Antrininkai, memai ir Monroe  ()

Artėjant 2024-ųjų metų Putino rinkimams, sunku nepanagrinėti jo nugalėtojo tikrumo. Nepaisant konspirologinio prieskonio, kai dalyvių nėra, o tik laimėtojas, nolens volens abejonės kyla


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Nuo 2022 metų spalio Telegram kanalas „General SVR“ (>450 tūkst. prenumeratorių) nuolat rašo, kad Vladimiras Putinas susitikimuose pats nedalyvauja: jį pakeičia antrininkas. O 2023 metų spalio gale kanale atsirado įrašas, kad Rusijos prezidentas numirė ir nuo to laiko visas jo pareigas atlieka dubleris.

Gandai, kad Putinas mirė, o televizoriuje vietoje jo rodomas antrininkas, pasirodo reguliariai. Pabandysime išsiaiškinti, kodėl daug kam taip norisi jais tikėti, — ir iš visų jėgų laikyti rimtą veidą.

<…> Apie tai, kad Vladimiras Putinas neva turi antrininką, kalbama kone nuo pat jo prezidentavimo pradžios. Tiksliai pasakyti, kas konkrečiai ir kada šį gandą paskleidė, negalima, bet jau 2000 metais tuometiniam FSO vadovui Evgenijui Murovui teko įtikinėti rusus, kad prezidento dublerių nėra.

2004-ųjų gruodžio gale „Komjaunimo tiesos“ žurnalistai papasakojo, kad „Putino antrininkas“ iš Tverės srities Pominovo kaimo (iš ten kilę prezidento tėvai) siūlė jiems pirkti valstybės vadovo „giminės namą“. Sprendžiant iš Google Trends, žodžių junginys „Putino antrininkas“ dažniausiai ieškotas būtent po šios publikacijos.

Vėliau žurnalistai, politikos apžvalgininkai ir socialinių tinklų naudotojai antrininkų teoriją reguliariai prisimindavo. Pavyzdžiui, kai Putinas kelioms dienoms netikėtai pradingdavo, o Kremliaus interneto svetainėje būdavo rodomi „konservai“ — iš anksto parengti darbinių susitikimų įrašai. Arba kai kas nors staiga pastebėdavo, kad Putinas kalba netipiškai, keistai atrodo ir neįprastai elgiasi (tarkime, žiūri į laikrodį ant kairės rankos, nors visą gyvenimą nešioja ant dešinės).

Garsusis paveikslėlis su Putino „originalu“ ir šešiais jo „antrininkais“ („Šnekoriumi, „Udmurtu“, „Banketiniu“, „Kučma“, „Mėlyne“ ir „Diplomatu“) pasirodė praėjusio dešimtmečio viduryje. Jį populiarino Olegas Kašinas. Remiantis šia versija, „Šnekoriui“ geriausiai sekasi vieši pasisakymai. O kai pavargsta, jo vaidmenį perima „Udmurtas“ — „labiausiai nevykęs padirbinys“. „Diplomatas“, kurį išskiria „jaunatviškas pagurklis“, meistriškai derasi. O „Banketinis“ naudojamas „reportažams, kur spaudžiamos rankos ir fotografuojamasi su publika“.

2021-ais m. žurnalistai išsiaiškino, kad Rusijos prezidentas itin bijo užsikrėsti. Todėl visi norintys su juo susitikti, privalo kelias savaites sėdėti karantine, o bendrauti — tik per ilgą stalą. Kai jau 2023 metų kovą Putinas netikėtai atvyko į Rusijos okupuotą Mariupolį ir kalbėjosi ten su miesto gyventojais (ir jie iš tiesų gali būti ne statytiniai), tai atrodė keistai ir neįprastai. Ir dar keisčiau buvo, kai po Evgenijaus Prigožino maišto prezidentas nuvyko į Derbentą, kur glaustėsi su miestiečiais. Metais anksčiau taip besielgiantį prezidentą įsivaizduoti buvo neįmanoma. Ir visa tai vėl atgaivino gandus, kad vietoje Putino darbuojasi antrininkai.

 

Netgi Putino spaudos sekretoriui Dmitrijui Peskovui tekdavo periodiškai neigti prezidento dublerių egzistavimą. Pavyzdžiui, jis pasakoja, kad Putinas „šypsosi ir juokiasi“, kai girdi apie šią istoriją.

Gi pats Putinas dar 2001 metais pareiškė, kad antrininkų neturi, o visus gandus pavadino pasakomis. Tačiau 2020-ais pripažino, kad dar amžiaus pradžioje, „sunkiausiais kovos su terorizmu laikais“, jam iš tiesų siūlė vietoje savęs siųsti dublerius  — ten, kur gali būti nesaugu. „Tačiau aš atsisakiau“, — patikino Putinas.

Galbūt, antrininkai visgi egzistuoja?

Užtikrintai to žinoti negalime.

Panašu, tai įprasta konspirologinė teorija. Akivaizdūs visi atitinkami požymiai. Tikintieji Putino antrininkų egzistavimu neabejoja, kad kažkokia didelė ir labai galinga žmonių grupė susitarė dėl kažko svarbaus ir labai labai slapto — koordinuoja savo veiksmus taip, kad niekas pasaulyje to nesužinotų ištisus dešimtmečius. Gandai apie antrininkus meta iššūkį bendrai priimtam požiūriui (kad Putinas gyvas ir tęsia darbą). Galiausiai, ši koncepcija sukuria naują lygiagrečią tikrovę — vieni iš jos juokiasi, tačiau kiti tiki. Visa tai būdinga sąmokslo teorijoms.

Putino antrininko egzistavimas nėra paremtas jokiu įtikimu įrodymu. Jei dubleriai iš tiesų būtų, jeigu jie susitikinėtų su kitų šalių vadovais, pasisakytų renginiuose, bendrautų su gyventojais, tai žinotų dešimtys, jei ne šimtai žmonių įvairiausiuose lygiuose. Tiesiog tam, kad būtų koordinuojamas antrininkų darbas ir palaikomas slaptumas. Negana to, kiekvienas tariamas antrininkas tikriausiai turi giminių, draugų ir pažįstamų, kuriuos irgi reikėtų sekti. Kas nors anksčiau ar vėliau būtinai prasitartų.

Tačiau tikėjimas antrininkais, nepaisant sveiko proto prieštaravimų, visai paaiškinamas. Antrininko įvaizdį, vieną iš labiausiai paplitusių viso pasaulio šalių literatūroje ir mitologijoje, ilgainiui perėmė medija ir populiarioji kultūra. Žiniasklaida publikuoja šimtus straipsnių apie ne tik rusų, bet ir ukrainiečių, Šiaurės korėjiečių ir  amerikiečių prezidento antrininkus. Be to, yra daugybė filmų, kurių siužetas grindžiamas pagrindinio herojaus ir antrininko priešpriešą.

 

Šiaip jau istorijoje išties buvo atvejų, kai aukštas pareigas einančius žmones pakeisdavo antrininkai. 1944 metais Britanijos kariuomenės vadui Bernardui Montgomery'iui pasiūlė surasti panašų į jį žmogų, kurį būtų galima pasiųsti į Alžyrą ir Gibraltarą — ir taip apgauti vokiečių vadovybę dėl būsimos operacijos laiko ir vietos. Aktorius _Cliftonas Jamesas (jis išties labai panašus į Montgomery'į) su generolu praleido kelias dienas ir perėmė jo manieras. Jo dėka, prieš pat sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje, Jamesą sekę vokiečių agentai patikėjo, kad išsilaipinimas vyks priešingoje šalies pusėje.

Mitai apie rusų valdovų antrininkus taip pat nuolatos atsirasdavo — ypač, politinio nestabilumo laikotarpiu (prisiminkite Lžedimitrijus ir apsišaukėlius, prisistatinėjusius nuverstu imperatoriumi Petru III). XVIII amžiaus pradžioje, Petro I reformų įkarštyje, sklandė daug legendų, kad carą antrininku pakeitė ar dar vaikystėje, ar jau Didžiosios pasiuntinybės metu pakeitė, o tikrasis caras neva kalėjime Stokholme arba pasodintas į statinę ir išmestas į jūrą. Apklausiami tokių gandų skleidėjai aiškindavosi: negali būti, kad rusu gimęs valdovas barzdas skustų ir apskritai darytų visa tai, ką daro Petras. Priėmus tai kaip aksiomą, pakeitimo versija tampa visiškai racionali. (Detaliau apie apsišaukėlių ir antrininkų legendas galima paskaityti, pavyzdžiui, šioje knygoje.)

Sovietmečiu sklandė gandai, kad Stalinas irgi turi antrininkus, kuriuos naudoja apsisaugoti nuo pasikėsinimų. Jau žlugus SSRS, Feliksas Dadevas, ne kartą vaidinęs vadą kine, papasakojo, kad kartais pakeisdavo Staliną realiame gyvenime. Tačiau šie pasakojimai nebuvo niekaip pagrįsti.

Ieškojo žurnalistai ir Boriso Jelcino antrininkų. Šios teorijos šalininkai mano, kad pirmasis Rusijos prezidentas numirė dar 1996 metais, atliekant širdies operaciją — ir į antrą kadenciją ėjo jo dubleris. Bandžiusieji tai įrodyti tvirtino, kad antrininkų panašumas su Jelcinu pasiektas, atliekant rankų, veido ir krūtinės plastines operacijas. Tačiau, kaip ir kitų mitų apie antrininkus atvejais, patvirtinančių įrodymų taip ir neatsirado

Ar galima patvirtinti, kad Putinas tikras?

Šimtu procentų — ne. Tačiau pabandyti galima.

Tikrindamas, ar gali „Šnekorius“, „Kučma“ ir „Mėlynė“ būti skirtingais žmonėmis, „Signal“ pasianudojo Amazon Rekognition — vienu iš populiariausių veidų atpažinimo ir palyginimo fotografijose neurotinklų.

Geros kokybės Putino nuotraukų, kurios naudotos memo originale, rasti nepavyko. Todėl įkėlėme į programą neseną (2023-11-28) prezidento nuotrauką ir dar septynis atvaizdus, maksimaliai panašius į panaudotus meme, — tam, kad būtų išsaugtos esminiai kiekvieno „antrininko“ bruožai. Pavyzdžiui, specialiai ėmėme fotografijas su „žavingomis raukšlelėmis po akimis“, kaip „Originalo“, ir „putlia pabarzde“, kaip pas „Kučmą“.

 

Atrinktas nuotraukas Amazon Rekognition lygino pagal sistemą „visi su visais“ — tai yra, kiekvieną Putiną su kiekvienu. Pagal neurotinklo versiją, visose nuotraukose vieno ir to paties žmogaus atvaizdas — panašumo lygis svyravo nuo 99,6 iki 99,9%.

Veidų atpažinimas veikia taip: sistema skenuoja atvaizdą ir leidžia rezultatą per neurotinklą, taip gaudama vadinamą veido vektorių.

Vektorius — sutvarkytas skaičių rinkinys, koduojantis individualius atvaizde esančio veido ypatumus. Ir čia nekalbama apie paprastus santykius, kaip, tarkime nosies ilgio ir atstumo tarp akių. Neurotinklas suskaičiuoja abstrakčias savybes, kurias aprašyti sudėtinga. Jis pats, be išankstinio programuotojų derinimo, nustato, kokiomis ypatybėmis remiantis galima atpažinti vieną ir tą patį žmogų skirtingose nuotraukose, arba atskirti panašiai nufotografuotus žmones.

Pasak „Meduza“ redaktoriasu Dmitrijaus Kuznecovo, naudojančio neurotinklą žurnalistiniuose tyrimuose, Amazon Rekognition nė karto nepateikė rezultatų, kuriuos paskui paneigtų kiti šaltiniai.

Ir visgi „Signal“ nusprendė sistemą patikrinti papildomai ir ir į ją įkėlė tikrų antrininkų fotografijas — tik ne Putino, o 2002 metais Floridoje vykusio Ernesto Hemingvėjaus antrininkų konkurso dalyvių. Tokia pačia „visi su visais“ schema lygindamas antrininkus su tikru rašytoju, Amazon Rekognition nustatė, kad visose nuotraukose yra skirtingų žmonių atvaizdai. Jei susipainiojote: tikrasis Hemingvėjaus sėdi fotografijoje, vilkėdamas raudoną liemenę.

Bet grįžkime prie Putino. Žinoma, negalima neigti, kad daugekyje fotografijų jis atrodo skirtingai. Kai kas stengiasi paaiškinti netikėtai atsiradusį valstybės vadovo „pabarzdės jaunatviškumą“ ar ausų spenelių pokyčius tuo, kad jis naudojasi kosmetologijos procedūromis. Pavyzdžiui, žurnalistai įvairiu metu rašė, kad Putinui botokso injekcijomis lyginamos raukšlės (dėl ko jį pakrikštijo „Botoksiniu“) arba kontūrinę veido plastiką.

Tačiau praktikuojantis kosmetologas, su kuriuo, užtikrinus anonimiškumą, pabendravo „Signal“, įsitikinęs, kad pagal fotografijas ir vaizdo įrašus padarytos išvados — pernelyg drąsios. Tiksliai nustatyti, kokios procedūros buvo atliktos žmogui ir ar jos buvo iš viso, galima tik susitikus asmeniškai, o idealiu atveju — apžiūrint gydytojui.

Šiai nuomonei pritaria 40 metų, iš kurių 20 – portretinės fotografijos, darbo patirtį turintis fotografas. Pasak jo, būnant labai arti žmogaus, išties galima iš karto pastebėti chirurginio įsikišimo pėdsakus. Tačiau apdorojant vaizdą, juos lengva nuslėpti.

Ir dar tas pats anonimu panorėjęs likti fotografas paaiškino, kad to paties žmogaus nosies ar ausų formos pokyčiai skirtingose fotografijose — absoliučiai normalu. Ir tai visiškai nereiškia, kad veidas pakito realybėje. Kintant kai kuriems parametrams (optika, apšvietimas, rakursas) žmogus gali atrodyti mums visiškai kitoks — visai kaip meme „Udmurtas“ ir „Banketinis“. Nuo žmogaus reakcijos į fotografą irgi daug kas priklauso.

 

Vienu iš tokių neatitikimų pavyzdžių fotografas įvardijo kai kuriuos Merilin Monroe portretus. „Yra jos oficialus vaizdas — ir yra paveikslėliai, padaryti kasdienėje aplinkoje, kur ji nelabai panaši į save. Dar galima pažiūrėti, kaip įvairūs fotografai fotografuoja modelį Nataliją Vodianovą ar aktorę Nicole Kidman“.

Su amžiumi atsirandančius pokyčius fotografuojant nuslėpti ganėtinai lengva: tereikia naudoti frontalinį apšvietimą ir parinkti reikiamą spalvos temperatūrą, aiškina fotografas.

Tai yra, Putino antrininko egzistavimas išties itin menkai tikėtinas. Ir visgi, absoliučiai užtikrintai paneigti šios konspirologinės teorijos nepavyks — bent jau dabar.

Kodėl „Putino antrininkai“ tokie populiarūs?

Dėl kuo įvairiausių priežasčių.

Putino antrininkų mitas — patogus Rusijos prezidento priešininkų įrankis. Tarkime, gandus apie jo mirtį reguliariai aptaria aukšti Ukrainos politikai ir valdininkai (pavyzdys vienas, du, trys). Ir gali būti, tai kažkas daugiau, nei vien pašaipos.

Paimkime pavyzdį. Atsimenate garsią istoriją: kažkoks specialiųjų tarnybų atsargos generolas papasakojo, kad perskaitė JAV valstybės sekretorės Madlain Albright mintis ir aptiko ten pasalūniškus Rusijos sugriovimo planus. Paskui šiuo pasakojimu kaip tikru Albright pasisakymu rėmėsi ir Vladimiras Putinas, ir Nikolajus Patruševas.

Galbūt jie patys patikėjo savo propaganda. Tačiau štai istorikas Ilja Venjakinas tvirtina, kad reikalas visai kitas. Įvyko „idėjos išplovimas“ — lygiai kaip pinigų išplovimas: generolas įmetė informacinį paketą, Putinas jį pacitavo — ir viskas, idėja „Albright planavo sugriauti Rusiją“ legalizuota, ją galima perpasakoti ir svarstyti. O norint nusigauti iki pirminio šaltinio ir išsiaiškinti, koks jis miglotas, reikia specialiai stengtis, ir praktiškai niekas to atlikti nesistengs.

Visai įmanoma, kad su maždaug tas pats vyksta su idėja „Putinas — netikras“. Ir išvados prašosi pačios. Jei Putinas numirė, įsiveržimas gali greitai baigtis. Tačiau kol jis tęsiasi, rusų kareiviai kaunasi ne įsakyti legitimaus prezidento, o apsišaukėlio valia, dėl ko kariniai veiksmai tampa dar absurdiškesni.

O dar, bet kokios sąmokslo teorijos padeda žmonėms sumažinti neapibrėžtumą, pajusti saugumą ir įvykių kontrolę. Rusai nesupranta, kaip funkcionuoja valdžios sistema, ir tikrai nežino, kas valdys šalį, kai Putinas pasitrauks iš posto ar numirs. Formaliai, valstybės vadovo pareigas privalo perimti premjeras Michailas Mišustinas, bet neaišku, ar į įpėdinio parinkimą neįsikiš įtakingos elito grupės.

 

 

Jei tikėsime apklausomis, labiausiai rusai pasitiki būtent prezidentu. Tuo pat metu jie bauginami fraze „Nėra Putino — nėra Rusijos“, o pats valstybės vadovas ir artimiausia jo aplinka į visus klausimus apie ateitį atsako aptakiai. Čia Putino  antrininkų teorija veikia raminamai: bent jau visiškai suprantama, kas laikinai vadovaus šaliai, kol ten, „viršuje“, išsiaiškins.

Be to, tikėjimas Putino dubleriu padeda žmonėms susitvarkyti su baime. Tai įprastas įsiteigimas, kad mūsų laukia geresnė ateitis, kalbėdamas su „Signalu“ paaiškina Matvejus Sokolovskis — klinikinis psichologas, dirbantis Without Prejudice projekte. Antrininko, kaip literatūrinio įvaizdžio, ypatybė, yra tai, kad iš esmės jis atspindi tamsiąją herojaus pusę, o tai reiškia, kad jo pikti ketinimai, žiaurūs ir neteisingi veiksmai. Putino antrininkų teorijos šalininkai gali raminti save tuo, kad „tikrasis rusų prezidentas“ — geras senukas, norintis visais rūpintis — niekada nebūtų ryžęsis, tarkime, imtis represijų ir kariasuti su kaimynine šalimi. Jei sprendimus priima „netikras“ prezidentas, vadinasi, ir viskas aplink „netikra“ — o tai ramina, sako Sokolovskis.

Be to, žmonės bendrai linkę į magišką mąstymą, kurio elementai gali pasireikšti stiprių sukrėtimų metu. Tokiais momentais suveikia psichikos apsaugos mechanizmas, kuris realybę iškreipia ar visai nuo jos atsiriboja — taip žmogui lengviau susidoroti su nerimu, paaiškina Sokolovskis.

Atsižvelgiant į tai, kad pastarųjų šimto metų Rusijos istorija — virtinė sukrėtimų, kurių žmonės niekaip negalėjo paveikti, darosi visiškai suprantama, kodėl mitai apie antrininkus tokie populiarūs. Šalyje gyventi labai baisu, ir nieko keisto, kad piliečiams norisi atsakomybę dėl to perkelti „netikram“ valdovui.

Nes „tikras“, „normalus“ žmogus tam jokiu būdu nebūtų ryžęsis.

Netikėtas atradimas, padarytas, ruošiant šį laišką

Maskvoje galima užsakyti Putino antrininko pasisakymą ar sveikinimo kalbą. Tai kainuoja 25 000 [~250€] rublių, tačiau Naujiesiems metams kaina – keturguba.

__________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________


* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.




Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(4)
(1)
(3)

Komentarai ()