Tobulėjančios medicinos ir farmacijos technologijos neabejotinai padidino bent jau išsivysčiusių šalių gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę per pastaruosius šimtą metų. Šiek tiek padidėjo ji ir Lietuvoje. Tačiau, kaip pabrėžia technologijų naujovių žinovas Marcelo Rinesi iš "Naujųjų technologijų etikos instituto", nepaisant didėjančio vidutinio amžiaus daugelyje šalių, net išsivysčiusiuose kraštuose maksimali gyvenimo trukmė beveik nedidėja.

Nepaisant krašto, tautybės ir technologijų lygio seniausių asmenų amžius retai tesiekia šimto penkiolikos metų ir nerodo statistinio polinkio didėti.

Kol dauguma turtingųjų šalių visuomenių sensta, šalių išlaidos medicininei senatvės ligų ir būklių priežiūrai didėja. Didėja ir investicijos į vadinamąsias gerontologines technologijas, t.y. viską, kad šiuolaikinės medicinos ir slaugos priemonėmis "palengvina" senėjimo procesą, t.y. daro jį kuo mažiau nepatogų asmeniui. Galima teigti, kad būtent medicinos ir slaugos technologijų pažanga lėmė mirčių tiek nuo širdies-kraujagyslių, tiek nuo vėžio susirgimų, ypač vyresniame amžiuje, išmatuojamą sumažėjimą.

Tai yra paaiškinama padidėjusiomis investicijomis į ligų, susirgimų ankstyvos diagnostikos bei prevencijos technologijas ir metodus, tačiau, kiek beinvestuojama į egzistuojančias gyvenimo trukmės ilginimo technologijas, didelių rezultatų kol kas nematyti, o su senatve pasirodantys tradiciniai "ligų rinkiniai" beveik nekinta ir tikrą, gilią senatvę tegalime "lengvinti". Žinoma, tai užtikrina pajamas paslaugų sektoriui, tačiau kartu atbaido investuotojus nuo ilgo amžiaus medicinos naujovių.

Pagrindinė problema yra senėjimo proceso molekuliniu lygiu nepakankamas pažinimas, kuris lieka miglotas net po ištiso dešimtmečio kryptingų daugelio tarptautinių tyrimo grupių pastangų. Kita vertus, nors ir nėra pakankamai išsamaus ir patikrinamo bendro senėjimo procesų vaizdo, atskiros jo dalys jau ryškėja iš gausių sukauptų duomenų. Šiuo metu labiausiai tiriami genetiniai ir biocheminiai senėjimo veiksniai. Kol kas nėra patvirtinamai patikrintų senėjimą stabdančių vaistų žmonėms, tačiau kai kurių bandomųjų kompleksinių procedūrų dėka tokiems smulkiems žinduoliams kaip pelės gyvenimo trukmė pratęsta ligi 30 procentų. Nebūtų pernelyg sunku įsivaizduoti, kad ne už kalnų laukia analogiškų procedūrų žmonėms galimybė.

Jei tokios gyvenimo trukme (žinoma, ne jo kokybę) ilginančios technologijos ir procedūros atsirastų bei taptų visuotinai prieinamos (kas taip pat nebūtinai įvyks dėl galios grupių pasipriešinimo ir noro tokias technologijas išskirtinai valdyti), tai sukeltų rimtą perversmą dabartinėje medicinos ir farmacijos pramonėje. Ypač tai paveiktų socialines išlaidas -- net jei ilgintum "veiklų amžių", t.y. "atidėtum" senėjimą, tas greičiausiai tik apsunkintų medicininės slaugos sektoriaus veiklą, nes "labai senų senelių" skaičius dar labiau didėtų, kaip ir jų gyvenimo trukmė. Tektų iš esmės keisti socialinio perskirstymo ir "darbingo" amžiaus įvardijimo tvarkas.

Mirtis, žinoma, yra neišvengiama ir net pageidautina dėl psichologinių priežasčių: 200 metų gyvenančiam žmogui būtų ženkliai sunkiau tvarkytis su savo atmintimi ir patirtimi bei socialiniais ryšiais. Kita vertus, Lietuvai tokių technologijų atėjimas būtų į naudą. Kaip pastebi ekonomistas dr. Raimundas Kuodis, "Nėra stebuklingo būdo kelti demografinį lygį, išskyrus pensinio amžiaus didinimą. Negalime tikėtis, kad žmogus gyvens šimtą metų, o dirbs tik keturiasdešimt ir užsidirbs didesniajai gyvenimo daliai pensiją." Tad darbingo, veiklaus amžiaus padidinimas būtų paranki, mokesčių mokėtojais remtina technologinė naujovė bet kuriai ateities Lietuvos vyriausybei.

Komentarai (0)