Iki pat tragiškos vasario 24 d., beveik visose diskusijose apie Rusijos ir Vakarų santykius netiesiogiai ar tiesiogiai dalyvaudavo koks nors „trečiasis“ šios sunkios istorijos subjektas. Dauguma ekspertų nuolat kartojo, kad neigiama politika Kremliaus atžvilgiu „stums Rusiją į Kinijos glėbį“. Tačiau dabar atrodo, kad tas glėbys - šaltas.

Taip mano ekonomistas, sociologas Vladislavas Inozemcevas, rašantis „The Insider“.

Rusijos ir Kinijos suartėjimą pabrėžė ir amerikiečių realistas politologas ir tarptautinių santykių mokslininkas Johnas Mearsheimeris, kuris seniai kartoja, kad „tai, kas vyksta šiandien, yra nei daugiau, nei mažiau - mes [amerikiečiai] atkakliai atiduodame rusus į kinų rankas“ ir „rusai gali sudaryti sąjungą su kinais“.

Ir taip teigiančių buvo ir daugiau - paminėjimo verti Henry Kissingeris bei Ianas Hillas. Tokie nuogąstavimai iš dalies buvo suprantami: Rusija bent jau nuo 2010-ųjų vidurio buvo suvokiama kaip pavojinga revizionistinė jėga, o Kinija dar anksčiau buvo pradėta laikyti pagrindine JAV ekonomine varžove JAV santykiai tiek su Kinija, tiek su Rusija dar labiau paaštrėjo Trumpo valdymo metais.

Be to, ir Vladimiras Putinas, ir Xi Jinpingas ne kartą kritikavo „į JAV orientuotą“ pasaulį ir savo šalis pristatė kaip kovos su Vakarų globaliomis taisyklėmis priešakyje. Tiek Rusija, tiek Kinija pareiškė atmetančios „dolerio hegemoniją“ ir sankcijų politiką, kūrė savo alternatyvas Vakarų interesams jautriuose regionuose, veikė vieningai Jungtinėse Tautose, blokuodamos Vakarų valstybių siūlomas iniciatyvas. Praktiškai karo išvakarėse V. Putinas lankėsi Pekine, kur šalių vadovai pasirašė beprasmišką, tačiau provokuojančių ideologinių formuluočių kupiną „Bendrą pareiškimą dėl tarptautinių santykių įžengimo į naują erą ir pasaulinio tvaraus vystymosi“.

Inozemcevas mano, kad šiuo požiūriu Rusijos invazija į Ukrainą nieko nepakeitė. Rusija, patyrusi Vakarų sankcijas, natūraliai „judėjo Kinijos link“, kuri bent jau žodžiais išliko jos sąjungininkė, smerkianti JAV ir NATO šalių „sankcijų savivalę“.

Inozemcevas teigia, kad pažvelgus į situaciją, susidariusią po keturių karo mėnesių, matyti štai kas: Maskva tapo labiau priklausoma nuo Kinijos finansine, prekybos ir technologijų prasme. Ir tai - Vakarų sankcijų pasekmė. Tačiau drakonas gali būti popierinis, kaip mano Inozemcevas.

Jis pastebėjo, kad Kinijos bankai atsisakė finansuoti sandorius su Rusijos naftos kompanijomis, Kinija Rusijai netiekia „Airbus“ orlaivių atsarginių dalių, nesiūlo savo bankininkystės paslaugų. Kinija su Rusija bendrauja ir draugauja, bet nepadeda, nedaro jokių nuolaidų. Inozemcevas teigia, kad Kinijos elitas Rusijos karą Ukrainoje laiko strategine klaida, o kai kurie pareigūnai mano, kad Rusijos pralaimėjimas tėra laiko klausimas.

Sąjungos nėra. Kinija bendrauja su Rusija tik tiek, kiek jai tai naudinga, o pati nieko dykai nesiūlo vardan „draugystės“. Kinija pirks rusišką naftą, bet tik su didele nuolaida, netieks technologijų, jei tai sukels problemų pelningesnėse rinkose, toliau vystys ekonominius santykius su Vakarais. Rusija tikrų draugų neturi, o netikrų neįperka.

Komentarai ()