Tarpukario ir šiandienos Lietuva statistikos veidrodyje (0)
Statistiniai duomenys apie valstybę ir jos gyventojus buvo renkami ir sisteminami net ir prieš 90 metų. Valstybės statistika ir šiais, informacijos, žinių visuomenės, ir tarpukario laikais turėjo vieną paskirtį – atspindėti šalies ir jos gyventojų gyvenimą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pernai vykęs visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas iki šiol moderniausias istorijoje: apie 34 proc. gyventojų duomenis pateikė elektroniniu būdu. Šiuo požiūriu statistinių duomenų rinkimas dabar ir tarpukariu visiškai skirtingas.
Vis dėlto esminiai statistinių tyrimų atlikimo principai ir tuomet buvo panašūs. Išsiplėtė tik tyrimų apimtis, atsirado naujų gyvenimo ir veiklos sričių, nunyko kai kurios senosios.
„Principai ir tais laikais buvo panašūs, tik dabar rengiama daugiau statistinės informacijos. Tačiau ir tarpukariu norėta sužinoti, kiek yra gyventojų, kokia jų tautinė sudėtis, religija, profesija“, – pasakoja Lietuvos statistikos departamento generalinė direktorė Vilija Lapėnienė.
„Šalys ir jų institucijos, rengiančios oficialiąją statistiką, turi kalbėti vienoda statistine kalba – pagal vienodą metodiką turi būti skaičiuojama infliacija, vertinamos prekybos apimtys ir kiti rodikliai. Tai universali taisyklė, galiojanti visose statistikos institucijose“,– sako V. Lapėnienė, pabrėždama, kad kaip tik dėl to tarpukariu prireikė ir pirmojo Statistikos įstatymo, kuris Lietuvoje buvo priimtas 1930 m. Tuo metu statistiniai duomenys apie skirtingas sritis (pavyzdžiui, žemės ūkį, pramonę, geležinkelius) buvo renkami centralizuotai, bet jų rengimas buvo derinamas su Centraliniu statistikos biuru.
„Nuo 1924 m. Lietuva, norėdama palyginti užsienio prekybos rodiklius su kitomis šalimis, pakeitė prekių nomenklatūrą – prisitaikė prie Briuselio 1913 m. nomenklatūros“, – pavyzdį pateikia Lietuvos statistikos departamento generalinė direktorė.
Beje, Vokietija bei Rusija (tuomet – SSRS) ir tarpukariu, ir dabar yra tarp trijų svarbiausių Lietuvos eksporto partnerių, tik štai su Didžiąja Britanija, į kurią tarpukariu buvo eksportuojama daugiausia, dabar prekybiniai santykiai ne tokie intensyvūs – šiuolaikiniame eksporto šalių trejetuke jos vietą užima kaimynė Latvija.
Atskleidžia pažangą
1999 m. išleistame straipsnių rinkinyje „Lietuvos statistika XX amžiuje“ apžvelgiamas Lietuvos valstybės statistikos kelias, Lietuvos administracinės statistikos organizavimo ir ekonominės statistinės minties raida.
Ir anuomet, ir dabar gyventojams ar įmonėms užduodami klausimai atitiko laikmečio aktualijas.
Galiausiai, pasak V. Lapėnienės, keičiasi ir darbo organizavimas. Nuolat didėjant statistinės informacijos poreikiui, griežtėjant jos kokybės reikalavimams, Lietuvos statistikos departamentas turi aprūpinti vartotojus kokybiška statistine informacija, tuo pat metu ne tik nedidindamas, bet ir nuosekliai mažindamas statistinės atskaitomybės naštą. Taigi su tais pačiais ištekliais rengiama vis daugiau statistinės informacijos.
Mat anksčiau visa informacija buvo surenkama iš respondentų pildant anketas, dabar didelė dalis duomenų gaunama iš administracinių šaltinių („Sodros“, VMI ir kt.). Be to, plečiasi ir oficialiosios statistikos sritys – atsiranda tokie nauji reiškiniai, kaip informacinė visuomenė.
Kalbant apie užsienio prekybą, buvo pateikiama statistika apie anuomet vienas svarbiausių prekių – muilą, vaisvynius. Be to, tarpukariu skelbta ir kiek Lietuvoje pagaminama bei nuperkama skrybėlių – matyt, tai buvo itin aktuali informacija Kauno ponioms.
Kartu tarpukario statistiniai duomenys leidžia ne tik geriau pažinti to laikmečio aktualijas, bet ir įvertinti ūkio, infrastruktūros progresą.
Įdomu, kad tarpukariu buvo nutiesta beveik tiek pat geležinkelių, kiek ir šiais laikais. Užtat kelių su danga dabar padaugėjo kone 50 kartų.
Statistika leidžia pastebėti ir tai, kaip augo, pavyzdžiui, įmonių skaičius. Štai 1920 m. Lietuvoje veikė 2474 pramonės įmonės, o 1928 m. – jau 5742. Daugiau nei pusė jų (2940) – maisto pramonės įmonės, drabužių ir avalynės gamybos įmonių buvo 1327, miško pramonės – 927, tekstilės srityje dirbo 514, higienos – 279 įmonės.
Beje, kaip matyti, ne visais atžvilgiais pažanga yra šių laikų naudai. Visą tarpukarį, išskyrus 1920 m., Lietuvos biudžetas buvo perteklinis – pajamos viršijo išlaidas, o dabar, atvirkščiai, nedeficitinis buvo vos porą metų.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą imta rinkti statistinius duomenis ne tik apie valstybės, bet ir apie namų ūkių biudžetus. Pirmą kartą namų ūkių biudžetų tyrimas (anksčiau vadintas šeimų biudžetų tyrimu) Lietuvoje buvo atliktas 1936–1937 m. Jame dalyvavo 294 šeimos, kurių nariai dirbo pramonėje ir prekyboje, buvo smulkūs komersantai, laisvų profesijų atstovai, valstiečiai. Gauta informacija apie šeimų pajamas, išlaidas, maisto produktų suvartojimą (natūrine ir pinigine išraiška), taip pat vidutines kainas, kuriomis buvo įsigyjamos prekės. Nors tai buvo pirmasis šeimų biudžetų tyrimas Lietuvoje, jis buvo atliktas gana profesionaliai ir nedaug nusileido analogiškiems Vakarų šalių tyrimams.
Dabar ir namų ūkiai, ir jų tyrimai gerokai skiriasi nuo tarpukario. Lietuvos statistikos departamento specialistai teigia, kad didžiausi pokyčiai atliekant tokius tyrimus prasidėjo atkūrus nepriklausomybę.
1992 m. iškilo būtinybė įvertinti infliaciją, tai yra pradėti skaičiuoti vartojimo kainų indeksą – pradėta detaliai tirti vartojimo išlaidų struktūra. Tokie tyrimai tarpukariu būtų buvę neįsivaizduojami.
Skiriasi demografija
Nemažų pokyčių yra demografiniuose rodikliuose. „Vienas ryškiausių skirtumų – kaimo ir miesto gyventojų proporcijos“, – pabrėžia V. Lapėnienė. Pavyzdžiui, 1923 m. mažiau nei trečdalis gyventojų gyveno mieste, dabar, priešingai, tik apie trečdalį gyvena kaime.
Šalies tautinė sudėtis keitėsi nedaug: 1923 m. lietuviai sudarė apie 80,6 proc. visų gyventojų, o dabar – daugiau nei 83 proc. Vidutinė tikėtina šalies gyventojų gyvenimo trukmė nuo tarpukario pailgėjo keliomis dešimtimis metų: dabar vyrai, tikėtina, vidutiniškai išgyvens iki 68 metų, moterys – iki beveik 79 metų, o tarpukariu vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė nesiekė 60 metų.
Kaip ir dabar, tarpukariu aktuali problema buvo emigracija, ypač apie 1926-uosius, paskui – prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau gerokai skyrėsi emigracijos kryptys. Dabar daugiausia lietuvių vyksta į kitas Europos šalis, o tarpukariu daugiausiai jų traukė už Atlanto – į JAV, Kanadą, Argentiną, Braziliją.
Emigranto portretas 1928-aisiais detaliai aprašytas straipsnių rinkinyje „Lietuvos statistika XX amžiuje“. Pavyzdžiui, apie 70 proc. visų išvykusiųjų 1928 m. kovo – gruodžio mėn. sudarė emigrantai, kurie prieš išvažiuodami vertėsi žemės ūkio darbais. Pramonės įmonėse dirbančiųjų kartu su amatininkais išvažiavo 12 proc., užsiimančiųjų prekyba – 5 proc.
Tačiau blogiausia, kad mūsų mažėja: gyventojų, priešingai nei dabar, tarpukariu nuolat daugėjo, net įvertinant, kad kito šalies plotas. Užtenka pažvelgti į gimimų ir mirimų statistiką, ir pamatysime, kad tarpukariu per metus gimusiųjų nuolat būdavo bent 10 proc. daugiau nei mirusiųjų.
Galima apibendrinti, kad valstybės statistika ir tarpukariu, ir dabar yra valstybės ir jos gyventojų gyvenimo atspindys, leidžiantis suvokti laikmečio aktualijas, pastebėti naujus reiškinius, pasilyginti su kitomis šalimis ir jų gyventojais.
