Ką darote, kai koks bičiulis ar bičiulė jums atsiunčia savo parašytą knygą? Manyčiau, vienas galimų atsakymo variantų – tą knygą perskaitote. Tačiau toji knyga gali būti ir visiškas niekalas, o tada susitikęs autorių turėsite tarti jam kažką tuo pat metu draugiško ir neutralaus, pvz.: „Tai bent knyga!“ arba „Seni, tu ir vėl pavarei!“

Iš Roberto Harriso pasimokiau šio to geriau. Kartą nusiunčiau jam savo naujo romano išankstinį recenzentams skirtą egzempliorių, o jis savo ruožtu man paštu atsiuntė laišką ir padėkojo už knygą, kurią tikisi artimiausiu metu paskaityti. Išties sumanu, nes šitaip knygos skaitymą jis galėjo atidėti neribotam laikui.

Čia turiu prisiminti savo bičiulį Marką Law, kuris neseniai man atsiuntė savo naujausią knygą „The Pyjama Game: A Journey into Judo“ („Pižamų rungtis: kelionė į dziudo“). Atrodo, paskaitinėti ją būtų visai įdomu, bet turiu prisipažinti, kad iš tiesų šios knygos dar „neskaičiau“, bent jau ne siaurąja šio žodžio prasme. Taigi pasiunčiau jam elektroninį laišką (tai juk daug greitesnis būdas informuoti, kad siuntinį gavai): „Ačiū už knygą, Markai. Tikiuosi ją netrukus paskaityti. Iki malonaus!“

Ir štai ką jis man atsakė: „Oi, Nigelai, ketinau su tavim susisiekti, kol knyga dar nebus tavęs pasiekusi. Jokiu būdu jos neskaityk. Gyvenimas pernelyg trumpas. Knygą tau atsiunčiau, nes nutariau, kad gali pagelbėti man ją pareklamuoti. Sumąsčiau tokią naujovišką „ypatingų kavos stalelių“ rinkodaros strategiją. Tiesiog kai vakarienei pasikviesi tinkamą kompaniją, padėk tą knygą matomoje vietoje tarp kokių riešutukų ar pastarnokų traškučių, kad būtų po akim. Lieku skolingas, Markas.“

Ši savotiška idėja leidžia iš naujo įvertinti pamatinę knygų skaitymo tiesą. Viena vertus, skaitymas yra vienumos malonumas. Atsivertę knygą, įžengiame į kitą pasaulį. Mažai kas prilygsta šiai intymiai patirčiai. Juk skaitydami į savo galvą įsileidžiame kažkieno kito mintis.

Štai kodėl nemėgstu skolinti savo knygų kitiems. Ir nors jaučiuosi, tarsi šitaip atiduočiau dalelę savęs, esu linkęs skelbti, kokias knygas skaitau – tai dar vienas sąryšio ir nuosavybės sluoksnis.

Tačiau, kita vertus, knygų skaitymas yra nepaprastai sociali veikla. Jei knyga mums patinka, rekomenduojame ją kitiems. Taip pat mėgstame kitiems parodyti, ką skaitome, ypač jei knyga mus gerai atspindi. Būtent todėl manau, kad Sony Reader ir kiti elektroniniai knygų skaitymo aparatai nepasiteisins (nebent nenorime, kad kiti matytų, ką skaitome, tarkim, jei skaitome Jackie Collins ar Daną Browną).

Manyčiau, įtariai žvelgti į elektronines knygas galime ir dar dėl poros priežasčių. Pirma, knygų skaitymas yra taktilinė patirtis. Knyga vystėsi šimtus metų, kol tapo tokio svorio ir dydžio, kad patogiai įsitaisytų žmogaus delne. Be to, knygas siejame su atostogomis. Ekranus siejame su darbu.

Antra, Sony Reader, kuriame telpa šimtas šešiasdešimt vidutinės apimties knygų, apibūdinamas kaip prietaisas, kuris skaitymui padarys tą patį, ką iPod padarė muzikai. Ką būtent? Paskatino visą kartą jaunų žmonių manyti, kad už muziką mokėti nereikia. Šitokiu būdu jie lėtai, bet užtikrintai patys naikina tai, ką myli. Jiems net nebeatrodo, kad norint pamatyti naujausią filmą reikėtų susimokėti. Juk viską galima nemokamai rasti internete, jei tik žinai, kur ieškoti.

Šiuo metu, norėdamas iš interneto parsisiųsti elektroninį knygos variantą, už jį moki beveik tiek pat kiek ir už popierinį. Tačiau neilgai trukus atsiras interneto svetainių, kuriose elektroninės knygos bus siūlomos nemokamai. O jei nebus pinigų, nebus ir autorių. Bent jau paskaitomų.

Priminsime, jog apie tą patį kalba ir laikraščių bei žurnalų leidėjai. Iš tikro ir pats internetas nėra "nemokamas" - už jį skaitytojai sumoka peržiūrėdami reklamas, tačiau dažnai toks netiesioginis mokėjimas labiau erzina, nei tiesioginis.

„The Daily Telegraph“, 2009.II.21 ,Vertė Kęstutis Pulokas

„Šiaurės Atėnai“, www.culture.lt/satenai/

Komentarai (20)