Ledo arena, privatūs medicinos kompleksas, aptarnaujantis vos vieną vienintelį asmenį, ir pirtis iš Kanadoje auginto maumedžio už milijardą rublių: buvęs valstybinės Rusijos valdžios rezidencijos Novo Ogariove prie Maskvos darbuotojas „Nastojaščije vremia“ papasakojo, kaip įrengtas ir dekoruotas vienas iš uždariausių ir slapčiausių objektų Rusijos teritorijoje – prezidento Vladimiro Putino rezidencija.

Novo Ogariovo rezidencija įkurta visai netoli Maskvos, Odincovskio rajone tarp kelio Rubliovas-Uspenskis ir Maskvos upės. Valstybine V. Putino rezidencija ji tapo 2000 metais, neilgai trukus po to, kai jis atėjo į valdžią.

Nuo tada šalies vadovas jos ir nebuvo apleidęs: rezidencija naudojosi ir tuos ketverius metus, kai buvo premjeras, o prezidento postą buvo užleidęs Dmitrijui Medvedevui. Kur tiksliai ji yra, žinoma, tačiau Rusijos federalinė apsaugos tarnyba riboja galimybę internetiniuose žemėlapiuose pamatyti jos geografinį pozicionavimą, pašaliniams asmenims ten patekti nėra jokių galimybių, tai griežtai draudžiama: netgi Kremliaus rato žurnalistai įleidžiami į vos kelis kambarius ir kabinetus, kur pirmieji Rusijos asmenys rengia susitikimus ir įvairius priėmimus.

Tyrime, kurį praeitais metais publikavo „MBX-media“, Novo Ogariovo kompleksas vadinamas „slaptu Putino miestu“. Žurnalistams pavyko išsiaiškinti, kad rezidencijos statybos galėjo kainuoti nuo 20 iki 50 mlrd. rublių. Tik jokių dokumentų, įskaitant ir informaciją apie statybų metu vykusius viešuosius pirkimus ir konkursus, nėra (arba tiesiog prie jų neįmanoma prisikasti).

Rusijos gyventojas Stanislavas Čekalaviovas Nova Ogariove pradirbto penkis mėnesius prieš pat praeitą rudenį pradedant eksploatuoti vieną naują rezidencijos teritorijoje esantį objektą. Prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, S. Čekaliovas iš Rusijos išvyko ir šiuo metu gyvena Sakartvele.

Iš savo buvusios darbovietės vyras išsinešė realių rezidencijos brėžinių: dabar planuoja pagal juos sukurti lokacijų kompiuterinei vieno asmens šaudyklei. Jis sako norintis bent kiek padėti Ukrainai ir yra pasirengęs bendradarbiauti su šalies valdžia, taip pat ir perduoti jiems informacijos apie prie Maskvos esantį „Putino dvarą“. Už visa tai gimtinėje jam gresia baudžiamoji byla pagal baudžiamojo kodekso straipsnį „Valstybės išdavystė“.

Prieš pradėdamas dirbti Novo Ogariove Stanislavas užsiėmė landšafto dizainu Sankt Peterburge, dirbo su privačiais klientų užsakymais. Vienas iš tiekėjų jam netikėtai pasiūlė darbą prezidento rezidencijoje. Iš Stanislavo paprašė paso kopijos ir jau po mėnesio jam leista pradėti darbus. Jokių kitų patikrinimų, anot vyro, nebuvo.

„Pirmame statybų etape ten patekti buvo gana lengva. Lengva ranka išrašinėjau leidimus naujiems darbuotojams. Prieš kelias valandas patikrindavome, ir leisdavome darbuotis projekte. Jį iš esmės daugiausia saugojo Nacionalinė gvardija, bet mažiausiai kartą per savaitę įvertinti situaciją atvažiuodavo Federalinė apsaugos tarnyba. Prieš pat pabaigą tikrinimai suintensyvėjo, tapo lyg kokiam oro uoste“, – pasakoja S. Čekaliovas.

Vyras išsaugojo darbo sutarties projekte Novo Ogariove kopiją bei daug filmuotos medžiagos bei nuotraukų, kurias nepastebėtas darė objekte. Įsinešti telefoną į Novo Ogariovą buvo draudžiama, bet, anot Stanislavo, tos taisyklės bent jau pirmuosius du mėnesius niekas nepaisė. Jis pats telefonu naudojosi iki pat darbo sutarties galiojimo pabaigos, apsaugai savo elgesį argumentuodavo tuo, kad telefonas jam būtinas darbui.

Dalis komplekso, kur dirbo Stanislavas, buvo skirta Rusijos ministro pirmininko Michailo Mišustino būstui. Bet savo akimis jis matė ne tik tą sektorių, bet ir daugybę kitų objektų: „Privati Putino ligoninė, šešių aukštų priėmimų pastatas, ledo arena, VIP zona Mišustinui, jo pagrindinis namas“.

Oficialiai rezidencija Novo Ogariove, anot pašnekovo, dokumentuose buvo įvardijama kaip MR-4 arba „Moskva-reka 4“.

Tiek ligoninė, tiek sporto kompleksas su ledo arena buvo statomi, anot Stanislavo, išskirtinai V. Putino poreikiams: visi šie patogumai įsikūrę kitoje kelio pusėje nuo jo gyvenamosios rezidencijos.

Taip pat, kaip teigia pašnekovas, Novo-Ogariove buvo ir didžiulė iš itin brangių medžiagų pastatyta pirtis. Tik joje atsipalaiduoti taip niekas ir nespėjo: „Pirtis buvo statoma iš specialiai iš Kanados atvežto maumedžio, rąstų. Rąsto skersmuo siekė šešiasdešimt centimetrų. Ta pirtis kainavo milijardą skaičiuojant rubliais, o kovą, naktį iš 14 į 15 dieną, ji ėmė ir sudegė. Kažkur pratekėjo vanduo, užsidegė elektros instaliacija“.

Anot Stanislavo, atsakomybės už tą gaisrą taip niekas ir neprisiėmė. Rusas turi išsisaugojęs momentinių darbinių pokalbių nuotraukų ir telefoninių skambučių su darbuotojais išklotines. Jie, be kita to, aptarinėjo ir sudegusią pirtį ir tai, kaip Federalinės apsaugos tarnybos kontroliuojami darbininkai išrinkinėjo dar tinkamus pirties rąstus.

2022 metų kovą, neilgai trukus po Rusijos karo Ukrainoje pradžios, Stanislavas iš Rusijos išvyko ir patraukė į Juodkalniją, kur jam pasiūlė darbą. Kai paaiškėjo, kokius siaubus Bučoje išdarinėjo rusų pajėgos, Stanislavas susisiekė su Ukrainos atstovybe Serbijos sostinėje Belgrade.

Pareiškė, kad gali padėti Ukrainos agentams patekti į Rusijos prezidento rezidenciją, o mainais už tokią vertingą informaciją pasiprašė įleidžiamas į Ukrainą kaip savanoris.

„Vienas iš Ukrainos diplomatinės atstovybės atstovų mane suvedė su Ukrainos slaptosiomis tarnybomis, bendravome per jį. Tas bendravimas truko gerą mėnesį. Tik nieko konkretaus man nepasakė, paliepė tiesiog laukti“, – pasakoja Stanislavas.

„Mano tėvas, sužinojęs, kad aš Ukrainos pusėje ir noriu persikelti į Ukrainą, palinkėjo man mirties nuo „Grad“ kartu su kitais ukrainiečiais. Ką jie blogo padarė, neturiu žalio supratimo: jis niekada nesilankė Ukrainoje, niekada su ukrainiečiais neturėjo reikalų. Štai ką gali Rusijos propaganda“, – konstatuoja pašnekovas.

Dabar Stanislavas gyvena Sakartvele, rašo tinklaraštį ir neatsisako ketinimų vieną dieną bendradarbiauti su Ukraina. O dar galvoja sukurti kompiuterinį žaidimą, šaudyklę, kur veiksmas galėtų vykti Novo Ogariovo rezidencijoje. Projektas jau pradėtas įgyvendinti, pavyko surinkti ir bendraminčių komandą: liko tik rasti rėmėjų, kurie sutiktų skirti pinigų.

„Man kilo idėja, kad galiu ne tik pasidalinti turima informacija apie tas statybas, detaliai apie tą rezidenciją papasakoti, bet ir sukurti realistišką, tikromis nuotraukomis paremtą žaidimą, kuriame bet kuris norintis galėtų lakstyti po tą rezidenciją, ją apžiūrėti, iššniukštinėti visus kampus, visus kambarius. Į Rusiją grįžti artimiausiu metu neketinu. Manau, kad dabartinis valdžios režimas išsilaikys dar dešimt metų, nieko nepadarysi. Ir net jeigu Rusija kare pralaimės (o ji tikrai pralaimės), šalyje įsigalios absoliuti karinė diktatūra. Todėl, galimas dalykas, mes dabar turime kovoti už naujos kartos protus“, – samprotauja Stanislavas.

Komentarai ()