėjimas ir nesaugumo jausmas – šios temos vis garsiau ir dažniau aptariamos visuomenėje.

Paauglių smurtas, agresija kelią nerimą visiems. Vis dėlto nedaug kalbama apie tai, ką išgyvena išsiskyrusių šeimų tėvai ir vaikai. Kaip jie jaučiasi visuomenėje būdami „kitokie“. Pripažinkime, vaikai ne visuomet suvokia, kodėl tai atsitiko būtent jiems. O atsakymo ieškoma įvairiais būdais.

Išsiskyrusiųjų Sielovados Centras „Bendrakeleiviai“ (toliau – ISCB) atkreipė dėmesį į skyrybas išgyvenusių ar šiuo metu išgyvenančių šeimų vidines dramas. Jie parengė projektą išsiskyrusių šeimų paaugliams „Kartu“ – Vėju kvepiantis, reikliai žiūrintis, melo nemėgstantis paauglio pasaulis“. Šio projekto tikslas – kūrybinių veiklų fone padėti jauniems žmonėms atsiverti, pažinti save ir kitus bendraamžius.

Projektas skirtas 13 – 15, 15 – 17 metų paaugliams. Jau nuo spalio mėnesio antradieniais 18.30 val. visus mokslo metus kiekvieną savaitę bus rengiami susitikimai Išsiskyrusiųjų sielovados centre „Bendrakeleiviai“ Didžioji g. 34, Vilnius. Projekto vadovė – Agnė Žemaitytė. Visą spalį galima registruotis telefonu 865295261 arba el. pastu zemaityte.agne@gmail.com 

Apie projektą „Kartu“ kalbamės su jo vadove Agne Žemaityte.

Jūsų centras, kuris iki šiol teikė pagalbą krizes arba skyrybas išgyvenantiems sutuoktiniams, taip pat vaikams iki 10 m. atsigręžė ir į skyrybas išgyvenančių šeimų paauglius. Pakalbėkime apie naują ISC programą „Kartu“, kuri skirta 13 – 15 ir 15 – 17 metų paaugliams. Ar ši programa yra vienas iš būdų pažinti jaunus žmones ir jų problemas? Juk vyrauja tam tikra nuomonė, jog suaugusieji ir vaikai vieni kitų nebesupranta, nebemoka kalbėtis ir klausytis. Kaip jūs manote, ar ši programa sudomins jaunus žmones? Kuo ji gali būti kitokia ir „sava“ paaugliams?

Labai norėčiau atsakyti į klausimus, išvengdama visiems žinomų psichologinių tezių ir socialinių terminų, už kurių dažniausiai paslepiama esmė. Aš jaučiu, kad man ne vis vien, ką išgyvena žmogus. Šiuo atveju – paauglys. Prieš pradėdama kurti šį projektą domėjausi, skaičiau ir stebėjau paauglius, stengiausi prisiminti šį savo amžiaus tarpsnį.

Manau, kad visi gyvenimo metai yra svarbūs, tačiau paauglystė persisunkusi ypatingo jautrumo, kurį pažeidus, sutraumavus, neatkreipus į jį tinkamo dėmesio, galima tiesiog netapti savimi. O kur dar „sunkinanti aplinkybė“ – skyrybos. Artimiausių žmonių išsiskyrimas, sunkios emocijos, namų sąvokos žlugimas… Mano tėvai neišsiskyrė, bet aš pati žengiau šį žingsnį, todėl ši programa kilo tikrai ne iš noro „atkeršyti“ tėvams už praeities nuoskaudas, ne iš noro maištauti, bet būtent iš noro pabūti kartu su tais, kurie išgyvena tą patį – kad ir mažai matomą savo pasaulio griuvimą. Paprastai tariant, noriu šiuo sunkiu metu eiti kartu su jaunu žmogumi jo keliu. Galbūt tik trumpai, pernelyg nesitikėdama, kad paauglys tai priims. Svarbu sudaryti sąlygas jaunam žmogui pabūti tokioje terpėje, kurioje visus jungia ta pati patirtis ir tas pats noras – jaustis savimi ramiai ir laisvai, kaip galbūt dabar nėra galimybių jaustis šeimoje.

Nesibaiminu stereotipo, kad vaikai ir suaugusieji nesusikalba, nesupranta vieni kitų. Jei suaugęs žmogus sąmoningai nėra visiškai atsisakęs jaunatviško polėkio, manau, jis gali tapti paauglio tarpininku tarp rimtojo tėvų, mokytojų pasaulio ir jo bendraamžių. Prisiminkime pavyzdžių iš mokyklos laikų, kai išsirinkdavome vieną ar porą mokytojų, kuriuos priskirdavome savo ratui – tokio „tarpininko“ paaugliams tikrai reikia, o aš turiu poreikį juo tapti. Taigi, turiu viltį, kad mes vieni kitiems būsime reikalingi.

O ar programa sudomins jaunus žmones, ir kuo ji yra kitokia? Jei netikite, kad traukiniu iš Vilniaus galite pasiekti Graikiją – juk nevažiuojate juo, tiesa? Jei netikėčiau, kad sudomins, turbūt nebūčiau kūrusi šios programos. Kita vertus, puikiai suvokiu dabartinio užimtumo, nuolatinio skubėjimo tendenciją, todėl šios paauglių grupės susitikimus įvardinu dar ir kaip iššūkį inercijai, kai negali skirti laiko sau, savo jausmams, susitikimui su savimi ir bendraamžiais.

Programa kitokia netipine bendravimo forma: sunkaus laiko išgyvenimas tiesiogiai nekalbant apie tai, bet mėginant būti savimi per kūrybinę veiklą, per kito stebėjimą ir net savotišką pagalbą savo bendraamžiui. Originalūs užsiėmimai, pirmiausia, meninė raiška (asmeninių instaliacijų kūrimas ir parodos, fotografija, skulptūra, kompozicija), paskui - žaidimų formos pokalbiai, teatro imporvizacijos, satyriniai poetiniai laiškai, organziuojami mini muzikos festivaliai, kino filmų vakarai, žaismingoss fotosesijos, galiausiai, protesto akcijos. Būtina programos dalis – atvirumas paauglių idėjoms, iniciatyvoms ir aktualijoms.

Ar reikalingas specialus pasirengimas vadovaujant tokiam projektui?

Kaip dabar madinga sakyti - reikalingas pašaukimas (juokiasi). Bet visiškai netrukdo ir patirtis bei išsilavinimas. Aš esu baigusi renginių režisūrą, studijavau scenografiją, intensyviai dirbu kultūros vadybos ir komunikacijos srityje. Studijuodama savanoriškai dirbau su vaikais, buvau subūrusi pradinių klasių vaikų saviraiškos studiją – statėme spektaklius ir labai rimtai bandėme išreikšti save (juokiasi). Išgyvenusi skyrybas nuosekliai lankiau Išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“ grupes, keletą metų dalyvavau specialiose grupių vadovų rengimo programose ir kursuose, kuriuos turi baigti visi ISC „Bendrakeleivių“ vadovai.

Programos „Kartu“ tikslas – paaugliams priimtina forma kalbėti apie labai svarbius dalykus. Jeigu aš teisi, tai kodėl vaikams naudinga kitaip išreikšti jausmus? Juk jūs galėjote remtis tradicine pokalbio grupėje ar individualiai forma?

Grupėje dalyvauja tėvų skyrybas patyrę paaugliai – abejoju, ar jie apie tai labai daug kalbasi tarpusavyje ir sugeba suprasti ar įvardinti, kaip apskritai jaučiasi šioje situacijoje. O tam, kad jie patys susivoktų, kokie jausmai juose „ošia“, mes siūlome šiokį tokį kūrybinį nuotykį, per kurį nieko neklausinėjama, o suteikiama galimybė save pamatyti ir atpažinti, galbūt net susipažinti su savo asmenybės dalimi.

Kaip jūs manote, ar tėvų skyrybas, emigraciją išgyvenantys vaikai, paaugliai nori būti išgirsti ir išklausyti? Ar jiems tai naudinga? Juk paaugliai nėra linkę pripažinti to, kad jiems blogai ir jie kenčia.

Negaliu suabsoliutinti ir pasakyti: „O, taip – jie labai nori, arba, ne - jie kategoriškai to vengia“. Manau, paaugliams naudingiausia tai, kad jie grupėje gali jaustis priimti ne tik manęs, bet ir kitų grupės narių, nes čia visus sujungs bendri išgyvenimai.

Kiekvienas paauglys atsakytų, kad ,ko gero, saugiausiai jaučiasi bendraminčių grupelėje. Taigi, kartu mes galime būti vampyrus mėgstantys gotai arba gatvės kultūrą kuriantys grafitų piešėjai (juokiasi). Tik mums reikės paieškoti, kaip save įvardinti, rasti humoristinį kampą. Tikrai nežadame jaustis grupele „tų, kuriems nepasisekė“. Priešingai, labai ieškosime pozityvios jėgos.

Ar tėvų skyrybos ir emigracija pastaruoju metu tapo lygiavertėmis problemomis? Ar pakankamai dėmesio skiriama tam, ką išgyvena ne tik išsiskyrusių, bet ir vieni gimtinėje tėvų palikti vaikai?

Mano nuomone, tai tas pats – netektis. Emocinis, bendrystės, saugumo netekimas. Pakalbinę tėvų emigraciją patyrusius ir skyrybas išgyvenančius vaikus, išgirstume tuos pačius jausmus ir tas pačias nuoskaudas. Rastume nedidelių skirtumų, bet esmė labai panaši, todėl grupėje laukiami ir tėvų emigraciją išgyvenantys paaugliai.

Pastaruoju metu kalbama apie tai, kad psichologinės pagalbos telefonai, ypač tarp vaikų, labai populiarėja. Kaip manote, ką jūsų projektas, t.y. tiesioginis, nuolatinis bendravimas su jaunais žmonėmis atneš naujo sprendžiant paauglių problemas?

Neturiu iliuzijų pakeisti pasaulį ar išspręsti visuotinių problemų. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad netikiu, jog bent vienam paaugliui grupėje ši patirtis gali atverti širdį, sustiprinti jo autentiškumą ir praplėšti dirbtinį abejingumą. Norėčiau, kad ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp paauglių būtų išbandytas ir priimtas savitarpio pagalbos grupių būdas. Kuo daugiau tiesioginio kontakto su gero linkinčiais, kuo arčiau vienas žmogus prie kito, kuo daugiau bendros kūrybinės veiklos – tuo mažiau vienatvės, nesaugumo, atsiskyrimo ir žaizdų.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Autoriai: Kristina Buidovaitė

Komentarai (4)