Kodėl mes bandome likviduoti skurdą ir nelygybę technologijomis? Kas mus verčia manyti, kad tam tereikia įgyti kokią nors skaitmeninę profesiją, išmokti, tarkime, programavimo kalbą? Tyrėjas iš Marylando universiteto Danielis Greene'as įrodinėja, kad sudėtingų socialinių problemų paprastais technologiniais sprendimais išspręsti praktiškai neįmanoma, nors politikams ir netgi organizacijoms, profesionaliai kovojančioms su skurdu, jie ir atrodo patraukliai paprasti. Kodėl skurdo problemai spręsti nepakanka tiesiog suteikti visiems vienodą prieigą prie technologijų? Ką tada iš viso reikia daryti?

Kontekstas

2013 metais JAV sostinės gyventojai išvydo naujus plakatus darbo tema. Daugelyje buvo parašyta: „Internetas. Tavo ateitis priklauso nuo jo“; kai kuriuose buvo laimingų darbuotojų nuotraukos ir jų istorija. Pavyzdžiui: „Seanas baigė kursą ir per pusmetį tapo sertifikuotu specialistu. Dabar jis prižiūri JAV Smulkaus verslo valdybos kompiuterines sistemas. Jis technologijomis padeda žmonėms pradėti savo verslą. Ir tu taip gali“. Panašius plakatus nesunku rasti ir už Vašingtono, ir netgi už JAV ribų.

Savo knygoje „Prieigos pažadas“ Danielis Greene'as rodo, tokių plakatų ryšį su dabartine technologijų kompanijų ir biurokratinio aparato sąjunga. Jie parodo neoliberaliam valdymui būdingą socialinį palaikymą. Trumpai tokį būdą galima pavadinti technosoliucionizmu, tai yra, įsitikinimu, kad technologijų paplitimas ir gyventojų gebėjimo dirbti su jomis augimas — nelygybės ir kitų socialinių problemų sprendimo raktas. Beje, autorius labiau linkęs naudoti „prieigos doktrinos“ terminą — siekį visiems piliečiams užtikrinti vienodą prieigą prie technologijų, neatsižvelgiant į tai, ar problema iš viso turi technologinį sprendimą.

Esminis prieigos doktrinos ingredientas — „skaitmeninio atotrūkio“ tarp piliečių įsivaizdavimas kaip pagrindinės problemos, lemiančios vienų sėkmę ir kitų nuosmukį. Benamiai, bedarbiai ir kitos neapsaugotos grupės — tie, kas neturi prieigos prie reikalingų technologijų, nemoka jomis naudotis, taigi, teoriškai prieigos prie jų suteikimas turėtų tapti jiems langu į naują gyvenimą. Tačiau realybė ne tokia paprasta, ir daugelis žmonių kitoje šios „atskirties“ pusėje su technologijomis kuo puikiausiai sutaria.

Savo tyrime Danielis kreipiasi į tris, iš pirmo žvilgsnio maža ką bendro turinčias institucijas: startuolį, biblioteką ir mokyklą. Prieigos doktrina verčia visuomenines organizacijas persitvarkyti, dėl ko tokios organizacijos vis labiau panėšėja į IT-startuolius. Visgi tokie pokyčiai turi ribas, ir organizacijos nuolat konfliktuoja tarp ekonominių reikalavimų ir siekio padėti į tas organizacijas besikreipiantiems žmonėms.

„Skaitmeninis atotrūkis“

Idėja, kad išėjimo iš skurdo klausimas — tai techninių įgūdžių apmokymo klausimas, ganėtinai nauja. Prezidentaujant Billui Clintonui, jaunas internetas pradėjo komercializuotis, ir kilo interneto prieinamumo klausimas. Jau pirmose Clintono administracijos ataskaitose galima išvysti plakatų „Internetas: tavo ateitis priklauso nuo jo“ užuomazgas. Šiuose dokumentuose dėstoma, kad asmeninis kompiuteris su interneto prieiga tampa labiau, nei telefono linija, „informacijos turtų saugyklos raktu“.

Knygos autorius aprašo prieigos doktrinos kūrimosi etapus: valstybino konkurencingumo krizės paskelbimas, jos aprašymas per žmogiškojo kapitalo stagnaciją, jos įveikimo kelio, dereguliuojant telekomunikacijų rinką ir plečiant valstybės ir privataus kapitalo partnerystę, žymėjimas. Šiuose žingsniuose išryškėja seno keinsistinio politinio-ekonominio modelio pakeitimas nauju, neoliberaliu.

Sociologas Loïc Wacquant šį modelį apibrėžia taip: valstybė siekia pertvarkyti pilietinę ir socialinę politiką pertvarkyti pagal rinkos poreikius. Šiuo atveju rinkos reikalavimai (aukštųjų technologijų prietaisų gamybos ir pardavimo augimas) sutapo su valstybės suformuluotu reikalavimu sau ir piliečiams (konkurencingumo augimas didinant socialinį kapitalą).

Valstybės aparato „efektyvumo“ padidinimo poreikis išsiliejo Clintono siekiu „užbaigti tokią socialinę apsaugą, kokią žinome“. Vietoje amerikiečiams įprastų socialinių pašalpų nepasiturintiems į pirmą planą ateina jų aprūpinimo viskuo, kas būtina (tas pats besąlygiškos bazinės pajamos), kad vėliau jie galėtų apsirūpinti save.

Skaitmeninio atotrūkio retoriką galėjo ginčyti nauja politinių valdytojų karta, bet niekados ji nepasitraukdavo ilgam. Ir valdant Bushui, ir Obamai, matėme primygtinus raginimus ekonomikos konkurencingumą didinti, keliant piliečių technologinį raštingumą. Tačiau ar jie tokie neraštingi, kaip įprasta manyti?

Žvilgsnis iš kitos „tarpeklio“ pusės

Gyventi be darbo ir nuolatinės gyvenamosios vietos reikia tiek laiko ir kitokių resursų, kad jį patį savaime galima vadinti darbu. Benamiai neretai miestą pažįsta geriau, nei socialiai apsaugoti gyventojai — ir iš kitos pusės. Jie nuolat ieško vietų, kur galima sušilti ir iš kur nesusems policija, kur galima įkrauti telefoną ir pasiekti internetą. Daugelis benamių, su kurias, atlikdamas tyrimą, bendravo Greene'as, nebuvo „bevaliai“, kokius juos įsivaizduoja valstybė. Jie nuolat ieškojo geresnio gyvenimo, tam naudodami ir technologijas, ir erdves, skirtas būtent padėti įveikti skaitmeninį tarpeklį (konkrečiai, bibliotekas). Vienas iš respondentų, Seanas, kalbėjo apie save taip: „Visada buvau kompiuterių žmogus“.

Ši frazė parodo, koks klaidingas gyvenimo kitoje „skaitmeninio tarpeklio“ pusėje įsivaizdavimas. Seanas ir jo kolegos nuolatos naudojo technologijas, vis aktyviau savindamiesi interneto erdvę kaip atsaką į vis didėjantį fizinės erdvės svetimumą. Kai kas jų tinkle naršė išskirtinai vien pramogai. Tuo tarpu kiti daugybę laiko leido, pildydami anketas darbinimosi svetainėse ir formas valstybinėse paramos svetainėse. Ir tie, ir kiti neatitinka tipiškos bedarbio, kaip tingaus ir/arba neturinčio prieigos savo padėčiai pagerinti, charakteristikos. Netgi tie, kurie bibliotekose žaidė kompiuterinius žaidimus, likusį laiką aprūpindavo savo išgyvenimą. „Poilsis“ prie kompiuterio buvo jiems būtinas atsiribojimas nuo priešiško išorinio pasaulio, kuriame socialinį saugumą įgyti nėra paprasta.

Kas bendro tarp startuolio, bibliotekos ir mokyklos?

Vadovaujantis prieigos doktrina, institucijos privalo siekti didesnio efektyvumo ir, atitinkamai, surinkti save iš naujo. Kaip pavyzdį Greene'as pateikia tris Vašingtone įsikūrusias organizacijas — startuolį InCrowd, Memorialinę Martino Luterio Kingo Jr. biblioteką (MLKML) ir W. E. B. Du Bois mokyklą.

Startuoliui toks „krizinis“ darbo modelis — norma, jo darbuotojai vadovaujasi ankstyvojo Facebook įsaku („judėk greitai, laužyk viską“, Move fast and break things). Konkurencija yra pačioje startuolių prigimtyje, ir todėl tokiose kompanijose siekis skubėti, daugiaužduotiškumas ir nuolatiniai pokyčiai nieko nestebina. Nestabilumo periodą įveikusios kompanijos tampa neoliberalios ekonomikos elgesio modeliais ir — prieigos doktrinos teisingumo įsikūnijimu. Juk jos darbuotojai, naudodamiesi pažangiausiais techniniais įgūdžiais, sugebėjo užtikrinti startuolio sėkmę ir tuo pačius padidino savo šalies konkurencingumą aukštųjų technologijų srityje.

Iš šio požiūrio taško lengviau suprasti, kodėl viešųjų paslaugų sferos organizacijos supanašėja su startuoliais. Visų pirma, jos perima krizinį valdymo modelį, antra, dėmesį sutelkia į skaitmeninį atotrūkį mažinančių paslaugų teikimą, tai yra, didžia dalimi tampa žmogiškojo kapitalo kaupimosi vietomis. Panašią įtraukimo į šiuolaikinę ekonomiką strategiją autorius vadina „saviranka“.

Krizinis modelis ypač matomas vidurinės mokyklos veiksmuose, nerimaujant dėl jos mokinių mokymosi pasiekimų. Pažymiai — vieni iš svarbiausių mokyklos efektyvumo vertinimo kriterijų ne tik išorėje (mokyklų ataskaitose), bet ir viduje (municipalinėse ataskaitose, veikiančiose būsimą finansavimo skirstymą). Maži pažymiai prieštarauja W. E. B. Du Bois vardo mokyklos principui, kad mokiniai privalo gauti galimybę „įstoti į bet kurį pasirinktą koledžą“.

Kai mokslo metų viduryje mokyklos vadovybės nepatenkino pažymiai, mokykla pradėjo staigiai pertvarkyti mokymosi procesą ir mokyklos infrastruktūrą. Mokytojai ir mokiniai, su kuriais bendravo Greene'as, pranešė apie nuolatinį stresą ir pojūtį buvimo begalinio eksperimento dalimi — pojūčiai panašūs į juntamus startuolio darbuotojų.

Problemos sprendimas buvo patikėtas technologijoms. Stebėjimo sistema „SchoolForce“, jungianti mokiniams išduotus nešiojamus kompiuterius su mokyklos administracija, stebėjo mokinių laiką, sujungdavo su mokytojais, kurie detaliai atsiliepdavo apie jų pažangumą, ir vertino nuolatines mokymosi proceso naujoves, remdamiesi tam tikrais efektyvumo kriterijais. Visa veikla mokykloje buvo peržiūrima, remiantis šiais kriterijais. Mokyklos erdvė buvo apgalvojama iš naujo, siekiant efektyvumo — anksčiau rekreacijai ir mokinių bendravimui skirtos vietos dabar tapo darbo erdvėmis, kur galima sėdėti , atliekant užduotis kompiuteriu. Mokyklos personalas išvydavo socialiniuose tinkluose sėdinčius mokinius, ar tiesiog tarp įtemptų užsiėmimų besiilsinčius mokinius. Visa tai labai aiškiai kirtosi su „progresyviomis“ mokyklos vertybėmis (pavyzdžiui, kitaip, nei daugelyje kitų srities mokyklų, Du Bois mokykloje iš principo mokiniai už elgesį nebūdavo pašalinami iš mokyklos). Tokia prieštara demonstruoja sudėtingą situaciją, kurioje atsidūrė socialinės institucijos neoliberalizmo epochoje.

Panaši situacija buvo susiklosčiusi ir MLKML. Biblioteka ir gretimos teritorijos dažnai tapdavo benamių žmonių „traukos vieta“. Daugelis jų buvo ne „skaitmeniniai laukiniai“, ir bibliotekoje jie gali pasinaudoti internetu, nekalbant jau apie tai, kad per šalčius ir karščius skaityklos tapdavo išsigelbėjimu neturintiems savo stogo virš galvos. Reguliariai su tokiais lankytojais susiduriantiems bibliotekininkams išsivysto empatija ir jie dažnai laiko save socialiniais darbuotojais, padedančiais ten, kur valstybinė socialinės pagalbos sistema nebeveikia.

Tačiau, kaip ir mokyklos darbuotojams, bibliotekų darbuotojams irgi iškilo būtinybė adaptuotis prie naujos ekonomikos. Savo tikslą vienas iš bibliotekininkų, Dave'as, suformulavo taip: „Mes išbandome ateities biblioteką. Ateities, kurioje žmogus galės sakyti: „Aš išmokau programuoti bibliotekoje. Dabar dirbu, nes bibliotekoje gavau įgūdžius““. Ši frazė liudija bibliotekos vadovybės ištiimybę prieigos doktrinai.

Kaip ir mokykloje, erdvė bibliotekoje tapo labiau „profesionalizuota“. Darbo kompiuteriu laikas apribotas, darbuotojai sekė lankytojų veiksmus, vertindami jų „atitinkamumą“. Tarkime, darbo paieška ar naujų žinių įgijimas vienareikšmiškai laikytas tinkamomis priežastimis naudoti bibliotekos kompiuterį. Žaidimai ar pornografijos žiūrėjimas sukeldavo kur kas daugiau klausimų. Tačiau tinklas daugeliui benamių — tai bendravimo, džiaugsmo ir saugumo erdvė, todėl toks supaprastintas interneto naudojimo skirstymas į efektyvų ir neefektyvų ypatingai atsiliepia tiems, kam biblioteka — viena iš nedaugelio vietų pasiekti internetą, kas apriboja jų socialinį gyvenimą.

Pornografijos klausimas itin įdomus, nes jo sprendimai rodo skirtingus požiūrius į socialinį bibliotekų vaidmenį. Iš vienos pusės, pornografijos žiūrėjimą sunku pavadinti „produktyviu“ užsiėmimu, galinčiu pakeisti karjerą ir padėti įveikti „skaitmeninį tarpeklį“. Iš kitos, biblioteka gali būti laikoma vieta, kur žmonės ateina informacijos, neprieinamos kitose vietose. Šiuo atžvilgiu pornografijos peržiūrėjimas (ir netgi siuntimasis į telefoną) yra „teisingas“ šios erdvės išnaudojimas, mano Greene'as.

Bibliotekininkams mintys apie pornografiją savo darbo vietos ribos kelia prieštaringas mintis. Šis klausimas nubrėžia skiriamąją liniją tarp dviejų įsivaizdavimų apie biblioteką: ji yra kultūrinė erdvė, atverianti duris visiems, kam to reikia, ar profesinio rengimo centras tik pasirengusiems mokytis ko naujo ar ieškoti darbo. Kaip ir mokytojai, bibliotekininkai suvokia naudotojams prieigos doktrinos keliamas problemas. Kaip ir mokyklos atveju, jie negali sustabdyti nuo biudžeto lėšų paskirstymo priklausančių ir tai pačiai doktrinai pavaldžių institucijų pertvarkos proceso. Viskas, kas likdavo darbuotojams, — daryti viską, kas įmanoma, kad pereinant prie neoliberalaus modelio liktų maksimaliai daug rūpesčio, kurį šios organizacijos visada teikdavo. Tačiau balanso tarp efektyvumo ir rūpinimosi išlaikymo galimybės stipriai apribotos.

Išvados

Technologijų kompanijos siūlo į visuomenines problemas žiūrėti kaip į prieigos problemas. Sudėtingi socialiniai klausimai lig šiol nėra vienareikšmio atsakymo, kuris patenkintų politikos elitą, ir todėl optimistiškas technosoliucionizmas atrodo vis patrauklesnis.

Startuolio modelyje įžiūrima visų organizacijų pakeitimo instrukcija. Darbas startuolyje labai sunkus, tačiau tikslas aiškus — išsiveržti į priekį, įrodyti savo verslo modelio efektyvumą, ne tik uždirbti pinigus, bet ir tapti pavyzdžiu sekėjams. Deja, mokyklos ir bibliotekos visgi skiriasi nuo startuolių, ir šie skirtumai kvestionuoja startuolių modelio pritaikymą šioms institucijoms. Biudžetinės įstaigos, netgi didele dalimi perduotos privačiai kontrolei, vertinamos pagal išorines metrikas (mokinių pažymių vidurkis ar dalis įstojusių į aukštąsias mokyklas). Ši išorinė kontrolė neleidžia pasiekti tokio lankstumo, koks įmanoma startuolyje.

Autorius saviranką nagrinėja kaip šiuolaikinį institucinio valdymo stilių ir mano, tokios prieštaros, kaip aprašytos aukščiau, kyla pereinamuoju laikotarpiu. Senojo socialinės pagalbos būdo pakeitimas prieigos doktrina — neoliberalus projektas, ir norint kovoti su tokiu pakeitimu būtina kautis su visu neoliberaliu aparatu.

Savaime suprantama, Danielis Greene'as vienoje knygoje tokios kovos plano pasiūlyti negali, tačiau akivaizdu, kad tam reikės teikiančiųjų paslaugas (šiuo atveju mokytojų ir bibliotekininkų) solidarumo su naudotojais, peržiūrėti rūpybos sąvoką, apie ką pastaruoju metu prašyta ne viena knyga, ir organizuoti protestus. Tai tik keli aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti, atsisakant nelabai veikiančios, bet neįtikėtinai patrauklios prieigos doktrinos.

Komentarai ()