Liepos 27 dieną sukako 70 metų nuo paliaubų tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų pasirašymo. Vienu iš pagrindinių šio susitarimo punktų buvo demilitarizuotos zonos (DMZ) sukūrimas išilgai šalių sienų. Dabar „korėjietiškas variantas“ (konflikto užšaldymas neribotam laikui ir fizinis priešininkų atskyrimas) vertinamas kaip vienas iš galimų Rusijos ir Ukrainos karo nutraukimo scenarijų. Tačiau ar jis gyvybingas?

Prieš RF plataus masto įsiveržimo į Ukrainą metines, žymiausi Vakarų analitikai prognozavo, kad karas užsitęs daug metų (pavyzdžiai: vienas, du). Politico šaltiniai Joe Bideno administracijoje irgi pasakojo, kaip JAV valdžia neatmeta galimybės, kad Rusijos konfliktas su Ukraina bus užšaldytas dešimtmečiams — kaip Korėjos pusiasalyje.

Apie „saugumo buferius“ arba DMZ kaip ugnies Ukrainoje nutraukimo instrumentą vis dažniau kalba tarptautiniai komentatoriai: naujausiame įtakingo žurnalo Foreign Affairs numeryje apie demilitarizuotas zonas kalba keliųstraipsnių autoriai.

Dar 2022 metų kovą, po to, kai rusų kariuomenė užėmė Zaporižios AE, Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) ir JTO paragino aplink elektrinę sukurti „demilitarizuotą zoną“. Visų pirma, kad sumažėtų grėsmė pažeisti didžiausią Europoje atominę elektrinę.

Tokią idėją palaikė ES, Didžiosios Britanijos, JAV ir Kanados atstovai, o taip pat Ukrainos valdžia. 2023 metų kovą derybos atsidūrė aklagatvyje: Rusija ir Ukraina taip ir nesusitarė dėl demilitarizuotos zonos formato.

Kas vadinama demilitarizuota zona?

Teritorija, kurios kariaujančios šalys susitarė nenaudoti kariniais tikslais.

Vieningo, ir visų priimto DMZ kūrimo mechanizmo nėra. Ženevos konvencijose pateikimai tik keli kriterijai, kuriuos DMZ privalo atitikti.Visų pirma iš ten evakuojami visi kombatantai (tai yra, žmonės, kovojantys už vieną iš konflikto pusių), o taip pat mobili ginkluotė ir karinė technika. Stacionarūs kariniai objektai negali būti naudojami kelti bent kokią žalą priešininko pajėgoms. DMZ vietos valdžiai ir gyventojams draudžiami „priešiški veiksmai“ (bet kokia veikla, daranti realią žalą priešininko kareiviams ir/arba technikai).

Tarptautinėje teisėje samprata „demilitarizuota zona“ atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo, nors iš tiesų tokia praktika Europojeegzistavo jau ne vieną amžių. Tiesa, ne kaip tarptautinių organizacijų regioninio saugumo priežiūros mechanizmas, o veikiau kaip karinį konfliktą pralaimėjusios pusės karinio susilpninimo ar netgi pažeminimo mechanizmas.

Istorikai draudimus statyti tvirtoves ir/ar susitarimus juos griauti aptinka dar XVI amžiaus Europos šalių taikos susitarimuose. Tačiau tik po Napoleono karų ir Vienos kongreso „didžiosios valstybės“ pripažino demilitarizuotas ir neutralias teritorijas (šie išsireiškimai ilgai naudoti kaip sinonimai, aprašantys „teritorinio nusiginklavimo“ procesus) strateginio stabilumo instrumentais, kurie galėtų įtampą ir palaikyti status quo kontinente.

Negana to, kai kurioms šalims Vienos kongresu iš viso buvo primestas „neutralus statusas“: Nyderlandai, Švedija ir Šveicarija tapo savotiškomis buferinėmis zonomis tarp potencialiai priešiškų Europos valstybių. Demilitarizuotos zonos naudotos jau XIX amžiuje „sulaikyti Rusiją“. Po pralaimėjimo Krymo kare Aleksandras II taikos susitarime su Prancūzija ir Didžiąja Britanija garantavo Alandų salų demilitarizavimą (šiuolaikinės Suomijos teritorija). Jos lieka DMZ ir dabar.

Ypatingas demilitarizuotų zonų statusas buvo įtvirtintas Cersalio sutartimi po Pirmojo pasaulinio karo. Juo buvo numatomas demilitarizuotų zonų sukūrimas Vokietijoje, išilgai sienos su Prancūzija (Reino DMZ, Saro kraštas) ir pajūrio. Tai irgi buvo būdas sulaikyti Vokietiją, paskelbtą pagrindine karo kaltininke.

Tarpukariu Tautų lyga nuosekliai pasisakė už buferinių DMZ kūrimą ne tik Europoje (pavyzdžiui, poliariniame Špicbergeno archipelage), tačiau ir Lotynų Amerikoje sumažinti įtampą tarp Brazilijos ir Peru. Tautų lyga tapo nuolatiniu priešiškų pusių tarpininku, garantu demilitarizuotų zonų, leidusių užšaldyti konfliktą be vienos iš pusių kapituliacijos. Žymios sėkmės pasiekti nepavyko — tačiau būtent Tautų lygos patirtis padėjo padidinti DMZ mechanizmo efektyvumą jau po Antrojo pasaulinio karo.

Dabar pagrindinis DMZ kūrimo vaidmuo perėjo Jungtinių tautų organizacijai. Organizacija sukūrė dabartinius tokių teritorijų valdymo principai, tarp kurių ir taikdarių kontingento dalyvavimas. Tuo pačiu JTO (ir netgi Saugumo taryba) negali sukurti DMZ savo iniciatyva — Ženevos konvencijomis numatomas konflikto šalių sutarimas ir susitarimas.

Demilitarizuotos zonos sustabdo karus?

Ne visai.

Daugelis dabartinių demilitarizuotų zonų radosi užšaldytų konfliktų vietose, o ne tuose rajonuose, kurie strategiškai tiktų užkirsti kelią kariniams konfliktams.

Dažnai po ilgų kovinių veiksmų šalys priverstinai pereina prie pozicinės kovos ir išsekinimo karo (nuodugniau — šiame „Signalo“ numeryje). Tokio tipo konflikto tęsimas neretai stumia šalis derėtis dėl paliaubų ar ugnies nutraukimo, ir gal DMZ sukūrimo.

Visas po 1945 metų atsiradusias demilitarizuotas zonas labai santykinai galima padalinti į laikinas ir nuolatines — pagal tai, ar jų egzistavimas truko metus ar netgi dešimtmečius. Dėl nuolatinių DMZ daug ginčijamasi: iš vienos pusės, jų egzistavimas akivaizdžiai liudija tai, kad konflikto dalyviai taip ir nesugebėjo išspręsti tarpusavio pretenzijų. O iš kitos — kad bent jau demilitarizuotos zonos rajone neįvyko pakartotinio susidūrimo ir/arba kraujo praliejimo.

Klasikinis, ir ko gero žinomiausias nuolatinės demilitarizuotos zonos pavyzdys — Šiaurės ir Pietų Korėją skirianti 38-oji lygiagretė. Ji buvo sukurta prieš 70 metų paliaubų sutarties Korėjoje pagrindu — ir ji ėjo dokumento pasirašymo metu buvusia fronto linija. Korėjos variantas tapo šiuolaikinių DMZ organizavimo pavyzdžiu: situacija be išeities, tačiau bent jau daugmaž stabili.

Korėjos DMZ yra 4 kilometrų pločio — tai sumažina tiesioginių susidūrimų riziką ir apsunkina apšaudymą iš abiejų pusių. Ji sukurta ir funkcionuoja tarpininkaujant JTO, teritorijoje yra taikdarių kontingentas. Demilitarizuotoje teritorijoje gyvena vietiniai (P. Korėjos) gyventojai, kurie naudojasi ypatingomis privilegijomis (pavyzdžiui, mokesčių lengvatomis ir atleidimu nuo karinės tarnybos).

Remiantis panašiais principais, įrengta demilitarizuota zona Kipre („Žalioji linija“, sukurta 1974 m.) ir buferinė zona Sudano ir Pietų Sudano pasienyje (atsirado 2013 m.). Abi demilitarizuotos zonos laikomos nuolatinėmis — ir egzistuoja lig šiol.

Arabijos-Izraelio konfliktas tam tikra prasme tapo tikra demilitarizuotų zonų laboratorija. Nuo nepriklausomybės momento Izraelis reguliariai su kaimynais sudaro susitarimus dėl teritorinės demilitarizacijos ir/arba buferinių zonų. Dabar veikia tik dvi — Sinajaus pusiasalyje (pavyzdys stabilios buferinės zonos, atsiradusios po Izraelio ir Egipto taikos susitarimo) ir Golano aukštumose (radosi po paliaubų tarp Izraelio ir Sirijos 1974 metais; dabar rajone kur yra JTO taikdariai, reguliariai vyksta susidūrimai ir provokacijos).

Yra ir nesėkmingų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Indokinijos karo metu Prancūzija nesugebėjo išlaikyti Vietnamo kontrolės, ir 1954m. padalino šalį aštuonių kilometrų pločio DMZ pagal 17 šiaurės platumos lygiagretę. Prasidėjus Vietnamo karui, šio rajono statusas buvo reguliariai pažeidžiamas, o į konfliktą įsijungus JAV, demilitarizuota zona faktiškai nustojo egzistuoti. Viena iš šios nesėkmės priežasčių vadinamas tarptautino tarpininkavimo nebuvimas ir demilitarizuoto statuso primetimas iš išorės.

Atskiras atvejis yra ir 1961 metais įsigaliojusi sutartis dėl Antarkties, (Rusija — viena iš jos pusių). De facto juo Antarktidą pripažįstama demilitarizuota zona, kurią galima naudoti tik taikiais tikslais. Kariai ir ginkluotė šiame regione gali būti tik mokslo tikslais. Formaliai Antarkties sutartis su konkrečiu kariniu konfliktu niekaip nesusijusi, jos tikslas — apriboti tolesnį planetos militarizavimą ir branduolinius bandymus. Nepaisant sutarties, regiono militarizavimas vyksta visu greičiu — didžia dalimi Rusijos pastangomis.

Be Antarkties sutarties, RF dalyvauja dar trijuose DMZ susitarimuose: Špicbergeno archipelage, nepripažintoje Padniestrės respublikoje ir Sirijos Idlibe (kita dokumento šalis — Turkija).

Ar atsiras demilitarizuota zona Ukrainoje arba Rusijoje?

Mes nežinome.

Atskirų Donecko ir Luhansko sričių rajonų demilitarizavimo patirties vadinti sėkminga negalima. Pirmaisiais Minsko susitarimų rezultatais tapo Rusijos reikalavimu Donbase sukurta „saugumo zona“, ėjusi išilgai kariaujančių šalių kontakto linija.

„Minsk-1“ susitarimu buvo numatomas OSCE atstovų atliekamas tarptautiškai pripažįstamos Ukrainos ir Rusijos sienos monitoringas — ir demilitarizuotų zonų sukūrimas abiejų šalių pasienio rajonuose. „Minsk-2“ išplėtė sunkiosios karinės technikos atitraukimą per 50 kilometrų iš abiejų pusių.

Minsko susitarimai kažkuria prasme sulėtino šio karo etapo eigą ir intensyvumą, tačiau ilgalaikio stabilizuojančio poveikio neturėjo. Dali jų buvo tiesiog nesuderinama su Ukrainos, kaip suverenios valstybės egzistavimu. Nebuvo paisoma buferinio rajono ribų, o „saugumo zonoje“ civiliai negalėjo ramiai gyventi demilitarizuotoje teritorijoje (tai esminis jos stabilumo kriterijus).

Prieš ZSU kontrpuolimą, 2023 metų gegužę, oficialūs Ukrainos atstovai vėl prabilo apie demilitarizuotų zonų kūrimą. Pavyzdžiui, Ukrainos karinės žvalgybos vadovas Kirilas Budanovas aprašė 100 kilometrų demilitarizuotos zonos sukūrimo RF teritorijoje išilgai sienos su Ukraina sukūrimo scenarijų. Budanovas pabrėžė, kad jo įsivaizdavimu, tokią „saugumo juostą“ turėtų kontroliuoti ne JTO taikdariai, o Ukrainos kariai.

Panašų scenarijų (tiesa, su tarptautinio kontingento dalyvavimu) aprašė ir Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas Michailas Podoliakas. Tačiau yra niuansas: noritn tokį planą realizuoti, ZSU reikėtų išlaisvinti ne tik visas okupuotas Luhansko, Donecko, Zaporižės sričių teritorijas, bet ir pasiekti visišką Maskvos kapituliaciją. Rusijos valdžia į tokias idėjas atsakė tik naujais grasinimais (pavyzdžiai: vienas, du, trys).

Birželį savo įžvalgomis apie galimą DMZ pasidalino Indonezijos gynybos ministras Prabowo Subianto (šalis jau ne kartąsiūlė savo tarpininkavimą Rusijai ir Ukrainai), remdamasis Pietų ir Šiaurės Korėjos patirtimi. Subianto pasiūlė paliaubų planą, pagal kurį abiejų šalių kariuomenės atitraukiamos po 15 kilometrų nuo susidūrimo linijos ir šioje buferinėje zonoje dislokuojami JTO taikdariai. Be to, Indonezija siūlo po tarptautinės organizacijos egida „ginčytinose teritorijose“ surengti referendumą.

Ukrainos URM šį pasiūlymą sutiko nusupratimu: tarp Kyjivo ir Maskvos nėra „ginčytinų teritorijų“, yra RF ginkluotųjų pajėgų okupuotos, o ugnies nutraukimas ir demilitarizacija bus naudinga tik Kremliui, nes suteiks galimybę „laimėti laiko, persigrupuoti, įsitvirtinti okupuotose teritorijose ir sukaupti jėgų naujai agresijos bangai“.

Sąjungininkai iš Vakarų demilitarizavimo projektų kol kas viešai neskelbia ir pabrėžia: būsimos taikos sutarties kontūrų privalo priimti Ukrainos valdžia. Tuo pačiu tarptautiniai analitikai pripažįsta, kad nors kokios DMZ sukūrimas taps svarbiu būsimų Rusijos ir Ukrainos derybų etapu. Beveik visi jie pritaria tokiai nuomonei, kad paliaubų ar ugnies nutraukimo režimui palaikyti reikės pasitelkti JTO taikdarius ar bent OSCE stebėtojus.

Demilitarizuotas zonas sunku pavadinti universaliu, ilgalaikę taiką užtikrinančiu sprendimu. Dauguma tyrėjų mato jose tik stabilizavimo instrumentą. Tai patvirtina ir 1946—1997 metų duomenys: 2003 metais atlikta lyginamoji analizė rodo, kad bet kokios demilitarizuotos zonos, platesnės, nei 2 km, ėjusios palei visą ugnies nutraukimo liniją, karų pasikartojimo tikimybę sumažindavo 90%. Tačiau, visų pirma, lieka dar 10%, o antra, vargu ar bent kas nors svajoja apie tokią baigtį – užšaldyto konflikto stabilizavimą.

Istorinė patirtis kužda, kad norint pasiekti nors kiek patvarios taikos, tikrai teks sukurti tarptautinių pajėgų kontroliuojamą demilitarizuotą zoną. Ir kuo platesnę. Teoriškai tai įmanoma, tačiau praktiškai kol kas menkai tikėtina. Juo labiau, kad 2019 metais Rusija iš viso pasitraukė iš Ženevos konvencijų protokolo, reguliuojančio demilitarizuotų zonų sukūrimą, — ir dabar gali šį mechanizmą traktuoti kaip tinkama.

Netikėtas atradimas, kurį padarėme, ruošdami šį laišką

Pietų ir Šiaurės Korėjų demilitarizuota zona egzistuoja nuo 1953 metų — ir jau pavirto unikaliu gamtos draustiniu. Ekologai netgi nerimauja, kad jeigu šalys pasirašys taikos susitarimą, ir Korėjos DMZ išnyks, tai bus pažeista ten susidariusi ekosistema. Ją apžiūrėti galima čia — Korėjos karo pabaigos 70-mečio proga Google publikavo retas nuotraukas iš demilitarizuotos zonos tarp dviejų valstybių.