Revoliucijos gali būti trumpos ir kruvinos arba lėtos ir taikios. Kiekviena iš jų – skirtinga, tačiau turi pasikartojančių akcentų, tarp kurių yra ir keletas, kuriuos buvo galima išvysti Egipte.

Kadais Levas Trockis pastebėjo, kad jei skurdas yra revoliucijų priežastis, tuomet revoliucijos kils nuolat, nes didžioji dalis žmonių pasaulyje gyvena skurdžiai. Tai, ko reikia, kad milijono žmonių niurzgus nepasitenkinimas virstų į gatves išėjusia minia – kibirkštis, kuri juos įaudrintų.

Smurtinė mirtis per pastaruosius 30 metų buvo dažniausias nepasitenkinimo radikalėjimo katalizatorius. Kartais kibirkštis yra šiurpi, pavyzdžiui, masinis šimtų žmonių padegimas Irano kino teatre 1978 metais, dėl kurio kaltinta slaptoji šacho policija. Kartais beviltiškas savižudžio protestuotojo susideginimas – analogiškas 2010 metų gruodį Tunise susideginusiam daržovių pardavėjui Mohammedui Bouaziziui.

Net ir gandai apie žiaurumą, kaip, pavyzdžiui, tvirtinimai, esą komunistų slaptoji policija 1989 metų lapkritį Prahoje mirtinai sumušė du studentus, gali įaudrinti jau ir taip milžinišką nepasitenkinimą jaučiančią visuomenę. Ataskaitos, kuriose teigta, kad Slobodanas Miloševičius pasirūpino savo pirmtako Ivano Stamboličiaus „išnykimu“ prieš 2000-aisiais šalyje įvykusius prezidento rinkimus, padėjo kristalizuoti serbų nepasitenkinimą jo režimu.

Ar rėmėjai atsigręžia prieš režimą?

Mirtis turėjo įtakos ir neramumams Kinijoje 1989 metų balandį. Tuomet studentai Pekine pasinaudojo valdžios patvirtintu masiniu renginiu, skirtu buvusio komunistų lyderio, Hu Jaobango, gedėjimui ir Tiananmenio aikštėje protestavo prieš Komunistų partijos korupciją ir diktatūrą.

Tačiau nors Kinijos krizė suformavo modelį, kaip surengti protestus ir užimti simbolines miestų centruose esančias aikštes, ji taip pat tapo akivaizdžiausia „žmonių valdžios“ nesėkme. Priešingai nei kiti diktatoriai, Dengas Xiaopingas skyrė nemažai energijos ir įgūdžių, norėdamas atsakyti protestuotojams. Šių pastangų rezultatas – pagerėjusi milijardo Kinijos žmonių ekonominė padėtis.

Protestai prieš generolo Suharto „perrinkimą“ Indonezijoje 1998 metų kovą baigėsi keturių studentų sušaudymu gegužę. Tai, savo ruožtu, iššaukė dar didesnes demonstracijas ir dar daugiau smurto – per protestus žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių. Prieš tai trisdešimt metų Suharto galėjo žudyti šimtus tūkstančių žmonių ir likti nebaudžiamas. Tačiau korupcija ir Azijos ekonomikos krizė sugriovė paramą jo režimui. Po 32 metų valdžioje Suhartas, jo šeima ir jų artimi draugai buvo itin turtingi, kai tuo metu vis daugiau buvusių režimo rėmėjų skurdo.

Lemiamą smūgį režimo griūčiai suduoda jo rėmėjų atsigręžimas prieš režimą. Taigi, kol policija, kariuomenė ir vyriausieji pareigūnai mano, kad daugiau praras prisidėdami prie revoliucijos nei gindami režimą, tol net masiniai protestai gali būti įveikti ir sužlugdyti. Prisiminkite Tiananmenio aikštę.

Tačiau jei režimo rėmėjai ir ginklus turintys asmenys pradeda kvestionuoti režimo palaikymo logiką, tuomet režimas griūna labai greitai.

Tuniso diktatorius Ben Ali nusprendė pabėgti iš šalies, kai jo generolai jam pareiškė nešaudysiantys į minią. 1989 metais Rumunijoje Nicolae Ceausescu teisme stojo prieš generolus, tapusius teisėjais, kuriais pasitikėdamas buvo nurodęs sugniuždyti protestuotojus.

Politinė sklerozė

Režimo ilgaamžiškumas ir ypatingai senas šalies vadovo amžius gali sąlygoti lemtingą nesugebėjimą į įvykius reaguoti greitai. Revoliucijos yra 24 valandas per parą vykstantys įvykiai. Jie reikalauja ištvermės ir greito mąstymo tiek iš protestuotojų, tiek iš diktatorių. Vyresnio amžiaus, nelankstus ir sergantis valstybės lyderis prisideda prie krizės gilinimo.

Pradedant vėžiu sirgusiu Irano šachu ir baigiant pasiligojusiu Erichu Honeckeriu Rytų Vokietijoje ar Suharto Indonezijoje, valdžioje praleisti dešimtmečiai lemia politinę sklerozę, dėl kurios vikrūs politiniai manevrai tampa nebeįmanomi. Egiptas dar sykį priminė – revoliucijas sukuria jauni žmonės.

Malonūs pasitraukimai iš posto revoliucijose retas reiškinys, tačiau saugaus atsistatydinimo pasiūlymas gali pagreitinti pokyčius ir paversti juos sklandesniais.

2003 metais Gruzijoje Eduardas Ševardnadzė buvo pasmerktas kaip „Ceausescu“, tačiau po to, kai atsistatydino, buvo paliktas ramybėje savo viloje. Suharto generolai užtikrino, kad atsistatydinęs jis galėtų dar dešimtmetį gyventi taikoje, tačiau jo sūnus buvo įkalintas.

Dažnai žmonės trokšta nubausti nuverstus šalies lyderius. Jų pasekėjai taip pat mato, kad atpildas senajam lyderiui gali būti naudingas visuomenės dėmesio nukreipimo nuo ekonominių ir socialinių problemų, kurios neišnyksta kartu su režimo pasikeitimu, būdas.

Pastarojo dvidešimtmečio revoliucijos

• Tiananmenio aikštė: 1989 m. balandis – birželis
• Rytų Vokietija: 1989 m. rugsėjis – lapkritis
• Rusija: 1991 m. rugpjūčio 19 – 21 d.
• Indonezija: 1998 m. gegužės 12 – 21 d.
• Serbija: 2000 m. rugsėjis – spalis
• Gruzija: 2003 m. lapkričio 23 d.
• Ukraina: 2004 m. lapkritis – gruodis
• Libanas: 2005 m. vasaris – balandis
• Iranas: 2009 m. birželis – rugpjūtis
• Tunisas: 2010 m. gruodžio 17 d. – 2011 m. sausio 14 d.
• Egiptas: 2011 m. sausio 25 d. – vasario 11 d.

Komentarai (3)