Kitoks gyvenimas. Toliau nuo civilizacijos – mokytis gyventi

Na, sakyčiau yra viskam savos ribos Čia mano akimis šiek tiek perlenkta na, grįžimas į gamtą -gerai, santūrus ir taupus gyvenimo būdas - gerai, medinis ir ekologiškas namukas - gerai. Na, bet atsisakymas elektros, tuo pačiu ir elemntarių patogumų atsisakymas (šaldytuvas, sklabyklė ir pan) nelabai suprantamas. Taip pat tas toks perdėm senoviškas ūkininkavimas. Na, ei tai hobis, gal ir nieko.

Kiekvieno manau laisvas pasirinkimas,kaip gyventi ir kur,bet as tai tikrai be elektros siais laikais negyvenciau.Aisku palaikau ta ekonomiska busta,kuris niera griozdiskas.

Matyt troksta atkurti savo prarasta versla...

Ir: sutinku, nera prasmes cia skelbtis. "noriu gryzt i gamta, toli nuo zmoniu ir man kiti nerupi, bet ziurekit kaip gyvenu savo projektuotam "name" ir kaip man gerai, bet man jus nerupit"

norėčiau taip, tik klausimas kur būtų galima, taip be pinigų gyventi

Gal nuskambės pesimistiškai, bet.. visi kada nors mirsim. Tai kodėl išeit su plyštančia galva skubant į darbą, kai galima ramiai gyvent kaime? Aš už kaimą ir už gamtą. Siekt beribės karjeros yra beprasmybė.

Na, iš dalies tau pritariu. Pats taip pat norėčiau senatvę pasitikti kokiame nors kaime, o ne mieste. Grynas oras, ramybė. Kažkodėl mane vis traukia prie gamtos. Aišku, kaip čia bus, tai dar negali žinot, bet svajoti niekas nedraudžia Aš manau, kad joks verslas ar karjera nesuteiks tiek laimės, kiek šeima, bendravimas su draugais, kaimynais, giminėm ir t.t. O kai visą gyvenimą tik leki leki, dirbi dirbi, tai senatvėj tik ir pamatai, kad taip nieko gero iš to ir neišėjo, nes tik sveikatą nusivarei, o tie pinigai... Į kapus nenusineši Ir čia joks pesimizmas, tai tik noras mirti su šypsena

Vau, pavydžiu drąsos moterikei. O tai jos dvylikametė neina šulėn? Mano didžiausia svajonė mest viską ir persikelt kaiman. Ir kuo mažesnian. Bet kai pagalvoju kaip reiktų dukrai į mokyklą eit... Kaime jų tai nebeliko (krizė). Belieka tik pasivažinėjimas dviračiu anksti rytą darban. Ypač dabar, kai ryte oras būna pritvinkęs drėgmės, žolė balta nuo rasos. Mašinų beveik nėra, tik tyla ir ramybė... Beje tas žemės apdirbimas jos neariant, tai populiarėja po truputį. Reiks ir man išbandyt.

Jei visi persikeltų taip kaip ji tai vietos pritruktų. O jei dar giliau pagalvojus tai dar daugiau baisumų nutiktų...

Pritariu, kad didelį namą sunku išlaikyti, bet nereikia kristi į kitą kraštutinumą. Žmogus turi turėti truputi asmeninės erdvės, man taip jau išėjo, kad teko ilgą laiką trise gyventi 15 kv/m kambaryje, tai būdavo, kad susipjaudavome kaip šunys.

Jūs gi ne savo noru gyvenote tam mažyčiam namuke.Tai jau visai kas kita. Galite vadinti tai "kraštutinumais" ar dar kokiu neaiškumu.Tik ji pati žino kas tai yra, nes apsigyvenimas ten tik jos asmeninis reikalas,o ir priežastys asmeninės. Kiekvienas gyvena taip, kaip jam geriau. O ši moteris irgi ieško sielos ramybės įvesdama alternatyvų į savo gyvenimą. Ir nieko čia keisto. Kai įgrįsta nuolatinis bėgimas, automobiliai ir visa kita, norisi užsidaryti. Gal panašiai įvyko ir Vilijai, nors manau, kad jos jau prigimtis labai archajiška (laisvi žirgai ir kt.). Tik keista, kad ir šeimos narius norima "prisivilioti" ten pat. Sunkiai įtikinama,kad jie visi iki vieno taip pat mąsto...